„Santaka“ / Mokyklai pedagogų šeima paskyrė keturias dešimtis metų / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 2 kambarių tvarkingą butą patogioje vietoje, Vilkaviškyje (IV a., 50 m², šalia yra mokykla, vaikų darželis). Tel. 8 685 69 145.
Galioja iki: 2019-11-15 08:20:38

Išsinuomotų butą Vilkaviškyje. Tel. 8 641 04 691.
Galioja iki: 2019-11-15 14:01:50

Reikalingas darbininkas ūkyje Norvegijoje. Tel +37061241862.
Galioja iki: 2019-11-16 16:32:10

Išsinuomotų 1 kambario butą su baldais Vilkaviškyje (pageidautina I–II a.). Tel. 8 652 30 775.
Galioja iki: 2019-11-18 13:09:08



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Nuo mokyklos reikalų atitrūkus. Mokytojai Milda ir Valdemaras Sledžiai – prie Sorbonos universiteto.

Nuotr. iš šeimos albumo.


Mokyklai pedagogų šeima paskyrė keturias dešimtis metų

Rugsėjo 1-osios skambutis mokinius bei jų mokytojus kasmet sukviečia į klases. Šiemet tęsti ugdymo proceso į Vilkaviškio „Aušros“ gimnaziją nebegrįš net trys patyrę pedagogai.

Į užtarnautą poilsį kolektyvas išlydėjo istorikus Mildą ir Valdemarą Sledžius bei Reginą Aleksienę, gimnazijai atidavusius po keletą gyvenimo dešimtmečių.

Apie nelengvą, bet įdomų pedagogo kelią sutiko papasakoti mokytojų Sledžių šeima.

Dienotvarkė liko įtempta

Tapti istoriku Valdemarą Sledžių, kaip jis pats sako, įkvėpė tėvų ir senelių pasakojimai apie Didįjį karą, emigraciją į JAV, savanorius (vienas tokių buvo ir jo močiutės brolis), tarpukario Vilkaviškį bei vokiečių okupaciją.

– Knietėjo sužinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Rūpėjo suvokti, kokią vietą užėmė Lietuvos kultūra Europos kontekste, koks yra mūsų santykis su praeitimi, – nuo šio rugsėjo nusprendęs nebedirbti ir daugiau laiko skirti sau pasakojo istorikas V. Sledžius.

Jis pedagogo kelią pradėjo 1979 metais tuometinėje Gižų Kazimiero Baršausko vidurinėje mokykloje. 1983-iaisiais mokytojas buvo perkeltas į Vilkaviškio Vinco Vitkausko vidurinę mokyklą (dabartinę „Aušros“ gimnaziją), taigi šiai ugdymo įstaigai padovanojo dar 36-erius darbo metus.

Pasak pedagogo, per tuos metus keitėsi ne tik mokiniai, bet ir mokytojų bendruomenė, su kuria gerai sutarė. Didelės įtakos jaunam specialistui tuomet turėjo patyrę vyresnės kartos mokytojai Leonas Čeplevičius, Leonas Kumpys, Valentinas Piečiukaitis, Stasys Dambrava. Ypač įstrigo pastarojo pedagogo pasakyti žodžiai, kuriais vėliau V. Sledžius ir vadovavosi: „Gerumas turi būti protingas...“

Paklaustas apie labiausiai atmintyje įsirėžusias darbo mokykloje akimirkas, jis sakė visada prisiminsiąs pokalbius su kolegomis.

– Per pertraukas ar laisvą valandėlę būdavo įdomu padiskutuoti su savo ir jaunesnės kartos mokytojais apie kultūrą, istoriją, politiką, pedagogo likimą. Smagiai pasikalbėdavome su Andriumi Damušiu, Ramūnu Būdininku, Jolita Sinkevičiene, Arūnu Sernecku, Regina Aleksiene, Reda Viktažentiene. Į rimtus dalykus dažniausiai žvelgdavome pro humoro ir saikingos rezignacijos prizmę. Tai tarsi trumpam atpalaiduodavo... Kol dirbome, keitėsi ne tik mokyklos direktoriai, bet ir santvarka. Buvo sudėtingas laikas, vyko įvairios diskusijos, bet svarbiausia, kad išsipildė slapta svajonė – Lietuva tapo laisva“, – įspūdžiais dalijosi pedagogas.

Paklaustas, kaip susitaikė su mintimi, jog reikės atsisveikinti su mokykla ir mėgstamu darbu, V. Sledžius teigė, jog tam ruošėsi ir vadovavosi posakiu „Pamirškite amžinybę!“

– Atsisveikinti su darboviete nebuvo nei linksma, nei liūdna. Visiems ateina tas „džiaugsmingiausias“ gyvenimo etapas, kuris žinome, kaip baigiasi… – su humoro gaidele kalbėjo buvęs mokytojas. – Iš tikrųjų labiausiai nuteikia geri prisiminimai apie kolegas, kurie suprato, padėjo, kai to reikėjo, neišdavė. Smagu prisiminti ir gabius, originalius, nepakartojamus, kūrybingus bei dėmesingus mokinius.

Išėjusiam į užtarnautą poilsį pedagogui laisvo laiko, atrodytų, turėjo atsirasti kur kas daugiau. Tačiau V. Sledžius sako, jog jo dienotvarkė, kad ir kaip būtų keista, ir dabar ne mažiau įtempta – laikas bėga taip pat greitai, kaip ir dirbant mokykloje. Tik šiuo metu vyras teigė turintis daugiau laiko palaikyti protinio ir fizinio darbo pusiausvyrą.

Pirma ir paskutinė darbovietė

Skirtingai nei sutuoktinis, Milda Sledžiuvienė istorikės karjerą pasirinko visai atsitiktinai.

– Kai nunešiau dokumentus norėdama studijuoti prancūzų kalbą, priėmimo komisijoje manęs paklausė: „Ir ką jūs, mergaite, veiksite su ta prancūzų kalba?“ Kadangi man gerai sekėsi humanitariniai ir socialiniai mokslai, persigalvojau ir apsisprendžiau rinktis istorijos studijas. Beje, tada mokytojo profesija buvo tikrai prestižinė, o per stojamąjį konkursą – net trys kandidatai į vieną vietą, – savo pasirinkimo motyvus prisiminė pedagogė.

Anot istorikės, pirma ir paskutinė jos darbovietė buvo Vilkaviškio , , Aušros“ gimnazija, kuriai padovanojo net keturias dešimtis savo gyvenimo metų.

– Per tuos dešimtmečius buvo visko: problemų, įtampos, laimėjimų, nusivylimų, įvairių renginių, pokyčių. Patirta daug mielų ir iki ašarų šiltų akimirkų, – pasakojo buvusi pedagogė. – Keitėsi Lietuva, jos santvarka, pati mokykla, mokytojai ir, aišku, mokiniai. Įsimintiniausi man buvo nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metai ir 1989 metais pirmoji kelionė į kapitalistinę Suomiją.

Ryškią žymę mokytojos karjeroje paliko ir 2012-ieji bei 2013-ieji metai. Tada labai darbšti jos mokinė Ieva Paškauskaitė laimėjo respublikinę istorijos olimpiadą.

Dabar jau buvusi pedagogė sako pasiilgstanti ankstesnio gimnazijos mokytojų kolektyvo, kuris buvo vieningas, draugiškas, linksmas. Pasiges ir savo buvusių mokinių, kurių pasiekimais ji džiaugiasi ir didžiuojasi. Jie pasirinko istorijos, politikos, žurnalistikos ar kalbų mokslus.

– Labai noriu paminėti gabiausius ir darbščiausius istorikus bei olimpiadų dalyvius: Tomą Riklių, Ievą Paškauskaitę, Ievą Rinkevičiūtę, Editą Bačkieriūtę, Kristiną Ivanauskaitę, Tomą Juškaitį, Eriką Kisieliūtę ir daugelį kitų, su kuriais buvo gera dirbti, – vardijo M. Sledžiuvienė.

Savo profesiją pamėgusi moteris neslėpė, kad paliekant sava tapusią darbovietę buvo užklupę dvejopi jausmai.

– Atsisveikinti su mokykla ir išeiti „amžinų atostogų“, kaip mes su vyru juokaujame, lengva buvo dėl nesibaigiančios ir darbą trikdančios švietimo reformos bei ne visada teisingų pokyčių. Tačiau emociškai buvo sunku palikti mokyklą, kolegas ir tiesiog jaustis mažiau reikalinga, – apie atsisveikinimo nuotaikas kalbėjo M. Sledžiuvienė.

Vis dėlto ji džiaugiasi, jog išėjusi iš darbo pagaliau galės tinkamai pasirūpinti savo sveikata, dažniau aplankyti dukras ir anūkus, gyvenančius Londone, arba tiesiog užsiimti mėgstama veikla.

– Labai mėgstu skaityti knygas, spręsti kryžiažodžius, megzti, darbuotis sode. Dar labai norisi pakeliauti ir daug ką aplankyti. O kartais gyvenimas pasiūlo ir visai neplanuotų bei nelauktų dalykų, kuriems dabar tikrai turėsiu laiko, – „amžinų atostogų“ planais dalijosi buvusi istorijos mokytoja.

Džiaugiasi jaunimu, pasirinkusiu pedagogo kelią

Pedagogų šeima labai palaiko jaunimą, ketinantį savo gyvenimą paskirti mokyklai, ir linki jiems visokeriopos sėkmės.

– Puiku, kad vis dar yra jaunuolių, norinčių tapti mokytojais. Pagrindinis jaunų specialistų privalumas – greitas naujovių ir pažangos įsisavinimas. Jauni originalūs žmonės patinka mokiniams. Tačiau reikia nepamiršti, jog tokios , , amžinosios“ problemos, kaip nesąžiningumas, pamokų nelankymas, rūkymas, patyčios ir kt., iš mokyklos niekur nedings ir jas reikės sumaniai spręsti, – apie mokytojo darbo kasdienybę kalbėjo Valdemaras Sledžius.

Vyro nuomonei, kad dirbti į mokyklas turi ateiti jauni žmonės, pritarė ir žmona.

– Ši profesija reikalauja begalinio atsidavimo, pasiaukojimo, laiko, įvairių žinių ir gebėjimų. Kartais atrodo, jog reikia gebėti daugiau, negu gali padaryti. Tačiau jei pedagogika tau yra gyvenimo būdas, niekas nesunku, – kalbėjo M. Sledžiuvienė.

Ji sakė labai gerbianti jaunuolius, kurie ryžtasi rinktis pedagogo profesiją, ir apgailestavo, kad dėl įvairių priežasčių jų yra tiek mažai.





Lukas RAKAUSKAS




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pasibaigus lauko darbams – ūkininkų pagerbimo šventė
* Ligoninei reikalinga ir nematoma „kariauna“
Vilkaviškio verslo forumas burs pasienio regiono verslininkus
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar esate susidūrę su laukiniu gyvūnu kelyje?
Taip, esu.
Susidūriau ne kartą.
Šito vos išvengiau.
Ne, neteko.
Aš nevairuoju.



Kalbos patarimai

Atlyginimo dydis „ant popieriaus“ ar „popieriuje“?
Ploto vidui, uždarai ar apribotai vietai, o ne paviršiui reikšti vartotinas vietininkas, todėl – atlyginimo dydis popieriuje. Pvz.: Kiek algos gauni ant popieriaus (= popieriuje; neatskaičius mokesčių )? Plg. Ant rentgeno nuotraukos (= Rentgeno nuotraukoje ) matyti kraujagyslių kontūrai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas