Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-02-09 17:08

---

Be žmonos Onutės rūpesčio šimtamečiui Juozui Lekešiui būtų kur kas sunkiau ir liūdniau gyventi.

Autorės nuotr.

„Daug kam linkima šimto metų, bet retas kas sulaukia tokio jubiliejaus“, – rajono Tarybos ir savo vardu į šimtametį Juozą Lekešį iš Strielčiškių kaimo šį pirmadienį kreipėsi rajono meras Algirdas Bagušinskas. Spausdamas ranką senoliui jis įteikė Vilkaviškio miesto herbo medalį ir perjuosė tautine juosta su įaustu skaičiumi 100. Sukaktuvininką sveikino Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Kasparaitis, Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas. „Sodros“ Vilkaviškio skyriaus direktorius Jonas Zinkevičius įteikė Juozui Lekešiui gėlių, sveikinimo adresą ir šiltą antklodę. Šitaip dėmesingai „Sodros“ iniciatyva pernai buvo pagerbti penki rajono šimtamečiai. Šiemet tokios jubiliejinės sukaktuvės turėtų būti minimos ketveriuose namuose.

Juozas Lekešys – pirmasis šiais metais iškilmingai pasveikintas šimtametis. Pilviškių seniūnijoje jis yra vienas iš trijų šią garbaus amžiaus ribą perkopusių senolių. Pilviškietis Juozas Pavėsis peržengė 103-ejų metų slenkstį, paežerietis Pijus Aleksa nuo rudens pradėjo skaičiuoti antrąjį šimtą metų.

Svečiams smagiai klegant šiltoje ir jaukioje troboje senolis tarstelėjo, jog šie namai tokių „didelių“ svečių nėra matę. Atvykėlius pavaišinti ir tokiu būdu savo tėvelį pagerbti panoro dukra Nijolė, marti Laima bei jubiliato žmona Onutė. Sūnus Algimantas kartkartėmis „vertėjavo“ pokalbyje tarp neprigirdinčio senolio ir su nueitu jo gyvenimo keliu panorusių susipažinti svečių.

Sūnaus ir dukros šeimos gyvena Ramoniškiuose ir Dumčiuose, todėl eilinėmis dienomis Lekešiai savo sodyboje lieka dviese ir kruta sau, kiek pajėgia prisižiūrėdami vištas, kates, šunis.

Grįžtelėjus atgal neįtikėtina, kad tiek daug metų ir visokiausių godų nusinešė laikas, bet dokumentuose užfiksuotas faktas, jog nugyventas visas šimtmetis. „Nedaug jau tokių kaip aš – užsibuvusių“, – mąsliai žodžius tardamas dabartinę savo būseną nusakė jubiliatas.

Juozo Lekešio tėvelis sulaukė 101-erių, išaugo jų aštuoni vaikai: penki broliai ir trys seserys. Anų laikų šeimos buvo gausios ir ligomis nesiskundė. Ir senoliui, jei ne prieš dvejus metus patirtas mikroinsultas, rimtesnės medikų pagalbos niekada neprireikė. Profilaktiniai medicininiai tyrimai dabar taip pat nerodo didesnių organizmo pakitimų, todėl dar nereikia iš pensijos kas mėnesį vaistams atidėti. „Tik silpsta mūsų tėvukas, akivaizdžiai silpsta. Neprigirdi, prasčiau mato, daug ką pamiršta, lėtesnės orientacijos“, – apibūdino savo vyrą gerokai jaunesnė, smulkutė ir savo amžiaus ligų bei vaistų neišvengianti Ona Lekešienė. Daugeliu atvejų ji savo sutuoktiniui yra kaip didžiausia atrama: padeda apsirengti, pavalgyti, supranta jo lėtą ir negarsią tartį.

„Mūsų mamelė – aukso gabalėlis“, – prasitarė dukra Nijolė Navickienė ir atskleidė dalį šeimos istorijos. Pirmoji J.Lekešio žmona, Nijolės ir Algimanto mama, mirė prieš 35-erius metus. Už našlio taip pat našlė ištekėjusi ir savo vaikų neturėjusi Onutė nuo pat pradžių tapo gerąja namų siela. Ir liko visam laikui tiesiog „mamelė“.

Stipresni būdami Ona ir Juozas Lekešiai nepraleisdavo progos pagiedoti kaime šermenyse. Su svečiais, pobūviuose J.Lekešys nevengdavo dainą užtraukti, anot vaikų, gražų stiprų balsą turėjo, o jau pokštininkas, kokio paieškoti reikia. Tabaku namų pats nesmirdino, tačiau sūnaus atpratinti nuo cigaretės nepasisekė. Visą gyvenimą mėgo valgyti saldžiai, todėl ir dabar į arbatos puodelį prireikia keturių– penkių šaukštelių cukraus. Sūnus su dukra neatmena, kad tėtė būtų palinkęs į degtinę: vartodavo „pagal reikalą“ – prie svečių ar svečiuose.

Žvilgtelėjęs į besiilsinčias Juozo Lekešio rankas, neklausinėdamas gali nuspėti jį gyvenime kažką meistravus: ant pirštų likusios žymės – staliavimo pasekmė. Juozas buvo žinomas račius ir stalius ne tik tame krašte, kur gyveno. Dar Lietuvos kariuomenėje tarnaudamas darė vežimų ratus. O po karo, ypač kolūkių laikais, užsakymai plaukte plaukdavo. Buvo didžiulis pareikalavimas vežimų, vėliau – durų, langų. Yra padaręs laiptų, baldų, net karstų. Ilgainiui rankų darbą palengvino motorai, bet sveikata jau ne ta, amžius ne tas, kad prie jų sukiotųsi. Liko neužbaigtų ratų, vežimų, rogių. Visa tai taip brangu ir taip artima šimtamečiui, todėl viskas tebestovi po stogu, savos sodybos kluone, kuris Juozui Lekešiui daugelį metų atstojo dirbtuves.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---