„Santaka“ / Slėpdami žydus, baimėje gyveno trejus metus / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Aldona Norvaišaitytė-Radzevičienė yra nuolat kviečiama į Kauno žydų bendruomenės organizuojamus renginius.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Slėpdami žydus, baimėje gyveno trejus metus

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



Aldonai Norvaišaitytei-Radzevičienei šįmet sukako 92-eji, tačiau vis dar guvi moteris nuolat prisimena baisiuosius 1941–1944 metus, kai Vilkaviškio kraštą buvo okupavę vokiečiai. Tuomet jos šeimai teko gyventi nuolatinėje baimėje, nes savo namuose visus tuos trejus metus Norvaišaičiai slapstė žydus.



Rado penkis išsekusius žmones

Kaune pas dukrą Audronę Maižiešienę gyvenanti Aldona gimė ir augo Smilgių kaime, Pilviškių seniūnijoje. Kai užklupo karas, ji buvo paauglė. Nedidelė trijų asmenų Norvaišaičių šeima glaudėsi nuošalioje sodyboje, gyveno kukliai, turėjo vos 56 arus žemės. Kaip ir kiti kaimo žmonės, Norvaišaičiai vertėsi ūkiškai.

Tą lemtingą 1941 m. rugsėjo pabaigos rytą, besibaigiant trečiajam vokiečių okupacijos mėnesiui, Aldonos tėtis Juozas ėjo apžiūrėti laukų. Mat naktį labai lijo ir ūkininkas baiminosi, kad nebūtų apsemti jo pasėliai.

Per karklynus eidamas savo žemių link Juozas sutiko visiškai išsekusį žmogų. Tai buvo Pilviškiuose gyvenęs Alteris Kirkilovskis. Paaiškėjo, kad krūmuose slepiasi dar 4 žydai, pabėgę iš Vilkaviškio geto prieš pat likvidavimą, per kurį visi kiti jo gyventojai buvo nužudyti. Pabėgėliai buvo tokie liesi ir išsekę, apiplyšę ir alkani, kad be kitų žmonių pagalbos toliau niekur eiti jau negalėjo. Žydai maldavo ūkininko juos arba pamaitinti, arba atiduoti gestapui.



Pabėgėliai gavo ne tik maisto

Pasakodama apie šiuos įvykius, A. Norvaišaitytė-Radzevičienė negalėjo sulaikyti ašarų. Ji atsimena, kad tuomet tėtis parbėgo namo ir klausė mamos, ką daryti. Neilgai galvojusi Uršulė Norvaišaitienė pasakė, jog vestų tuos žmones į namus, o pati puolė virti lašinių su kopūstais. Kaip sakė Aldona, tuomet juk nebuvo kokių nori produktų, žmonės valgydavo, ką užsiauginę. Tad į kluoną nuvesti žydai turėjo kirsti lašinius su kopūstiene, šutintas bulves, nors jų religija draudžia valgyti kiaulieną. Kovoje dėl išgyvenimo visos priemonės buvo tinkamos.

Taigi tą rugsėjį Norvaišaičių sodyboje buvo pamaitinti penki žydai bėgliai, per stebuklą ištrūkę iš mirties nagų: Alteris Kirkilovskis, Chaimas Černevskis, taip pat seserys Tsipa ir Šeina Vėberytės. Penktojo žydo vardas buvo Kačkelis, tačiau jo pavardės Aldona sakė jau neatsimenanti.

Pabėgėliai pas Norvaišaičius gavo ne tik maisto, sausų drabužių, bet ir nakvynę kluone. Ten padarytoje slėptuvėje žydai praleido visą žiemą.



Slapstyti padėjo ir kaimynai

Iš savo prieglobsčio jie išeidavo tamsiomis naktimis, kad pramankštintų sustingusius raumenis. Žiema buvo ilga ir skurdi, nes Norvaišaičiams teko dalytis maistu su netikėtais įnamiais. Ankstyvą pavasarį seserys Vėberytės išėjo slapstytis pas savo pažįstamų Šneiderių šeimą, o kartu su jomis patraukė ir Kačkelis. Pas Norvaišaičius liko abu vyriškiai. Kai šiek tiek atšilo, jie išėjo į mišką, kur pasistatė sau bunkerį, tačiau ir toliau gaudavo maisto iš Juozo šeimos.

Alteris ir Chaimas Norvaišaičių buvo slapstomi trejus metus. Kartais abiem vyrams tekdavo slėptis pas kitus žmones, nes Juozas buvo įtariamas vietos policijos ir nuolat stebimas. Policija žinojo, kad jis padėjo žydams, naktimis krėsdavo namus, tačiau Norvaišaičio nesulaikė, nes niekaip nesugebėjo rasti besislapstančiųjų. Padėjo aplinkiniai žmonės, kurie remdavo ne tik maistu, bet ir tuomet, kai reikėdavo, paslėpdami bėglius nuo vokiečių akių. Aldona vardijo padėjusių kaimynų Šeškaičio, Gerulaičio, Eidikio pavardes.



Žydai – po sijonu!

Daug įvykių jau išsitrynė iš Aldonos atminties, tačiau ji gerai prisimena ir kitą kaimyną, turtingą ūkininką, kuris nuolat privažiuodavo prie jų namų ir plonu balseliu rėkdavo: „Atduok žydus! Kur paslėpei? Atduok!“ Tuomet Uršulė Norvaišaitienė viena ranka kilstelėdavo sijono „padalkas“ ir atšaudavo, kad turi vieną paslėpusi po sijonu – kaimynas gali ateiti ir pasiimti. Tą patį iš mamos išmokusi gestapo policijai atšaudavo ir paauglė Aldona. Dabar tai atrodo gana komiškai, tačiau tuomet juokinga nebuvo, kojos, pamačius į kiemą sukančius nekviestus svečius, virpėdavo ne juokais...

Kaip rašoma Jeruzalėje įsikūrusio Yad Vašem muziejaus archyvuose, 1943 m. Juozas Norvaišaitis buvo ištremtas priverstiniams darbams į Vokietiją. Uršulė ir jos dukra Aldona toliau teikė žydams pagalbą miške ir kartais besislapstančiuosius priimdavo savo namuose. Tarp šių žydų buvo seserys Cilė ir Judita iš Vilkaviškio bei jaunuolis, vadinamas Savleriu. 1944 m. rugpjūčio 17 d., kai į Vilkaviškį įžengė sovietinė armija, likę gyvi žydai atgavo laisvę.



Pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais

Išgyvenę tikrą košmarą žmonės džiaugėsi. Ne tik patys žydai, bet ir jų gelbėtojai, kurių šeimoms nuolat grėsė pavojus. Alteris Kirkilovskis pasipiršo jau šešiolikos sulaukusiai Aldonai, tačiau ji pasiūlymą atmetė. Mergina trisdešimtmečiam žydui pasakė, kad per tą laiką jis jai tapo broliu, tad apie jokias vedybas ir kalbos būti negali. Tuomet Alteris apsigyveno Kybartų mieste, vedė lietuvaitę, susilaukė vaikų ir liko draugais su savo gelbėtojais. Aldona dar ir dabar bendrauja su Alterio sūnumi Leonidu, gyvenančiu Vilniuje. Jie neretai susiskambina, pašneka. Kiti Norvaišaičių išgelbėti žmonės pasklido po pasaulį ir moteris apie jų likimą nieko nežino.

2001 m. liepos 16 d. Norvaišaičių šeima pripažinta Pasaulio tautų teisuoliais. Tėvų gyvų jau nebuvo, tad visos padėkos atiteko Aldonai. Dar prieš tai, 1993 m., šeima apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Aldona Norvaišaitytė-Radzevičienė jį gavo iš tuometinio Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko rankų.



Galerija: Gelbėtoja




Publikuota: 2019-12-10 11:40:34

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai