|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Priėmusi Zigfrido Gronau prisiminimų knygą, dovanotą Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrui-muziejui, jo darbuotoja Elena Rupeikienė (kairėje) svečią pakvietė apsilankyti Paežerių dvare.
Autorės nuotr.
Renata VITKAUSKIENĖ
Po Zigfrido Gronau viešnagės Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje šios fondus papildė ypatingo turinio leidinys. Skaitytojai miesto bibliotekoje ir filialuose gali rasti knygą „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“. Ji vertinga kaip dokumentika, kaip galimybė apie vadinamojo vilko vaiko patirtį sužinoti iš pirmų lūpų.
Vokietis Z. Gronau nėra profesionalus rašytojas. Dabar jis – 83 metų senjoras. Kol dirbo, buvo piemuo, medkirtys, kranininkas, elektrikas, vėliau – laivų gamyklos darbininkas. Tačiau jo autografas turi ypatingą reikšmę. Skaitant pačius sunkiausius Z. Gronau prisiminimų epizodus būtent jo originalus parašas padeda suvokti, kad knygoje – tikra patirtis. Pats Z. Gronau sakė: „Jei man kas papasakotų daug baisių dalykų, kuriuos aprašiau, nepatikėčiau, kad taip galėjo būti. Bet mano gyvenime taip buvo.“
Kai vyriškis ryžosi užrašyti sudėtingą istoriją, prasidėjusią Antrojo pasaulinio karo nusiaubtame gimtajame Karaliaučiuje, negalvojo, kad dirba prie knygos rankraščio. Tie prisiminimai turėjo likti dukrai, sūnui, anūkams. Patiems artimiausiems žmonėms Z. Gronau aprašė savo paties, o sykiu ir šeimos istoriją („Visos įmanomos baisiausios nelaimės teko mano šeimai. Tėvelis žuvo fronte tolimoje Rusijoje. Karaliaučiuje mirė visos mano sesutės – dvi iš bado, vyresnioji išprievartauta. Kai aš leidausi į Kauną ieškoti duonos, pamišusi mano mama merdėjo dvokiančioje oloje, pastato griuvėsiuose. Iš visos gražios šeimos likau vienas. Badas mane atginė į Lietuvą, kur duoneliavau, ganiau kaimiečiams gyvulius, likau gyvas, bet be deramo išsilavinimo.“).
Vis dėlto šiandien knygos „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“ tiražas yra pakartotas antrą kartą. Leidykloje knygos teiraujasi ir Vokietijos gyventojai. Esama nuomonės, kad solidžios apimties leidinyje (411 psl.) pateikiama daug detalių, kurios galėtų sudominti kraštotyrininkus, muziejininkus, istorikus.
„Prieš keletą metų vienas rašytojas visai atsitiktinai man atsiuntė rankraščio fragmentą. Pradėjęs skaityti aš negalėjau išjungti kompiuterio, kol nepabaigiau to gabalo. Tai buvo Zigfrido prisiminimai“, – susitikime su vilkaviškiečiais kalbėjo knygą išleidusio Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius. Leidėjas ypač vertina Z. Gronau ryžtą ir drąsą išleisti prisiminimus, susitikimuose kalbėti apie tai, ką pats patyrė per Antrąjį pasaulinį karą, ankstyvojo pokario metais ir dar vėliau. „Patikėkite, kiekvieną kartą tai yra kančia“, – sakė V. Kubilius, lydintis Z. Gronau pas skaitytojus.
Pats autorius, apie jam tekusią vilko vaiko lemtį pasakojęs sklandžia lietuvių kalba (vis dėlto Lietuvoje pragyventa ketvirtis amžiaus), į knygos pristatymą atėjusiems žmonėms ne kartą pabrėžė, kad dalydamasis itin skaudžiais prisiminimais nenori jų apsunkinti.
Beje, kai alkanas, žaizdotas, utėlėtas dešimtmetis našlaitis duoneliavo pakaunėje, vilko vaiku jo niekas nevadino. Šitą įvardijimą Zigfridas sakė pirmą kartą išgirdęs Vokietijoje po Berlyno sienos griūties. „Iš Rytprūsių atklydę išbadėję maži vaikai, paaugliai nakvodavo šieno kaugėse, miškuose, pakrūmėse. Gal todėl ir buvo pavadinti vilko vaikais?“ – svarstė Z. Gronau.
Jam pačiam su šituo „įspaudu“ teko gyventi net ir repatrijavusiam į Vakarų Vokietiją. Iš pradžių į atvykėlį ten buvo žiūrima kaip į rusų šnipą.
Beje, šį lapkritį, kai Europa mini 30 metų nuo dienos, kada griuvo Berlyno siena, dar įdomesnės tampa knygoje užfiksuotos vokiečių gyvenimo detalės, susijusios su miesto padalijimu. Vakarų pusėje gyvenęs Z. Gronau po vienos savo kelionės automobiliu į Rytų Berlyną 1980-aisiais prisimena: „Demokratinės Vokietijos piliečiams buvo griežti uždrausta su vakariečiais susitikus kalbėtis tose stabtelėjimo aikštelėse. Mes neturėjom teisės laikraščių išmesti į šiukšlių dėžes.“
Nuo 1973 m. su lietuve žmona Vokietijoje gyvenantis Z. Gronau sako, kad būtent lietuviams jis yra dėkingas už išsaugotą gyvybę. Žmonės jam davė darbo, tai yra galimybę pelnyti duonos ir gauti pastogę.
„Mūsų šeimos likimą nulėmė tie, kurie norėjo, kad kuo daugiau žudynių aukų sugultų po kruvinom jų kojom“, – sako Z. Gronau, dėl savo šeimos ir tautiečių kančių bei mirčių kaltinantis fašizmą ir bolševizmą.
Pasaulio lietuvių centro vadovas V. Kubilius akcentavo tai, jog Z. Gronau patikėjo mūsų tauta, kad mes, lietuviai, jį suprasime, nes esame tos pačios kančios dalis, galime ja pasidalyti. Knyga „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“ skaitytojų laukia kaip „visą žmonijos esatį liečiantis įspėjimas apie tai, ką žmonijos istorijai užginta užmiršti“.
Po Zigfrido Gronau viešnagės Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje šios fondus papildė ypatingo turinio leidinys. Skaitytojai miesto bibliotekoje ir filialuose gali rasti knygą „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“. Ji vertinga kaip dokumentika, kaip galimybė apie vadinamojo vilko vaiko patirtį sužinoti iš pirmų lūpų. |
Vokietis Z. Gronau nėra profesionalus rašytojas. Dabar jis – 83 metų senjoras. Kol dirbo, buvo piemuo, medkirtys, kranininkas, elektrikas, vėliau – laivų gamyklos darbininkas. Tačiau jo autografas turi ypatingą reikšmę. Skaitant pačius sunkiausius Z. Gronau prisiminimų epizodus būtent jo originalus parašas padeda suvokti, kad knygoje – tikra patirtis. Pats Z. Gronau sakė: „Jei man kas papasakotų daug baisių dalykų, kuriuos aprašiau, nepatikėčiau, kad taip galėjo būti. Bet mano gyvenime taip buvo.“
Kai vyriškis ryžosi užrašyti sudėtingą istoriją, prasidėjusią Antrojo pasaulinio karo nusiaubtame gimtajame Karaliaučiuje, negalvojo, kad dirba prie knygos rankraščio. Tie prisiminimai turėjo likti dukrai, sūnui, anūkams. Patiems artimiausiems žmonėms Z. Gronau aprašė savo paties, o sykiu ir šeimos istoriją („Visos įmanomos baisiausios nelaimės teko mano šeimai. Tėvelis žuvo fronte tolimoje Rusijoje. Karaliaučiuje mirė visos mano sesutės – dvi iš bado, vyresnioji išprievartauta. Kai aš leidausi į Kauną ieškoti duonos, pamišusi mano mama merdėjo dvokiančioje oloje, pastato griuvėsiuose. Iš visos gražios šeimos likau vienas. Badas mane atginė į Lietuvą, kur duoneliavau, ganiau kaimiečiams gyvulius, likau gyvas, bet be deramo išsilavinimo.“).
Vis dėlto šiandien knygos „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“ tiražas yra pakartotas antrą kartą. Leidykloje knygos teiraujasi ir Vokietijos gyventojai. Esama nuomonės, kad solidžios apimties leidinyje (411 psl.) pateikiama daug detalių, kurios galėtų sudominti kraštotyrininkus, muziejininkus, istorikus.
„Prieš keletą metų vienas rašytojas visai atsitiktinai man atsiuntė rankraščio fragmentą. Pradėjęs skaityti aš negalėjau išjungti kompiuterio, kol nepabaigiau to gabalo. Tai buvo Zigfrido prisiminimai“, – susitikime su vilkaviškiečiais kalbėjo knygą išleidusio Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius. Leidėjas ypač vertina Z. Gronau ryžtą ir drąsą išleisti prisiminimus, susitikimuose kalbėti apie tai, ką pats patyrė per Antrąjį pasaulinį karą, ankstyvojo pokario metais ir dar vėliau. „Patikėkite, kiekvieną kartą tai yra kančia“, – sakė V. Kubilius, lydintis Z. Gronau pas skaitytojus.
Pats autorius, apie jam tekusią vilko vaiko lemtį pasakojęs sklandžia lietuvių kalba (vis dėlto Lietuvoje pragyventa ketvirtis amžiaus), į knygos pristatymą atėjusiems žmonėms ne kartą pabrėžė, kad dalydamasis itin skaudžiais prisiminimais nenori jų apsunkinti.
Beje, kai alkanas, žaizdotas, utėlėtas dešimtmetis našlaitis duoneliavo pakaunėje, vilko vaiku jo niekas nevadino. Šitą įvardijimą Zigfridas sakė pirmą kartą išgirdęs Vokietijoje po Berlyno sienos griūties. „Iš Rytprūsių atklydę išbadėję maži vaikai, paaugliai nakvodavo šieno kaugėse, miškuose, pakrūmėse. Gal todėl ir buvo pavadinti vilko vaikais?“ – svarstė Z. Gronau.
Jam pačiam su šituo „įspaudu“ teko gyventi net ir repatrijavusiam į Vakarų Vokietiją. Iš pradžių į atvykėlį ten buvo žiūrima kaip į rusų šnipą.
Beje, šį lapkritį, kai Europa mini 30 metų nuo dienos, kada griuvo Berlyno siena, dar įdomesnės tampa knygoje užfiksuotos vokiečių gyvenimo detalės, susijusios su miesto padalijimu. Vakarų pusėje gyvenęs Z. Gronau po vienos savo kelionės automobiliu į Rytų Berlyną 1980-aisiais prisimena: „Demokratinės Vokietijos piliečiams buvo griežti uždrausta su vakariečiais susitikus kalbėtis tose stabtelėjimo aikštelėse. Mes neturėjom teisės laikraščių išmesti į šiukšlių dėžes.“
Nuo 1973 m. su lietuve žmona Vokietijoje gyvenantis Z. Gronau sako, kad būtent lietuviams jis yra dėkingas už išsaugotą gyvybę. Žmonės jam davė darbo, tai yra galimybę pelnyti duonos ir gauti pastogę.
„Mūsų šeimos likimą nulėmė tie, kurie norėjo, kad kuo daugiau žudynių aukų sugultų po kruvinom jų kojom“, – sako Z. Gronau, dėl savo šeimos ir tautiečių kančių bei mirčių kaltinantis fašizmą ir bolševizmą.
Pasaulio lietuvių centro vadovas V. Kubilius akcentavo tai, jog Z. Gronau patikėjo mūsų tauta, kad mes, lietuviai, jį suprasime, nes esame tos pačios kančios dalis, galime ja pasidalyti. Knyga „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“ skaitytojų laukia kaip „visą žmonijos esatį liečiantis įspėjimas apie tai, ką žmonijos istorijai užginta užmiršti“.
Publikuota: 2019-11-21 11:42:57
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|