„Santaka“ / Išlikusios Vilkaviškio mokyklos ir S. Nėries pirmoji simpatija / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., dyzelis, TA, draudimas, geros būklės, 650 Eur). Tel. 8 615 96 257.
Galioja iki: 2019-11-25 14:04:25



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Pirmoji Vilkaviškyje įsteigta lietuviška gimnazija buvo pavadinta „Žiburio“ vardu. Dabar čia įsikūrusi viešoji biblioteka.

Išlikusios Vilkaviškio mokyklos ir S. Nėries pirmoji simpatija

1923 metais gyventojų neraštingumas Lietuvoje siekė 33 procentus. Vėliau buvo įvestas visuotinis privalomas pradinis mokslas.



Pirmieji mokytojai

Regiono prekybos sostinėje Vilkaviškyje vyravo keturių klasių lietuvių, žydų ir vokiečių mokyklos, buvo dvi gimnazijos. Pamokos vyko lietuvių, vokiečių ir hebrajų kalbomis. Miesto valdžia lietuviukams mokyklos patalpas nuomojosi.

Pirmąją pradinę mokyklą Vilkaviškyje 1796 m. įsteigė Prūsijos valdžia. Vyko intensyvus nutautinimas. Carui nugalėjus Napoleoną, visą kraštą okupavo rusai.

Uždraudus lietuvišką spaudą, gimtosios kalbos buvo mokoma slaptai. Draudimai skatino pasipriešinimą, mokytojai didžiavosi mokydami vaikus lietuvių kalbos. 1881 m. į Vilkaviškį atvyko mokytojas Paulukaitis. Tačiau 1889 m. buvo įskųstas ir pasodintas į Marijampolės kalėjimą. Paleistas iš įkalinimo mokytojo darbo jau negavo.

Mokytojas Antanas Dabrila Vilkaviškio apskrityje dirbo daugiau nei 38 metus. Caro valdžios inspektoriai uoliai tikrindavo vaikų sąsiuvinius, ieškodami net menkiausios lotyniškos raidės. A. Dabrila sugalvojo oficialiai gauti carinės direkcijos leidimą mokyti vaikus geometrijos. Kaip žinia, per šias pamokas lotynų abėcėlės raidžių rašymas yra privalomas dalykas.

Vilkaviškio daraktorių mokyklos istorija taip pat mena Petro Armino-Trupinėlio, J. Venciaus, E. Šteinio, A. Serbentos, J. Jonikaičio, K. Merkevičiaus pavardes. Vieni negalėję ištverti persekiojimų pasitraukė į Ameriką, kiti patirdami nuolatinį stresą anksti mirė.



Pastatė naują mokyklą

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai perkėlė mokyklą į dabartinės viešosios bibliotekos patalpas. Atgavus laisvę, mokykla įsikūrė prie šventoriaus tvoros stovėjusiame sename ankštame name. Kadangi mokslas buvo privalomas, mokinių skaičius išaugo. Dalis vaikų pradėjo mokytis vadinamajame Vilkaviškio dvaro kumetyne, dalis – kareivinių rajone.

Prieškariu Vilkaviškyje neturtingi mokiniai buvo aprūpinami mokslo priemonėmis, vadovėliais, rašomąja medžiaga, avalyne. Lietuviams, vokiečiams ir žydams buvo samdomas atskiras gydytojas. Mokinių sveikata turėjo būti tikrinama kas antrą mėnesį. Pabrėžiama, kad mažuosius ligonius daktarai lankydavo kasdien. Neturtingiems savivaldybė vaistų skirdavo nemokamai. Dėl šių priežasčių mokinių skaičius augo. Miesto valdžia pradėjo galvoti apie naujos mokyklos statybas.

1935 m. iškilo mūrinė dviejų aukštų mokykla netoli miesto sodo naujamiestyje. Joje buvo įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija. Naujuosius rūmus pašventino klebonas monsinjoras Povilaitis. Mokyklos vedėjui ten buvo įrengtas trijų kambarių butas su virtuve, šalia – vieno kambario butas sargui. Šaltiniuose teigiama, kad „rūmai yra dviejų aukštų su čerpiniu stogu, tinkuotomis ir gelsvai nudažytomis sienomis, tripaliais langais“.

Pastatas buvo pritaikytas aštuonioms klasėms. Įrengta sporto salė ir trys papildomi kabinetai raštinei, mokytojams bei mokymo priemonėms. Mokyklos projektą parengė Vilkaviškio inžinierius J. Maželis. Rūmų statybai visas lėšas skyrė savivaldybė. Pokariu tarybų valdžia „iškėlė“ ir trečią pastato aukštą. J. Basanavičiaus gatvėje išlikusioje mokykloje šiuo metu įsikūrusi Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazija.



Mokėsi visi: žydai, lietuviai ir vokiečiai

Prieškaryje miesto gyventojų tautinė sudėtis buvo pasiskirsčiusi įvairiai. Be lietuvių ir žydų, mažą dalį sudarė vokiečių šeimos. Šalia dabartinės autobusų stoties teritorijos stovėjo vieno bokšto evangelikų liuteronų bažnyčia. Greta buvo parapijos namai, veikė dviejų komplektų vokiečių pradinė mokykla, 1868 m. įsteigta Vilkaviškio evangelikų parapijos iniciatyva. Iki 1930 m. šioje mokymo įstaigoje buvo kalbama tik vokiškai. Bėgant laikui, vokiečių mieste kasmet vis mažėjo, nes dalis šeimų išvyko gyventi į Prūsiją. Liuteronų parapijos mokykloje pradėjo mokytis lietuviai.

Miestiečiai suprato mokslo svarbą. Gausėjant mokinių skaičiui, 1938 m. Maironio gatvėje buvo pastatyti dar vieni mokyklos rūmai. Lietuvių ir mieste likusių vokiečių vaikai iš evangelikų parapijos patalpų buvo perkelti į šią mokyklą. Susidarė viena klasė vokietukų, kurių mokytojas išliko vokietis. Naujojoje pradinėje mokykloje kartu mokėsi katalikų, judėjų, stačiatikių, evangelikų tikėjimo vaikai.



Gimnaziją garsino savo kūryba

Dar carinės okupacijos metais Vilkaviškyje pradėjo veikti „Žiburio“ draugija. Ji ragino žmones keltis gyventi į miestus, steigė mokyklas, knygynus, organizavo vaidinimus. Pirmoji Vilkaviškyje įsteigta lietuviška gimnazija buvo pavadinta „Žiburio“ vardu. Pastatas iškilo per šešerius metus (1882–1888 m.). Po 30 metų gimnazijos pavadinime atsirado Jono Basanavičiaus pavardė. Dabar šiame pastate įsikūrusios Vilkaviškio viešosios bibliotekos koridoriais praeityje vaikščiojo Kazys Bradūnas, Antanas Vaičiulaitis, Salomėja Nėris. Pokaryje senojo statinio rūsiuose NKVD buvo įrengusi tardymo kameras. Moksleiviai sėdėdami pamokose galėjo girdėti kankinamų kalinių riksmus.

Gimnazijoje buvo stiprus mokinių literatūros būrelis, oficialiai pradėję veikti 1933 metais. Būdami vyresnio amžiaus jį savo plunksna garsino gimnazistai S. Nėris, K. Bradūnas, A. Vaičiulaitis. Vakaronėse ir gegužinėse čia savo kūrinius skaitė kviestiniai svečiai Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis, Stepas Zobarskas, Kazys Jankauskas.



Gimnazijos suole užgimusi romantika

Savaitgaliais daugelis gimnazistų išvykdavo į tėviškes kaimuose. Pasivaikščiojimo maršrutai mieste buvo „plentas link Osijos miško, Paežerių ežero pakrantės ar takelis iki Šeimenos tilto“. Mokinių prisiminimuose išlikusi išvyka iki vienintelio miško alksnyno. Vieta buvo pasirinkta dėl šalia buvusio aukšto „kapčiaus“.

Teigiama, kad mokinių ekskursijoje užsimezgė pirmosios simpatijos. Štai būsimoji poetė Salomėja nenuleisdavusi akių nuo Stasio Balsio. Nors klasėje ji sėdėdavo susigūžusi, bet per išvykas į gamtą tapdavo visai kitokia. Prisiskynusi dobiliukų ir pindama kompozicijas klausinėjo savo simpatijos, ką reiškia ketvirtas dobilo lapelis. Salomėja poetiškai pasakojo, ką galima sužinoti apie ateitį iš pienių puokštės. Ekskursijos pabaigoje visi nusifotografavo ant dirbtinai supilto aukšto kalnelio. Būsimoji poetė nuotraukoje matoma pačioje viršūnėje – aukščiau už visus. Tarsi simbolizuotų, kad jos vardas vienu ar kitu būdu ateityje sudrebins Lietuvos istorijos metraščius.



Gimnazistų ekskursijos

Vincas Laurynaitis prisimena, jog būdamas penkto skyriaus gimnazistu ir privačiai mokydamas lietuvių kalbos žydų vaikus susitaupė 40 ostmarkių ekskursijai į Palangą. Išvažiavo iš Vilkaviškio geležinkelio stoties. Traukinio vagonai buvo padalyti atskiromis kupė. Berniukai sėdėjo viename, mergaitės – kitame vagone. Tokia buvo Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos moralė. Teigiama, kad mokytoja, norėdama išvengti romantikos apraiškų, ribojo gimnazistų bendravimą.

Kiekvieno miesto stotyse traukinys sustodavo ir mokiniai iššokdavo į peronus. Stočių viršininkai, mojuodami raudonomis kepurėmis, „mus sutikdavo ir išleisdavo kaip šveicoriai bajorus“. Vėluojantys keleiviai bėgdavo paskui traukinį tol, kol užsikabinę rankomis įšokdavo į vagoną.

„Už Šiaulių stoties per Telšius į Kretingą tuo metu tiesioginio geležinkelio nebuvo, todėl buvo važiuojama kertant sieną į Latviją. Prieš įvažiuojant į svetimą valstybę vagono duris iš lauko pusės užrakino, galbūt bijodami, kad nepabėgtume“, – prisimena V. Laurynaitis.

1922 m. Klaipėdoje buvo girdima tik vokiečių kalba. Gatvėmis vaikščiojo prancūzų karininkai. Prieš įvažiuojant į tuomet Mėmeliu vadinamą miestą reikėjo gauti leidimus. Tačiau geležinkelio stoties viršininkas gimnazistus ragino dainuoti lietuviškas dainas. Tokiu būdu buvo ruošiamasi Klaipėdos krašto sukilimo pradžiai.



Išliko iki šių dienų

1920 m. Vilkaviškyje siautėjo banditai ir plėšikai. Pabrėžiama, jog jie vogė iš žmonių lašinius, arklius: „Vieną dieną klasėje sužinojome, kad karo lauko teismas teisia banditus. Įsigeidėme juos pamatyti ir pabėgti iš pamokų.“ Salomėja, klasėje buvusi tyli kaip pelytė, tai išgirdusi pirmoji spruko pro duris. Kiti mokiniai jai iš paskos. Viešo teismo posėdžio metu būsimoji poetė garsiai apsiverkė sujaudinta kraupių liudininkų pasakojimų. Teisėjai sutriko išgirdę garsiai kūkčiojančią mokinę.

Tarpukariu mieste veikė lietuvių ir žydų valstybinės gimnazijos, trys pradinės mokyklos, buvo rengiami suaugusiųjų mokymo kursai. Skirtingų tautybių žmonės tarpusavyje gerai sutarė.

Antrojo pasaulinio karo metais beveik visas Vilkaviškio miestas buvo sugriautas. Tačiau stebuklingai išlikusiose mokyklose vis dar mokosi vaikai, buvusios žydų gimnazijos pastate vyksta rajono Savivaldybės tarybos posėdžiai, o buvusioje „Žiburio“ gimnazijoje miestiečiai skaito knygas.





Tomas SUŠINSKAS




Projektą „Iš piliečio pozicijos“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Rajono ūkininkai prisijungė prie „Žaliųjų kryžių“ akcijos
* Pagrindinėje gatvėje valdžia vairuotojams rengia pastabumo testus
* Rajone sumažėjus notarų teko perskirstyti teritorijas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reaguojate į ūkininkų protestą dėl mokesčių ir dyzelino kainų didinimo?
Dalyvauju „Žaliųjų kryžių“ akcijoje.
Aš – žemdirbių pusėje.
Esu prieš privilegijas ūkininkams.
Neturiu nuomonės.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „štakietas“?
Štakietas – nevartotina senoji svetimybė. Dabar teikiamas žodis (tvoros) statinis.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas