„Santaka“ / Kosovo gyventojai lietuvį kviesdavo išgerti kavos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-03-01 08:25

Dalinkitės:  


Kasdien ginkluotą, su neperšaunama liemene vaikščiojusį Eimantą Margaitį, kaip ir jo tarnybos draugus, vargino karštis.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Kosovo gyventojai lietuvį kviesdavo išgerti kavos

Eglė MIČIULIENĖ

Žaliojoje (Klausučių sen.) gyvenantis Eimantas MARGAITIS šešerius metus tarnavo Savanoriškos krašto apsaugos tarnyboje. Pernai balandžio mėnesį vaikinas išvyko į taikdarišką misiją Kosove ir praleido ten pusę metų. Eimanto būrys buvo patys pirmieji į šį Balkanų regioną išvykę savanoriai.

Taikos palaikymo misijai iš visos Lietuvos buvo atrinkta 50 kandidatų. Iš jų, perėję visus kursus, 30 lietuvių išvyko į Kosovą.

„Kaip ir kiekvienoje tarnyboje, buvo įdomu kažką pasiekti, – apie savo apsisprendimą vykti į neramią žemę aiškino dvidešimt šešerių metų Eimantas. – Savanoriškoje krašto apsaugoje buvo jau viskas išsisėmę – tie patys miškai, tos pačios vietovės – nieko įdomaus. Pasitaikė galimybė išbandyti save, išvažiuoti toliau, reprezentuoti Lietuvą, pažiūrėti, kaip kiti gyvena. Buvo ir galimybė pabendrauti su kitais žmonėmis“.

Lietuvis parsivežė plakatą su visomis šalimis, kurios dalyvavo taikos palaikymo misijoje.



„Karo čia nėra“

Taikdariai į Kosovą vyko slopinti įtampos tarp dviejų etninių grupių: stačiatikių serbų ir musulmonų albanų, nepasidalijančių teritorijos ir nesutariančių dėl religijos. Kariai turėjo prižiūrėti, kad nevyktų susišaudymų, konfliktų, didelių mitingų.

Prieš išvykdami būsimieji taikdariai kruopščiai ruošėsi. Buvo kreipiamas didelis dėmesys tiek fiziniam, tiek psichologiniam pasirengimui. Tris mėnesius vyko kursai Radviliškyje, po to – Nemenčinėje ir Pabradėje. Atvykę kitų šalių atsakingi asmenys aiškino, kaip laikytis NATO instrukcijų.

„Prieš tai mažai turėjome informacijos apie tą šalį, taikos palaikymą. Labai svarbu buvo išmokti dirbti tarpusavy, žinoti vienas kito galimybes“, – pasakojo Eimantas.

Vaikinas sakė, kad vykstant į Kosovą kiek neramu buvo tik dėl to, kad tiksliai nežinojo, kokia ten atmosfera, kas iš tikrųjų dedasi. Tačiau nuvažiavus pirmieji ten buvusių karių žodžiai buvo tokie: „Vyrai, karo čia kol kas nėra“.



Kvietė gerti kavos

Tie senbuvių karių žodžiai visiškai pasitvirtino. Tiek albanai, tiek serbai lietuviui pasirodė labai malonūs žmonės, su atvykėliais taikdariais jie elgėsi itin šiltai. „Visame pasaulyje yra nesantaika suinteresuotų žmonių ir yra eiliniai civiliai, kurie nori gyventi ramiai. Jie patruliavimo metu mus net kviesdavo išgerti kavos“, – pasakojo vaikinas.

Serbų buvo ir karius aptarnavusiame personale: jie dirbo virėjais, sporto salės tvarkytojais, atliekų išvežėjais. Su serbais lietuvių kareiviams dar buvo galima susišnekėti, nes slaviška jų kalba panaši į rusų. „Kalbėdavomės trumpomis, paprastomis frazėmis, pritrūkus žodžių susirodydavome pirštais“, – prisiminė E.Margaitis.

Tuo tarpu su albanais nesusikalbėdavo niekas. Jie patys anglų kalbos beveik nemoka. Kariai lankydavosi ir administraciniame Kosovo centre – Prištinoje. Ten, anot Eimanto, yra universitetų, išprususių žmonių, jaunimas ir net maži vaikai jau moka anglų kalbą.

Eimantas gyveno albanų rajone. Bazė buvo įkurta vidury laukų, šalia Kačanik miesto. Rajonas, anot vaikino, palyginti ramus, nors kareiviams buvo tekę daryti kratą bei konfiskuoti ginklų.

Kartą naktį patruliuodami kariai sulaikė ginkluotus miško kirtėjus. Medis ten labai brangus, todėl dažnai vagiamas. Tačiau medkirčiai turėjo miško kirtimo bei ginklų dokumentus ir kariai su jais kultūringai išsiskyrė.

Be patruliavimo, lietuviai saugojo cerkvę – albanai daugybę jų sunaikino. Jų saugota cerkvė, pasak Eimanto, nebeveikianti, išlikusi kaip architektūrinis paminklas. Taikdariai taip pat budėjo prie Makedonijos sienos, tikrindavo karinį transportą, dokumentus.



Rengdavo varžybas

Taikdarių buvo įvairiausių tautybių. Bazėje lietuviai gyveno kartu su lenkais. Šalia buvo įsikūrę amerikiečiai, už tvoros – ukrainiečiai. Mūsiškiai su kitais susikalbėdavo anglų, rusų, lenkų kalbomis.

Lietuviai buvo įsikūrę po du vadinamuose „konteineriuose“ – metalinėse 6x2,5 metro „dėžėse“. Sąlygos, anot Eimanto – pakankamai normalios, viskas įruošta, sustatyti reikalingiausi baldai. Sienas kariai patys papuošdavo plakatais, nuotraukomis – kas kaip norėjo.

Lietuviai taikdariai parą dirbdavo, parą būdavo laisvi. Dirbdami kariai visuomet juto įtampą. „Jei ramu, stenkitės nors ant minų neužlipti“, – sakydavo jiems vadai. Taikdariai atsipalaiduodavo tik bazėje. Laisvomis dienomis dažnai kur nors išvažiuodavo, stengėsi kuo daugiau pamatyti.

Eimantas buvo užkopęs į greta bazės buvusį 2,6 km aukščio kalną. Įspūdis – visam gyvenimui. Teko apžiūrėti ir požemiuose per tūkstantmečius susiformavusius stalaktitus bei stalagmitus.

Kariai žiūrėdavo kiną, bazėse rengdavo krepšinio, sunkumų kilnojimo, strėlyčių mėtymo, tinklinio čempionatus. Lietuviai pasirodydavo puikiai ir dažnai skynė laurus.



Vargino karštis ir... vestuvininkai

Skirti konfliktuojančių pusių, raminti riaušių kareiviams neteko nė karto. Tačiau naktį nugriaudintys šūviai karius sukeldavo ant kojų.

Savaitgaliais Kosove vyksta vestuvės. Važiuoja po 20–30 albanų mašinų su vėliavomis: raudoname fone – dvigalvis erelis. Skamba muzika, ant valytuvų mosuoja užrišti rankšluosčiai, visi išlindę per langus. Karšti pietiečiai vestuves švęsdavo trankiai: su šūviais į orą. „Naktį išeina, pašaudo, aišku, mus pakelia. Visi šokam į mašinas ir lekiam.

Atvažiuojam – o ten viskas ramu, niekas nieko nežino, nematė... Apsidairom – nėra kivirčų, nukentėjusių – ir vėl atgal į bazę“, – prisiminimais dalijosi Eimantas.

Ryškiausias išlikęs Kosovo prisiminimas – kalnai ir karštis. Oro temperatūra svyruodavo tarp 30 ir 50 laipsnių. Tokia kaitra labai vargindavo karius, kurie visuomet vaikščiojo su neperšaunamomis liemenėmis, apsikarstę keturiomis šovinių dėtuvėmis ir užtaisytu ginklu.

Atvykėlius labai nustebino vietinių abejingumas karščiui – jie visuomet būdavo apsirengę drabužius ilgomis rankovėmis, užsisagstę iki viršaus. Po kiek laiko kariai patys įsitikino, kad su ilgomis rankovėmis visgi vėsiau, nes po uniforma susidaro vidinis klimatas, ne taip kepina.

Į atmintį įsirėžė ir Kosovo keliai. Siauri, kreivi keliukai veda kalno šlaitais, sunku prasilenkti net dviem mašinoms. Sudaužyto, nuo šlaitų nusiritusio transporto, anot Eimanto, pilni grioviai.



Pasigedo tvarkos

Eimantas stebėjosi, kad vietiniai – labai netvarkingi. Net siauras peržengiamas upeliukas – ir tas pilnas šiukšlių. Gavę ES kompensacijas visi statosi 2–3 aukštų blokinius namus. Patys namai gan tvarkingi, bet aplinkos tvarkyti vietiniai nemėgsta.

Lietuvius labai stebino namų statymo principas. Pirmiausiai būdavo statomas pamatas, paskui išliejamas betoninis karkasas, po to užkaišoma blokeliais, bet ne nuo apačios, o nuo viršaus.

Albanų namai aptverti didžiule 2–3 metrų aukščio blokelių siena. „Mes juokdavomės, kad jie galėtų dar du namus iš tų pačių blokelių pasistatyti“, – šypsojosi E.Margaitis. Serbai gyvena šiek tiek tvarkingiau ir be didelių tvorų.

Serbų šeimoje auga 2–3 vaikai, tuo tarpu albanai augina po 5–7 vaikus. Kaip tokią šeimą jie išlaiko, Eimantui liko paslaptis, mat dauguma vietinių – bedarbiai. Jie būdavo labai patenkinti, jei bent vienas iš šeimos ar giminės įsidarbindavo amerikiečių bazėje valytoju ar virėju.

Dirbamos žemės ten mažai, klesti tik prekyba kioskeliuose. O kainos – didelės.

Slogų įspūdį paliko dulkių pilnas oras. Kosove mažai žolės. Ant jos nuo tako kariams net nebuvo leidžiama lipti, nes visur pilna neišminuotų laukų. „Geriausi išminuotojai – vietinės karvutės – jos viską išbandydavo, – pasakojo vaikinas. – Patruliuodami vieną vakarą radome susprogusios karvės griaučius...

Minų buvo daugybė – ir patys kariai rasdavo, ir vietiniai atnešdavo parodyti.



Moterys – retenybė

Moterų, ypač kaimuose, ten nelabai kur sutiksi. Jei pasirodydavo moteris, paprastai ji eidavo paskui vyrą. Šis, žinoma, tuščiomis, rūkydamas, o moteriškė tempia vaiką ir dar kokį klumšį.

Ištekėję moterys galvas apsivynioję skarelėmis, įsisiautę į ilgus rūbus.

„Kai parvažiavom namo, lietuvaitės mums labai keistai atrodė, – juokėsi Eimantas. – Nuogos bambos, trumpi sijonai – ten to nepamatysi.“ Apskritai moterys Kosove daugiausiai sėdi namuose, o gatvėje – vieni vyrai ir berniukai.

„Sostinėje jau daug laisviau – ten kartu vaikščioja tiek vaikinai, tiek merginos. Tiesa, mums iš pradžių buvo keista, kai pamatėme vaikinus, einančius susikabinusius rankomis. Iš pradžių galvojome apie juos negerai. Pasirodo, tai reiškia, kad jie nevedę ir ieško merginų...“ – sakė buvęs taikdarys.

Beje, pačių lietuvių būryje merginų nebuvo – joms kažkodėl neleista vykti į misiją.

Daugiausiai moterų buvo amerikiečių bazėje. Nuostabą kariams keldavo mažutės siauraakės japoniukės – ginklas, kaip juokavo Eimantas, daužydavosi kone į kulnis. O ginklus amerikiečiai tempdavosi visur – net ir vaikščiodami po bazę ar eidami į dušą. Dar buvo sutikę Kosove policininke dirbusią latvę, kuri nustebino lietuvius fraze: „Liabas dienas“.



Jautė atsakomybę

Nuo kelionės į Kosovą Eimantą daugiausiai atkalbinėjo mama ir draugė. Abi moteris gąsdino ir konfliktiški pietiečiai, ir pilni minų laukai.

Tačiau visi kariai laimingai grįžo namo. Vadai džiaugėsi, kad lietuviai taikdariai tvarkingai atliko savo pareigas, nesukėlė jokių incidentų.

„Be reikalo nė karto neiššovėme. Važiuodavom į šaudyklas pašaudyti, kad neprarastume įgūdžių. Jautėme atsakomybę nešiodamiesi ginklą su koviniais šoviniais: nekildavo noras kvailioti, pasistumdyti – turėjome tam sporto salę“, – aiškino E.Margaitis.

Bazėje galioja sausas įstatymas – net negalima turėti alkoholio. Lietuviai stebėdavosi, kai nuvažiavę pas amerikiečius kartais matydavo ant stalo stovintį alų. Karštyje šaltas alus atrodydavo gana viliojančiai... Pasirodo, jo stiprumas – 0,5 laipsnio.

Anot Eimanto, visi kariai buvo suinteresuoti grįžti garbingai – todėl niekad jokio triukšmo nesukėlė.

Buvęs taikdarys teigia, kad jo karinė karjera jau baigėsi – reikia ieškotis kito darbo, kurti šeimą. Tačiau jis džiaugiasi, kad galėjo dalyvauti taikos palaikymo misijoje. „Gavau daug patirties – į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip“, – sakė Eimantas.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas