„Santaka“ / Tautiniai audiniai keliauja po visą Lietuvą ir po pasaulį

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2019-10-30 16:16

Dalinkitės:  


Vilkaviškiečių Janinos Blažukienės (kairėje), jos dukros Editos Šūmakarienės (centre) ir šios anytos Vilijos Šūmakarienės audiniai džiugina kokybe ir raštų įvairove.

Autorės nuotr.


Tautiniai audiniai keliauja po visą Lietuvą ir po pasaulį

Eglė MIČIULIENĖ


Senųjų amatų tradicijas puoselėjanti respublikinė liaudies meno paroda-konkursas „Aukso vainikas“ netrukus į vieną būrį sukvies geriausius Lietuvos liaudies meistrus. Tarp jų šiemet vėl bus vilkaviškietė Janina Blažukienė – šešios jos išaustos prijuostės regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje užėmė I vietą.



Suvalkiečių – gražiausios

– Ši medžiaga – kaip paltinė, tinka viduramžių stiliaus suknioms, o šita – sijonui ir liemenei. O šią medžiagą suvalkietiškam sijonui nuaudė marti Šiauliuose. Čia – dukros Editos kaklajuostės, jos nuaustas žemaitiškas sijonas. Aš pati daugiausiai audžiu prijuostes. Štai ši – dzūkiška, o šita spalvinga, su tulpėmis – suvalkietiška. Apskritai Suvalkijos moterų prijuostės – pačios gražiausios, turtingos spalvų ir raštų, – tvirtus puikios kokybės audinius rodo vilkaviškietė Janina Blažukienė.

Nuo jų įvairovės raibsta akys. O kas ką išaudė – iškart ir susigaudyti sunku: ką pati J. Blažukienė, ką jos dukra, šios anyta, marti Monika, jos mama Kuršėnuose, draugės... Jų, audžiančių moterų, anot audėjos, šiame ratelyje yra dešimt.

Audėjų „komanda“ turi skirtingo dydžio stakles: mažutėmis, labai kompaktiškomis audžia juostas, didelėmis – audinius sijonams, prijuostėms.


Audėjoms talkina Janinos vyras Petras, kurį žmona vadina savo vadybininku ir administratoriumi. Jis rūpinasi siūlų užsakymu, atvežimu, audinių pristatymu ir kitais vadybos dalykais.



Tarsi lopšinė

Sutuoktinis juokauja, kad iš pradžių, kai žmona tik pradėjo austi, jį erzino staklių bildėjimas.

– Dabar man tai lyg lopšinė – net savotiškai ramina, – prisipažino vyras.

Janina audėjos amatu užsiima jau 14 metų, tačiau su šia liaudies meno sritimi susipažinusi nuo mažens. Iš Aukštaitijos, Radviliškio rajono, kilusi moteris dar vaikystėje sėdėdavo seklyčioje ant mamos kelių ir stebėdavo, kaip ši audžia.

– Anksčiau nebūdavo maišų grūdams supilti, todėl juos ausdavo iš storų siūlų. Mama leisdavo šį darbą daryti man. Tik aš nepasiekdavau išminti pakojų, tai mama mindavo, o aš kaišiodavau šaudyklę. Man taip patikdavo! – prisiminė audėja.

Vėliau, jau atitekėjusi į Vilkaviškį, pedagoge dirbanti J. Blažukienė mėgdavo po darbo užsiimti rankdarbiais: megzti, siuvinėti marškinėlius savo trims sūnums ir sukneles dukrai. O kartą draugė, puiki audėja, dabar jau į amžinybę iškeliavusi vilkaviškietė Marija Danilaitienė, ją pamokė austi.



Aukšti pasiekimai

Netrukus J. Blažukienė įsigijo nedideles stakles, pasistatė bute ir ėmė austi prijuostes. Jas tebeaudžia iki šiol – tik retkarčiais imasi juostos ar sijono.


2006-aisiais moteris pirmą kartą dalyvavo respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Vėliau trejetą kartų regioniniame ture užėmė I vietą, yra pelniusi geriausio Marijampolės apskrities liaudies meistro vardą, metų nominaciją „Geriausias liaudies meistras“. Respublikinėje taikomosios dailės parodoje-konkurse 2018 m. „Iš Džiugo sakmių“ užimta I vieta.

2015 m. audėjos darbams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.

Janinos dukra Edita austi pradėjo beveik kartu su mama, dar besimokydama 10-oje klasėje.

– Kažkas paprašė nuausti juostų. Stakles juostoms austi mums padovanojo viena devyniasdešimtmetė močiutė iš Marijampolės, siūlų turėjome. Prijuostes jau buvau pradėjusi austi, bet kaip juostą apmesti – dar nemokėjome. Knygų, aprašymų neturėjome – tai buvo iššūkis, nežinomybė. Tačiau dukra užsispyrė, išmoko ir dabar jau yra nuaudusi apie porą tūkstančių juostų, – pasakojo J. Blažukienė.

Vėliau, susipažinusi su būsimu vyru, Edita į šią veiklą įtraukė ir savo anytą Viliją Šūmakarienę. Ši, iki tol nieko bendro su audimu neturėjusi, irgi pradėjo nuo juostų. Dabar Vilija dažniausiai audžia suvalkietiškus bei žemaitiškus sijonus ir jau yra pelniusi III vietą „Aukso vainiko“ regioniniame ture. Edita šio konkurso regioniniame ture yra užėmusi I vietą. Šiauliuose gyvenanti Janinos marti Monika Blažukienė – taip pat puiki audėja.


– Monika – labai kruopšti, ir jei suklydo, gali išardyti ir pusę prijuostės. Aš tiek kantrybės neturiu, nes ardyti sunkiau, negu nuausti naują, – nusijuokia J. Blažukienė.

Tiek Editos, tiek Monikos audiniai taip pat turi tautinio paveldo produktų sertifikatus.



Iškeliauja į užsienį

Pavasarį Janina su marčia Giedre Blažukiene buvo pakviestos į Liuksemburgą, kur vyko Europos Sąjungos Teisingumo Teismo renginys Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti. Abi Blažukienės atvyko su nedidelėmis staklėmis ir pačiame renginyje, o vėliau ir Liuksemburgo lietuvių mokyklose rodė prijuosčių bei juostų audimo procesą.

– Jiems tai buvo kažkas nesuvokiamo – kaip rankomis galima nuausti medžiagą, – juokėsi moteris.

Prieš kelias savaites į JAV iškeliavo Editos Šūmakarienės juostos, įvairių audinių išsiųsta į Australiją, o žemaičių regiono tautinis kostiumas – Norvegijoje gyvenančiai tautietei. Užsienio lietuviai dažniausiai prašo nuausti juostas su jaunavedžių vardais, taip pat juostų abiturientams mokyklos baigimo proga.

J. Blažukienė prisimena, kaip pernai rudenį vieną tautinį kostiumą teko pagaminti vos per tris dienas: čia ir dabar jo prireikė Europos Sąjungos Lietuvos delegacijos narei, vyksiančiai į Albaniją.

– Reikiamų medžiagų turėjome, laimei, buvo ir išsiuvinėta apykaklė, perpetės, rankogaliai, tad siuvėja kostiumą greitai pasiuvo. Suruošėme viską išsiųsti – ir sugedo autobusas, turėjęs nuvežti kostiumą į Vilnių! O diplomatė vakare jau ruošėsi į lėktuvą. Tada vyras lėkė į Marijampolę ir iš ten paskutinėmis minutėmis spėjo siuntinį išsiųsti į sostinę. Gavusi kostiumą moteris džiaugėsi, atsiuntė mums nuotraukų, – pasakojo audėja.

Darbščiosios lietuvės yra nuaudusios net... norvegišką tautinį kostiumą, kai jo per feisbuko paskyrą TautiniaiDrabuziai.LT paprašė viena norvegė, pati atsiuntusi ir savo krašto tautinį raštą.



Svarbiausia – kokybė

Audinių pavyzdžius J. Blažukienės suburta komanda pristato tinklalapyje www.tautiniaidrabuziai.lt, veža į Kaziuko ir kitas muges, renginius, juose ir įvairiose šventėse demonstruoja audimo amatą.

Šių audėjų darbus žmonės labai vertina. Štai 13 prijuosčių ir tiek pat juostų iš Vilkaviškio prieš gerą savaitę išvažiavo į Prienų kultūros ir laisvalaikio centrą – jos skirtos Pakuonio folkloro grupei „Obelėlė“.

– Šiuo metu mus smarkiai atakuoja žemaičiai. Viena moteris iš Žemaitijos matė mano darbus parodoje, sakė, kad jie labai kokybiški. Dabar prašo nuausti ir sijonų, ir prijuosčių. Daug gaminių perka vilniečiai, užsako ir pavieniai žmonės, – pasakojo J. Blažukienė.


E. Šūmakarienė juokiasi, kad mama užsakymų kartais prisiima tiek, jog paskui visoms tenka dirbti iki išnaktų.

– Kai laukiausi dukros, audžiau iki paskutinės minutės. Galima sakyti, kad gimdyti išvažiavau tiesiai nuo staklių. Užsakymą pabaigti padėjo mama su anyta, – pasakojo jauna moteris.

Anot audėjų, žmonėms labai svarbu audinių kokybė. Tautiniai drabužiai, pasiūti iš rankomis austų audinių, yra daug patvaresni, nesitąso kaip gamykliniai. Be to, visus tautinius kostiumus vertina ekspertai, žiūri, ar raštai, spalvos yra autentiški, atitinka reikalavimus. Tam būtinos žinios, o jų audėjos semiasi iš knygų, interneto, konsultuojasi su liaudies meno žinovais.

– Šis darbas yra specifinis, jis reikalauja kruopštumo ir kantrybės. Vis dėlto man tai – mielas procesas. O raštuotą audinį austi ypač smagu: darbo daugiau, bet užtat akiai maloniau, – šypsojosi J. Blažukienė.






Projektą „Čia – mūsų namai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas





Galerija: Audėja




Publikuota: 2019-10-30 16:16:37

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai