„Santaka“ / „Esu laimingas, kad padariau tai, ką galėjau“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda ekologiškai užaugintą mėsinę kiaulę (apie 200 kg svorio, 1,70 Eur už kg). Tel. 8 670 98 550.
Galioja iki: 2019-02-21 13:54:29

Atlieka vidaus ir lauko apdailos darbus. Tel. 8 623 56 052.
Galioja iki: 2019-02-23 09:35:01

Parduoda arba išnuomuoja 3 ha žemės Vilkupių kaime. Tel. 8 626 38 767.
Galioja iki: 2019-02-28 08:11:49

Parduoda naudotą 6 stalčių šaldiklį BOSCH, šiaudapjovę („akselinę“) su vienfaziu vokišku varikliu. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2019-02-28 08:12:20



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-01-30 09:33

Dalinkitės:  


Nepriklausomybės paminklas Vilkaviškyje.

Autorės nuotr.


„Esu laimingas, kad padariau tai, ką galėjau“

Birutė NENĖNIENĖ

– Niekada nepagalvojau, jog tiek metų sulauksiu. Ryte atsikėlęs išeinu į gatvę – norisi ne eiti, o bėgti. Bet nuo žmonių negražu, pagalvos, kad senis visai kvailioja, – sulaukęs draugų pasveikinimo gražios amžiaus sukakties proga apie savijautą ir gyvenimo pilnatvę kalbą pradėjo vilkaviškietis Kostas JANULAITIS.

Pašnekovas prisipažino, jog visą gyvenimą esąs „lengvų kojų“, bet neslėpė, jog atmintis – jau ne kaip jaunuolio: „užkrenta“ datos, maišosi vardai, pavardės.

Kostą Janulaitį jaudina ir nuostabą kelia tai, kaip žmonės netausoja savo gyvenimo, sveikatos girtaudami, neatsakingai vairuodami mašinas. Jis jau nenusiteikęs jaunimui įkyrauti kalbomis apie padorumo, pagarbos suaugusiems, ypač mokytojams, stoką, bet prisipažįsta, kad sunkiai pripranta prie dabartinės situacijos, sulaukdamas paakinimo: „Tėvuk, ne tie laikai, kaip buvo prieš šešiasdešimt metų“.

O kas buvo prieš tuos šešiasdešimt metų? Tėvai mokė vaikus gerbti mokytoją ir savo elgesiu nepadaryti gėdos, nes žmonių nuomonė apie jų vaikus buvo labai svarbi ir vertinama.

– Sakote, jog jaunimas dabar nieko nepaiso. Ar jūs jauni buvote labai drausmingi ir pavyzdingi?

– Ne. Bet mano laikų jaunimas, ypač kaimo, kitaip laiką leisdavo, visokių nepiktų pajuokavimų prisigalvodavo.

– Jūs esate žinomas kaip kruopštus, darbštus, tikslus žmogus. Iš kur tie bruožai?

– Ne visai toks esu. Galėjau parašyti atsiminimus ar apysaką, nes jaunas mėgau rašinėti, bet neturiu kantrybės, labiau mėgstu praktišką darbą.

– Todėl ant savo pečių prisiėmėte nešti Sąjūdžio, Atgimimo laiko rūpesčius?

– Gyvenimas privertė. Matote, aš nepakenčiu neteisybės. Gal tai paveldėjau iš tėvų, turbūt daugiau – iš savo mamytės. Ji buvo labai gera. Kai po karo ištiko baisus badas, visi vargšai žinojo kelią pas Janulaičius – paskutiniu kąsniu pasidalydavo.

– Tai todėl, kad rūpėjo tiesa, ėmėtės rinkti duomenis, viešinote ir atkūrėte trijų kunigų tragedijos Budavonėje įamžinimo vietą?

– Kai prieš Atgimimą iš apylinkės istoriją rinkusių žmonių išgirdau pasakojimų, jog pirmą karo dieną užėję vokiečiai nužudė kunigus, dėl tokios neteisybės negalėjau nutylėti. Gimiau, augau Starkų kaime, netoli Našiškių, iš kur buvo kilęs nukankintas kunigas J.Dabrila, todėl buvo žinoma tikroji istorija. Apklausęs daug ką apie nužudymą žinojusius Bartninkų krašto žmones, paruošiau straipsnį tuometinei „Pergalei“, nurodžiau, jog toliau bus renkamos žinios. Įsikišo prokuratūra, po žmonių apklausų buvo pripažinta tiesa, todėl jau niekas negalėjo sutrukdyti ant atstatomo paminklo užrašyti „bolševikų nukankinti“.

– Kartu su pirmaisiais Sąjūdžio mitingais Jums kilo naujų idėjų?

– Mane žeidė neteisybė, buvo nepriimtina, kad tautines vėliavas ėmė kelti tie, kurie sovietiniais metais vartė kryžius, kad mitinguose per daug tuščiažodžiaujama. Ilgai mąsčiau, kaip įamžinti tai, kas brangiausia, todėl pirmojo mitingo metu pasiūliau Vilkaviškyje pastatyti paminklą daktarui Jonui Basanavičiui. Bet net nedrįsau pagalvoti apie centrinę miesto aikštę.

– Ir nuo tada pradėjote rinkti aukas paminklui?

– Tada buvo svarbu ne tai, kiek kas duos, bet tai, kad žmonės užsidegė idėja, jog reikia statyti paminklą.

– Atrodo, buvo daugokai diskusijų dėl vietos?

– Vienu didžiausių Sąjūdžio laimėjimų laikau tai, kad paminklas J.Basanavičiui iškilo miesto centre. Juk jau buvo numatyta čia pastatyti paminklą Lietuvos valstiečiams streikininkams, o J.Basanavičiui skvere, kuris buvo įrengtas nugriautos Katedros vietoje.

– Bet ir statant paminklą J.Basanavičiui atsirado trukdžių?

– Taip, buvo sutarta su skulptoriumi R.Dauginčiu, bet jis susidegino. Vėliau paminklo statyba užstrigo dėl iš Ukrainos nepargabenamo akmens. O čia dar ir pinigai keitėsi...

– Bet suspėjote juos, dar nenuvertėjusius, tinkamai panaudoti?

– Jei ką sugalvoju, nemėgstu ilgai svarstyti, kitus siuntinėti – imu ir įgyvendinu. Atstatėme prie senosios bažnyčios Nepriklausomybės paminklą. Maždaug tuo pačiu laiku pavyko sutvarkyti Mažučių koplytėlės teritoriją, pastatyti paminklinį akmenį greta esančioje poetės J.Augustaitytės-Vaičiūnienės tėviškės vietoje.

– Jei vis tik imtumėtės rašyti atsiminimus, kokiomis mintimis ir apie ką pirmiausia pasidalytumėte?

– Manau, jog iš metų, kurie duoti žmogui gyventi žemėje, reikia išskirti tuos, kada iš tikro gyvenai. Aš gyvenau labai mažai, nes būsena tokia, kad daugiausia tik buvau. Žmogus vis eini, bėgi, nesustoji. Ir kiek dabar tokių „bėgančių“? Juk mažai kas susimąsto apie mirtį – tą mintį vis stumia į ateitį. Aš mąstau, jog mirtį reikia prisijaukinti per visą gyvenimą. Juk žmogaus gyvenimas – tik mirksnis, kaip kometos švystelėjimas. Suprasdami savo laikinumą, turime gyventi kultūringai, padėdami kitiems žmonėms. Tai tokia ta mano filosofija.

– Kuriuos bendražygius, bendraminčius prisimintumėte?

– Šalia buvo daug žmonių, bet jie išsiskirstė. Alfonsas Pumeris, pavyzdžiui, be jokio atlyginimo rūpinosi įamžinti pokario istoriją, partizanus, iš užmaršties prikėlė daug vardų. Nuo Sąjūdžio pradžios paminklų, kryžių atstatymu rūpinosi tuometinis Vištyčio klebonas Kazimieras Montvila. Panašūs dalykai rūpėjo Kęstučiui Braziui, Vitaliui Saverinui, Kęstučiui Dambravai, Pijui Kilikevičiui, Juozui Žaliabarščiui, Henrikai ir Gediminui Almonaičiams, Leonui Čeplevičiui ir daugeliui kitų. Dabar gėriuosi muziejininkės Aušros Mickevičienės, Tremtinių sąjungos skyriaus pirmininkės Dalijos Karkienės entuziazmu ir darbais.

– Ar Jums nenuobodu gyventi, kai neužsiimate aktyvia veikla?

– Tikrai ne. Daug skaitau, aplankau senus bičiulius. Jau aštuoneri metai, kai namuose slaugome keletą insultų patyrusią mano seserį. Mums svarbu, kad dar esame ir galime būti kartu.

– Ar yra dalykų, kuriuos padaryti pritrūko laiko, jėgų ar bendraminčių?

– Atrodo, viską padariau, ką norėjau padaryti.Tik dabar gal kai ką kitaip daryčiau. Džiaugiuosi, kad tuo laiku susigriebiau statyti paminklus ir nekreipiau dėmesio į kritikuojančius. Negaila to praėjusio laiko, nes manau, kad iš visų savo aštuoniasdešimties metų tą atgimimo dešimtmetį tikrai gyvenau.

– Jūs daug galite papasakoti apie istorija tapusius dar nesenus įvykius, žmones. Bet kodėl kuklinatės kalbėti apie savo, kaip Sąjūdžio veikėjo, veiklą?

– Aš niekada nevadovavau Sąjūdžiui. Buvo net taip, kad mane norėjo iš tos veiklos išmesti. Maniau ir manau taip: jei žmonės pyksta – sveikatą sau gadinasi. Aš niekada nepykstu, tik esu tiesus žmogus. Man nėra svarbu, ar bus istorijoje paminėta Kosto Janulaičio pavardė.

Esu laimingas, kad padariau tai, ką užsibrėžiau ir galėjau padaryti. Už tai, kad galėjau pasinerti į veiklą, esu dėkingas visada morališkai palaikiusiai žmonai Aldonai. Džiaugiuosi, kad vienas antrą suprasdami šeimoje nugyvenome 52-ejus metus, užauginome tris vaikus, sulaukėme aštuonių anūkų.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vasario 16-oji Vilkaviškyje: istorinė kartų jungtis
* Klausimas valdžiai: išlaikyti ar uždaryti?
* Kandidatams į merus nevengta užduoti ir nepatogių klausimų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Už kurį kandidatą į merus balsuotumėte?
Sauleną Aželską
Žilviną Gelgotą
Valentiną Gražulį
Algirdą Neiberką



Kalbos patarimai

Ar vartotinas junginys „bendrai paėmus“?
Ne, prieveiksmis „bendrai“ nevartotinas kaip apibendrinamasis žodis, vartotina apskritai paėmus. Pvz.: Bendrai (= Apskritai ) paėmus, rezultatai buvo neblogi.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas