„Santaka“ / Valstybingumo idėjos saugotojų kapai / Iš piliečio pozicijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su čiaupu (švarus, gali atvežti), SEAT LEON (po eismo įvykio, 2000 m., 1,4 l, benzinas, TA iki 2021 m. birželio mėn., 500 Eur). Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2019-12-15 09:23:16

Vieniša 68 metų moteris išsinuomotų 1 kambario butą pirmame aukšte renovuotame name Vilkaviškyje (pageidautina su baldais). Tel. 8 689 05 975.
Galioja iki: 2019-12-15 16:37:14

Parduoda naudotą šaldytuvą „Whirpool“ (100 Eur), 3 stalčių šaldiklį „Dea“ (50 Eur). Tel. 8 614 43 227.
Galioja iki: 2019-12-16 14:22:48

Pigiai parduoda 2 kambarių butą su patogumais Pajevonyje. Tel. 8 655 14 017.
Galioja iki: 2019-12-21 09:58:53

Parduoda 95 a sklypą Gižų-Daržininkų k., Marijampolės g. 46, Gižų sen., Vilkaviškio r. Tel. 8 646 08 542.
Galioja iki: 2019-12-22 13:11:27

Parduoda sodybą Alvite (25 a sklypas, tvarkingas namas, pakeistas stogas, nauja elektros instaliacija ir santechnika, visi inžineriniai tinklai, šalia yra darželis, mokykla). Tel. 8 663 67 001.
Galioja iki: 2019-12-22 14:33:20

Parduoda žąsis (gyvas ir skerdieną). Tel. 8 652 39 190.
Galioja iki: 2019-12-23 14:40:53



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Iš piliečio pozicijos

Dalinkitės:  


Vytauto Mačiulaičio nuotr.


Valstybingumo idėjos saugotojų kapai

Prabėgo mirusiesiems paminėti skirtos dienos, vėjas užpūtė juos prisiminti uždegtas žvakutes, bet dar neataušus prisiminimų apie juos gyvus jausmams, pakalbinau Vytautą Mačiulaitį, kuris fotografuoja žuvusių už laisvę kapus, rengia parodas, yra sukūręs Google žemėlapyje puslapį su Lietuvos savanorių kapais ir jį nuolat pildo naujomis fotografijomis.

– Kiek fotografijos parodų esi sukūręs?

Esu sukūręs tris parodas: “Mažieji stebuklai”, “Kelionė” ir “Laisvės kovų takais”.

– Pakalbėkime laisvės kovų tema. Kur esi surengęs “Laisvės kovų takais” parodas?

Esu surengęs Kybartuose, kultūros centre, Kėdainiuose, viešojoje bibliotekoje, Kaune, Architektų namuose, Šiluvoje, Jono Pauliaus piligrimų centre, Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje, Marcinkonyse, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje, Utenos viešojoje bibliotekoje.

– Kodėl fotografuoji laisvės gynėjų kapus?

Jau nėra nė vieno gyvo Lietuvos kūrėjo savanorio ir tik keletas ginkluotos rezistencijos partizanų. Didesnės relikvijos nerasim, kaip vietos, kurioje jie ilsisi. Tai vieta, kur yra būtent tas žmogus, kuris gynė savo tėvų žemę. Toje vietoje galime užčiuopti laisvės sakralumo idėją. Žmonės primiršę prasmę ir kokią kainą kovotojai atidavė už laisvę. Galbūt iš matysiančių fotografijas susidomės, aplankys, pagerbs, sutvarkys jų kapus. Kuo labiau juos prisiminsim, tuo stipriau jie bus gyvi mūsų atmintyje.

– Kaip kilo idėja ir kas įkvėpė fotografuoti būtent laisvės gynėjų kapus?

Viskas prasidėjo tuomet, kai su žmona gyvenom Anglijoje. Kai užsimezgė mūsų meilės vaisius, svarstėm: gal dar pabuvoti svetur, dar nepakankamai užsidirbom. Vieną vakarą įvyko lūžis. Kažkokiu būdu kompiuterio ekrane pamačiau fotografiją su išniekintais partizanais. Tas vaizdas pakeitė ir supurtė mane iki pat sielos gelmių. Nuo tada pradėjau prisiminti istorijos pamokas, faktą, kad mano senelis buvo savanoris, kuris gulėjo apkasuose rizikuodamas savo gyvybe. Tada supratau, kad mano gyvenimo kelias turi tęstis Lietuvoje. Vaikščiodamas svetimomis gatvėmis mačiau jų pavadinimus, kurie man nieko nereiškė. Tada mes supratom, kad mūsų vaiko pase turi buti įrašyta Lietuva. Sprendimas buvo aiškus, tik nežinia kada įgyvendintas. Tie paskutiniai mėnesiai buvo sunkiai pakeliami. Tų fotografijų vaizdas manęs nepaliko ramybėje. Į darbą važiuodavau dviračiu, o pro ašaras nematydavau kelio. Lietuvos ilgesys buvo stipresnis už viską. Išaušo ta diena, kai mes rankose laikėme lėktuvo bilietus ir lipom į lėktuvą.

Neturėjom darbų, neturėjom savo namų, bet turėjom viltį. Tada dar neturėjau konkrečios idėjos, bet žinojau kad Lietuvoje manęs laukia daug prasmingesnis vidinis gyvenimas.

– Nemažai keliavai, teko gyventi ir Norvegijoje ir Didžiojoje Britanijoje, ar lengva Lietuvoje gyventi dabar?

Žiūrint kuria prasme. Jei finansiškai – tikrai sunkiau, bet dvasine prasme man nėra geresnės vietos pasaulyje. Mačiau daug įspūdingų gamtos stebuklų: kalnus, fiordus, ledynus, vandenyną, krioklius, tačiau dabar į nieką neiškeisčiau Lietuvos kalvų, ežerų ir upių. Kai prieš penkerius merus grįžom iš Anglijos buvo tikrai nelengva. Reikėjo įsikurti, gimė sūnus, pradėjau dirbti. Darbe buvo sunkiausia ne fižiškai, o dėl darbo sąlygų, užmokesčio, darbo kultūros, požiūrio į žmogų. Tai tik viena medalio pusė. Šiuos trūkstamus dalykus galima turėti svetur, bet prarasti kitus: kalbą, istoriją, vaikystėje įspaustas pėdas, senelių kapus, tikėjimą. Visa tai duoda jėgų ištverti visus sunkumus kurie užklupo grįžus namo.

– Kaip manai, ar istorinė atmintis reikalinga, gal užtenka tik ekonomikos? O gal šiandienos Lietuvą yra ištikusi tapatybės krizė?

Istorinė atmintis ne reikalinga, bet būtina. Žmogaus pasaulis būtų labai nykus jei po juo neliktų istorijos. Kažkas seniai darė reikšmingus dalykus, kad ateities kartos turėtų savo valstybę, kad ji būtų laisva. Įsivaizduokim, mūsų dabartinis gyvenimas kažkada bus istorija, gal mes kažką nuveiksim prasmingo, o po daugelio metų kažkas sakys, jog tai buvo tik kažkokia seniena. Taigi istorinė atmintis negali būti nesvarbi. Gal ne tik Lietuvą ištikusi tapatybės krizė. Reikia ištisai budėti, kad nepradėtume plaukti pasroviui. Žmonės užliūliuoti gerove, galimybėmis, daiktų kaupimu, vartojimu, kad kartais atrodo pamiršta jog jie yra žmonės ir ant kokios žemės stovi.

Savanorių kapus fiksuoju, kad nepamirščiau savo šaknų. Tai savotiška padėka tiems kaimo vyrams už ryžtą, drąsą, kovą už laisvę, išsaugotą valstybę. Taip pat noriu supažindinti kitus, kad jie bent žinotų jog savanoriai padarė tiek daug. Dabar Lietuvoje dalis žmonių niurzga ir skundžiasi, o tam aimanavimui kiekvienas turi savų priežasčių. O tu skubi į kapines ir ten “pasikrauni”.

– Tikrai taip, daug sutinku žmonių, kuriems viskas negerai. Tas blogas, anas piktas ar melagis, bet tik ne aš pats.

Kapinėse aš pabėgu nuo šio, nežinia kur lekiančio pasaulio. Ten guli tūkstančiai istorijų ir nemažai jų vertos aprašyti. Aš ten randu ramybę, bei matau savo trapumą,

– Kokią matai Lietuvos ateities viltį?

Viltis yra mūsų vaikai. Ką į juos įskiepysim tą ir turėsim. Mes galim padaryti taip, kad jie nekęstų savo tėvynės arba atvirkščiai. Jie gali sakyti: čia mano namai, aš esu lietuvis, ginsiu savo šalį. Aš noriu matyti ją klestinčią ir pats prie to prisidėsiu. Pavyzdžiui tarpukariu gimę vaikai taip mylėjo Lietuvą, kad atėjus antrai sovietinei okupacijai dešimtys tūkstančių pasitraukė į miškus. Dauguma jų buvo savanorių vaikai. Štai kokia galią turi teisingų vertybių skiepijimas vaikams. Prisimenu vieną momentą, kai su vaikais laukiau autobuso ir mažesnysis pradėjo traukti „Lietuva tėvyne mūsų”. Man tai įprasta, kitiems gal ne. Pasigirdo plojimas iš šalia sėdinčios moters. Ji nustebusi draugiškai šypsojosi.

– Ar pavyksta įgyvendinti kurybines idėjas?

Kūrybos ilgesį visada jaučiu savo viduje. Visi mes kažką kuriam, tik skirtinga išliekamoji vertė. Kadangi turiu daug įsipareigojimų, kūrybai neturiu daug laiko. Nuo mažens drožinėdavau. Kai užaugau atradau kitokią kūrybos formą. Kai turiu laiko, gaminu savotiškos išraiškos formų kryžius. Mane įkvėpė vienas garsiausiu Lietuvos kryždirbių Vincas Svirskis. Jis per savo gyvenimą pagamino apie du šimtus kryžių, koplytėlių. Jis keliavo iš kaimo į kaimą ir ten kūrė kryžius, tokiu budu užsidirbdavo pragyvenimui. Tai buvo jo pasirinkimas. Dabar jo kryžiai saugomi muziejuose, privačiose kolekcijose. Taip ir mano kūryba, tiek medžio dirbiniai, tiek fotografijos ateina iš vidaus. Jaučiu kad taip turiu daryti, nes tame jaučiu prasmę ir ilgesį to, kas yra už žmogaus proro ribų.



Zenonas MAČIULAITIS




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pro 60 naujų durų – į išgražėjusias erdves
* Į knygą garbaus amžiaus moteris suguldė šeimos istoriją
* Paauglys šventiškai papuošė visą daugiabutį
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate atnaujintą Savivaldybės interneto svetainę vilkaviskis.lt?
Ji patogi ir patraukli.
Senoji buvo geresnė.
Toje svetainėje nenaršau.



Kalbos patarimai

Ar galima įteikti nominaciją?
Žmonės, organizacijos yra nominuojami, tai yra įvardijama, už kokius nuopelnus jų kandidatūros teikiamos nominacijoms. Laureatams įteikiami simboliniai nominacijų žymenys – statulėlės ar pan. Tačiau nominacija neteikiama, nes ji – ne daiktas, kurį galima paimti.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas