Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-02-02 18:44

---

Vieną naujos poezijos knygelės „Užverstas šulinys“ skyrių Konstantinas Tendzegolskis pavadino „Laiko testamentas“. Nors bene visi pilviškiečio eilėraščiai yra tarsi žvilgsnis į laiką, kuriame atgyja mieli gimtojo krašto vaizdai, artimi žmonės, išgyventi jausmai. Kaip pratarmėje rašo knygą parengęs Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Federavičius, rinkinio lyrinis herojus eina tik pirmyn, „nors ir mazguojasi keliai, nors gyvenimas ir su dramos žyme, bet jis vis tiek augina ąžuolus“.

„Užverstas šulinys“ yra trečioji K.Tendzegolskio, Kaimo rašytojų sąjungos nario, poezijos knyga. Į ją autorius sudėjo savo penkerių metų kūrybą.

---

Iš Konstantino Tendzegolskio knygos „Užverstas šulinys“





Į senatvę ruduo panašus



Rudens šalnos pakando lapus.

Mano siela nurimus, nuliūdus.

Gal šviesaus atgimimo nebus? –

Liks tik kietas vartotojo būdas?



Per ištežusį taką žengiu

Po dangaus kepure skarmaluota...

Žaluma vėl pasėtų rugių, –

Mano žvilgsnis nuslysta jų plotais.



Į senatvę ruduo panašus,

Kai ir akys gėlių užgęsta.

Bet ir klevas prieš žiemą gražus,

Nes jau taip likimo nuspręsta.

* * *

Mintys sukaustytos,

Žodžiai sušalę...

Knygon priglaust juos –

Vaikų darželin...

Kas juos sušildys,

Tuos ištremtuosius? –

Tik mūsų širdys,

Švelnios ir dosnios.





* * *

Dienas vaikystės pavogė metai,

Paskendo naktys žvaigždžių sapnuos.

Daug ką išgirdęs, daug ką pamatęs,

Einu sugeltas rudens šalnos...



Svajonių pilys iš biraus smėlio

Griuvo, bet liko randai kančios,

Krantai Dubysos ir ąžuolėlis,

Šešupės vingiai laukuos plačiuos.



Jau man kalbėjo ne jauni žmonės,

Kurių ne vienas baigė kelionę:

Būsi laimingas gerais darbais.



Kol širdy meilė dar nepradingo,

Visad tu būsi žmogui naudingas –

Gaivina sielą vilčių žaibai...





Pasivaikščiojimas dviese



Kiekvienas laikmetis gražus.

Pavasario visi mes laukiam.

Gamta kai bunda pamažu,

Nušvinta miškas ir palaukė.



Kai saulė, kopdama aukštyn,

Ir žiedą skleistis suvilioja,

Upeliai šneka vėl greiti.

Vėl eisim kaip anksčiau, mieloji,



Žaliais Šešupės pakraščiais,

Kaip tais jaunystės paryčiais,

Kai visos svajos išsipildė.

Ne amžinas mūs laikas šis,

Vilioja mus diena graži,

Kol meilės saulė šildo.





Mano žirgas



Aš norėčiau skraidyt debesų kalnuos,

Bet lenkiuos prie žemės pilkos.

Aš norėčiau pasaulį sušildyt delnuos,

Todėl gėrio, švelnumo paveikslą renkuos.



Mano žirgas neturi Pegaso sparnų.

Jam – svėrė ir arimai juodi...

Panoraminiu stebi žvilgsniu

Ir supančiotas eina artyn.



Avižėlių jam duosiu, vandens,

Ir paspręstė jam bus nuimta...

Prakaituotos dienos rudens.

Atgaivins žiema balta.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---