|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kelionės
|
|
|
Europiečiai viešbučius paprastai įsivaizduoja kitaip. Tačiau šis, prieš du dešimtmečius įkurtas Danos rezervate, puikiai dera prie kraštovaizdžio ir turi savo aurą.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Kelionė į Jordaniją, kur vyko maža grupelė suvalkiečių, davė daugiau, negu tikėjosi patys keliauninkai. Ji atvėrė svetimo krašto grožį, leido iš arčiau pažinti jo žmones, kultūrą, patirti nuotykių ir laužė stereotipus.
Pajūriu rezervato link
Apie šią kelionę suorganizavusią Irmą Trečiokienę, pažįstamą ne vienam mūsų rajono gyventojui, rašėme praėjusiame „Santakos“ numeryje („Kelias atsiveria po einančiojo kojomis“, liepos 2 d., Nr. 51).
Tai moteris, kuri prisipažįsta tiesiog pamišusi dėl Jordanijos ir kaskart ten atrandanti vis ką nors naujo.
Keliauninkams pažadamas įspūdingas Jordanijos lobynas: Danos biosferos rezervatas su žygiu per Wadi Ghuweiro kanjoną, neįtikėtino grožio Wadi Rumo dykuma, pasaulio paveldo šedevras Petra, „minkštas“ it aliejus Negyvosios jūros glėbys ir kiti gėriai. Didieji miestai šįkart eliminuojami – birželio mėnesį ten per karšta (nors vėliau paaiškėja, kad Lietuvoje tuo metu buvo ne mažiau tvanku).
Lėktuvas su Irma ir penkiais jos bendraminčiais iš Marijampolės bei Vilkaviškio Jordanijoje nusileidžia birželio pradžioje. Suvalkiečių šešetukas įšoka į beveik naują išsinuomotą automobilį ir Negyvosios jūros pakrante (yra trumpesnis kelias, bet šiuo – daug gražiau ir įdomiau) pajuda Danos rezervato link. Besižvalgant pro langus liūdina tik vienas dalykas – nenusakoma daugybė plastiko šiukšlių: butelius, maišelius vietiniai čia meta tiesiog per mašinų langus. Tačiau smagu žiūrėti į vis statėjančias uolas ir kitapus kelio ramiai tysančią Negyvąją jūrą.
Apie nakties ašaras
Kompanija apsistoja rytietiškos gamtos glėbyje įsitaisiusiame akmeniniame viešbutyje „Dana Tower Hotel“, kurį lietuviai šmaikščiai pramina Flinstounų namais. Iš tiesų tai daugiau nei viešbutis: šis statinys turi savo aurą. Viena prie kitos prilipdytos „kresnos“ statinio konstrukcijos, gelsvų akmenų sienos, akmeninės arkos tobulai susilieja su viešbutį supančiomis smiltainio uolomis ir beribiais akmenuotais slėniais.
Visų čia labai gerbiamas viešbučio savininkas Nabilis Nwaflehas sako jį statydamas jaunystėje vadovavęsis svarbiausiais dalykais: širdimi, protu ir akimis. Arabiškais kilimais nukabinėtiems viešbučio kambariams šeimininkas davęs savitus pavadinimus: „Nakties ašaros“, „Skraidantis žirgas“, „Pamišusi meilė“, „Medaus mėnuo“ ir pan.
Nabilis neseniai pasistatė ir visai kitokį – prabangų – viešbutį, skirtą komforto pageidaujantiems turistams, – vis dėlto pastarasis jam nėra toks brangus (žinoma, jei kalbėsime ne apie finansinę pusę). O štai apie originalųjį „Dana Tower“ vizitinėje kortelėje parašyta: tai 1 milijono žvaigždžių ir 1 mėnulio viešbutis. „Jei netikite – išeikite naktį į lauką ir pakelkite akis į dangų. Mes kiekvienas galime turėti milijonų žvaigždžių vertės namus. Bet galime turėti namus ir visai be žvaigždžių – viskas priklausys nuo mūsų pačių“, – dėsto Nabilis.
Šis arabas – tikras filosofas, turintis savitą požiūrį į gyvenimą ir labai glaudų ryšį su gamta.
„Naktis yra pilna paslapčių, – žvelgdamas į besileidžiančios saulės nurausvintus uolynus sako Nabilis. – Net jei visą gyvenimą praleisi kalnuose ar dykumose, tu vis tiek neatskleisi visų jos paslapčių. Nakties ašaros – tai po dangų šaudantys meteorai. Nakties kvepalai – tai prieš aušrą iškrentanti rasa, visai dienai suteikianti žvalumo. Nakties muzika – tai vėjo šiurenimas dykumoje. Naktis turi ir savo vaiduoklį – tamsą. Bet be jos nepamatytum, kokios ryškios yra žvaigždės... Naktis netgi turi kompaniją. Jei pasijutai vienišas naktyje, susikurk nedidelį laužą – ir nebesijausi vienas. Jeigu naktį liksi uolynuose ir numigsi tik valandą – jausiesi pailsėjęs, būsi aktyvus. Mieste dešimt valandų pramiegojęs tu žiovausi ir būsi mieguistas...“
Turistų dar mažai
Viešbutyje, kaip ir visoje Jordanijoje, maistas be galo skanus, o ypač sočios vakarienės. Tad vakare iki soties prisikirtę, padainavę su viešbučio savininko sūnumi Hasemu arabiškai ir netgi pamėginę pamušti rytietišką būgnelį, anksti ryte lietuviai išsiruošia į 15 kilometrų žygį Wadi Ghuweiro kanjonu.
Šis kanjonas – vienas gražiausių regione ir žavus tuo, kad dar nenumintas turistų. Jį įveikdamas beveik nesutiksi žmonių, užtat netrukdomas gali gėrėtis neįtikėtino grožio uolienomis, nuo gelsvų, rausvų atspalvių pereinančių iki beveik juodos spalvos, tarpekliais, tiesiai virš žygeivių galvų įstrigusiu įspūdingo dydžio akmeniu, rožiniais žiedais apsipylusiais krūmais.
Kaitinant saulei tenka lipti per stambius akmenis, šokinėti per upelį – gerai, kad kanjono uolynai teikia malonų pavėsį. Vandens juostai vis platėjant keliauninkai galiausiai ima bristi upe tiesiog su batais.
Daugėjant vandens vaizdai keičiasi – susižavėjimą kelia tiesiog iš uolų keleto metrų aukštyje išaugusios palmės, stebina kanjone sutiktas į uolyną įsispraudęs didžiulis būrys ožkų.
Kaipgi be karšto maisto?
Po kelių valandų žygio paaiškėja, jog paslaugusis gidas Salemas, nuolat tiesęs ranką ir padėjęs moterims įveikti sunkesnius etapus, ant nugaros visą kelią tempė dar ir dvi keptuves, krepšį bulvių, pomidorų, svogūnų, agurkų ir arabiškos duonos.
Čia pat, sustojus tikroje gamtos oazėje su kriokliu, visi šoka maudytis, o užkūrus laužą pagaminami puikiausi karšti pietūs. Žinoma, ir saldi arabiška arbata mažučiuose puodeliuose: ja lietuviai vaišinami visą žygį – kanjonuose, dykumoje, Petroje, visur.
Įveikę pusę trasos turistai pasiekia slėnyje įkurtą stovyklavietę. Čia vėl sočiai privaišinami lauže kepta vištiena su daržovėmis, o tada laukia saulės palydos ir naktis palapinėse.
Ryte pakilę 5 val., kol dar nesvilina saulė, visi žygiuoja gerokai sunkesne 15 kilometrų trasa per kalną iki pat „Dana Tower“ viešbučio, kur vėl laukia svetingas aptarnaujantis personalas bei gardi vakarienė su gera kompanija.
Šį vakarą viešbutyje jau prisirinkę ir prancūzų, vokiečių, iš kitų šalių atvykusių turistų. Tačiau Hazemas su savo būgneliu vėl įsitaiso prie lietuvių šešetuko – arabas jau susidaręs įspūdį, kad mūsų šalyje gyvena ypatingai šilti ir draugiški žmonės. Klausantis atsėlina mintis: būtų gerai, kad taip apie save dažniau galvotų ir patys lietuviai.
Mėnulio slėnyje – spalvoti uolynai ir po žeme kepta aviena
Viena nuostabiausių Jordanijos vietų, į kurią atvykę turistai pasijunta it būtų atsidūrę ne šioje Žemėje, yra Wadi Rumo dykuma. Ne veltui ji vadinama Mėnulio slėniu.
Unikalioji dykuma, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žavi savo spalvų spektru.
Bevažiuodamas Wadi Rumu negali atsistebėti, kaip smėlio spalva iš švelniai gelsvos pereina į ryškų plytos raudonumą ar nutamsėja iki beveik juodos. Aplink stūksančios uolos, kalnai su arkomis ir tarpekliais taip pat pribloškia grožiu: akmuo – čia oranžinis, čia lygutėliai gamtos sudryžuotas spalvotomis juostomis, kai kur jo raštai primena medžio rievių raibulį. Visa tai vienaip atrodo auštant, visai kitaip – per saulėlydį.
Nežemiški vaizdai Holivudo režisierius paskatino Wadi Rume nufilmuoti ne vieną filmų apie Marsą sceną, čia sukurti ir keli septyniais „Oskarais“ įvertinto filmo „Arabijos Lorensas“ epizodai.
Dykumos grožis pakeri ir lietuvių šešetuką.
Kas išsižiojęs nutyla, kas ima lementi kažką panašaus į „nuostabu-fantastika-neįtikėtina...“, o kas neatlaikęs ir susigraudina.
Kvapą užgniaužia visu grožiu atsivėrusi Raudonoji kopa – vėjelis užpustęs bet kokį gyvūno ar žmogaus pėdsaką. Tad iš pradžių ant raudono smėlio nedrąsu net kelti koją, kad nesugadintum tobulo gamtos kūrinio.
Dykumos grybai ir tiltai
Dykumoje lietuvius pasitinka ir į savo stovyklą veža beduinas Ali.
Su keturračiu per Wadi Rumo dykumą lekiančius keliauninkus akimis seka kupranugarių bandos, kur ne kur stripinėjančios ožkelės ar vienas kitas beduino varomas asiliukas.
Ali savo stovyklai pasirinkęs idealią vietą kanjone. Čia, tarp aukštų uolynų, net ir skaudžiai pliskinant saulei visuomet rasi malonų pavėsį.
Tris dienas keliauninkai mėgaujasi Wadi Rumu: važiuoja per dykumą, kopia į uolynus, ilsisi Al Baraho kanjono pavėsyje ir apžiūrinėja vienas už kitą gražesnius gamtos kūrinius.
Natūraliai iš uolos susiformavęs 18 metrų aukščio Um Frutho tiltas, ant kurio užlipę turistai labai mėgsta darytis asmenukes, didžiulis dykumoje „išdygęs“ akmeninis grybas, uolose išbraižyti tūkstantmečius atlaikę nabatėjų piešiniai, toliuose pasirodančios dryžuotos beduinų palapinės verčia visus jaustis tarsi filme. Jordanijoje gausu nuostabių vietų. Vienos besąlygiškai žavi, kitos – dar ir kelia susirūpinimą dėl jų išlikimo.
Kulinarinis paveldas
Patį pirmąjį vakarą stovykloje lietuviai pavaišinami tikru beduinų virtuvės šedevru zarbu.
Tai patiekalas iš avienos, daržovių (mažučių cukinijų, baklažanų, morkų, svogūnų ir pan.) bei ryžių, kepamas gilioje duobėje po žeme.
Jis gaminamas taip: pamarinuota šviežutėlė aviena dedama į specialų metalinį trijų aukštų stovą. Vidurinėje lentynoje suguldoma mėsa, virš jos sudėliojamos daržovės, o apačioje – puodas ryžių. Visas įrenginys įleidžiamas į smėlyje įkastą ir iš anksto prikūrentą metalinę talpyklą su žarijomis, sandariai uždengiamas, apkasamas smėliu ir paliekamas kepti porai valandų.
Kai lietuviai nusileidžia nuo uolos palydėję saulę, iš smėlio „orkaitės“ ištrauktas arabiškas patiekalas sulaukia ne mažiau susižavėjimo šūksnių negu gamtos šedevrai. Dykuma prakvimpa kepta aviena.
Skorpionų paieškos
Jau važiuodama į Jordaniją suvalkiečių kompanija internete prisiskaičiusi, kad vasarą, per pačius karščius, dykumoje naktimis suaktyvėja skorpionai, sutemus kartu su stovyklos šeimininkais Ali ir Atifu iškeliauja jų ieškoti.
Randa smėliu šliaužiantį augalą, ant kurio auga miniatiūrinius arbūzus primenantys vaisiai. Arabai aiškina, jog šiuo nuodingu augalu galima gydyti sąnarių, raumenų skausmus. Randa kitą augalą, kurį beduinai naudoja kaip muilą – sutrintas ir užpiltas vandeniu jis putoja. Skorpionų, deja, nematyti.
Tačiau Ali rodo žvaigždynus, moko, kaip pagal juos orientuotis naktį pasiklydus dykumoje, ir netgi paleidžia stovyklautojus paklajoti vienus ir surasti kelią į stovyklą.
Grįžę visi nutaria miegoti po atviru dangumi. Kas išeina nakvoti kažkur ant uolų, kas iš beduiniškų palapinių ant smėlio išsitempia lovas. Taip patogiau, gal ir ramiau, kad ant pagalvės neužropos pagaliau pasirodęs skorpionas... O gal ir ne. Tačiau gulėti dykumoje ir žiopsoti į milijonais akių mirksintį dangų – nepakartojama. Tolumoje girdisi skaudus šakalų, hienų ar dykumoje klaidžiojančių šunų kaukimas, kažkur ant uolos iš visų jėgų čirpia cikada. Šunys kaukti pavargsta, cikada nenutyla iki pat ryto. Skorpionai taip ir neapsilanko.
Trečios dienos rytą išvykdami iš Wadi Rumo visi prisipažįsta įsimylėję dykumą ir žada kada nors ten sugrįžti.
Jordanijoje gausu nuostabių vietų. Vienos besąlygiškai žavi, kitos – dar ir kelia susirūpinimą dėl jų išlikimo.
Pribloškia dydžiu
Be jokių abejonių, Petra – pats garsiausias Jordanijos objektas. Uolose iškaltą senąjį miestą kasmet aplanko maždaug pusė milijonų žmonių.
Grupelė iš Suvalkijos pirmosiomis kelionės dienomis mėgavosi turistų „neokupuotomis“ Jordanijos vietomis. Tačiau norėdamas pamatyti šalies įžymybę Petrą turi susitaikyti su tuo, kad sutiksi galybę žmonių – tai juk vienas labiausiai lankomų archeologinių objektų pasaulyje. Turistų čia pilna net ir ne sezono metu, per birželio karščius.
Dar prieš mūsų erą uolose nabatėjų (arabų klajoklių genčių) iškirstą miestą europiečiai atrado vos prieš porą šimtmečių. 1985 m. Petra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o 2007 m. buvo paskelbta vienu iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų.
Dėl rausvos smiltainio uolienų spalvos raudonąja dykumų rože vadinama Petra pribloškia savo grožiu ir dydžiu. Tai tarsi vientisas gamtos ir žmogaus sukurtas architektūros šedevras.
Iš turistinių reklamų dažnas susidaręs įspūdį, jog Petra yra keletas uolose iškaltų įspūdingų statinių. Anaiptol – tai visas uolynuose įsikūręs miestas su šventyklomis, amfiteatrais, kapavietėmis, gyvenamųjų namų ir kitų pastatų liekanomis, į juos vedančiais laiptuotais takais. Didžiulę teritoriją užimančioje Petroje užregistruota apie 800 įvairių kultūros paveldo paminklų.
Gali kopinėti ilgai
Norint aplankyti svarbiausius objektus, Petrai reikia skirti mažiausiai visą dieną. Tačiau turėdamas galimybę čia gali klaidžioti ir kelias dienas ar dar ilgiau – tikrai bus ką pamatyti ir atrasti.
Vis dėlto lietuvių grupelė nusprendžia rinktis trumpesnį kelią ir pradėti žygį ne nuo siauro Al-Siq’o kanjono, kaip daro dauguma turistų, o nuo Mažosios Petros. Taip lieka daugiau laiko apžiūrėti įdomias vietas.
Apie pirmąjį įstabų objektą, aukštai kalnuose stūksantį vienuolyną (Monastery), ankstyvą rytą dar vaikštinėja nedaug žmonių. Pasigrožėję statinio didybe, apkopinėję aplinkines uolas ir kavinukėje išgėrę arabiškos kavos su kardamonu, keliautojai patraukia link aukščiausios aukojimų vietos – iš čia atsiveria nenusakomi vaizdai į uolynais nusėtas tolumas.
Toliau grupė juda link Petros „vizitinės kortelės“ – Iždinės (Al Khazneh). Į ją lietuvius lydi jaunutis gidas, liuoksintis su savo sandalais per dvimetrinius tarpus tarp uolynų, – iš paskos sekančios moterys nuo tokio vaizdelio graibstosi už širdies.
Didžiajai daliai turistų, einančių kanjonu, vadinamoji Iždinė (iš tiesų tai – nabatėjų karaliaus kapavietė) išnyra prieš akis pro siaurą uolų plyšį. Kitu keliu atėję suvalkiečiai uolose panirusį statinį pamato iš viršaus. Vaizdas, kaip sakoma, – milijono vertės: jis visus priverčia aikčioti ir gundo fotografuotis prie pat uolos krašto.
Vis dėlto jau grįžę į Lietuvą keliauninkai išgirsta, jog ši įspūdinga vieta valdžiai pasirodė pavojinga ir prieš porą savaičių buvo uždaryta dėl turistų saugumo.
Negyvoji jūra miršta
Turistai iš Suvalkijos neaplenkia ir dar vieno Jordanijos stebuklo – Negyvosios jūros, kurios gydomosios savybės buvo žinomos dar prieš du tūkstančius metų.
Važiuojant ilgu pajūrio keliu Negyvoji jūra ir atrodo negyva: joje nesiūbuoja joks laivelis, nematyti nei paukščio, nei žmogaus, išskyrus pastariesiems įrengtus paplūdimius. Pakrantes nubalinusi druska. Dėl milžiniško jos kiekio vanduo primena aliejų, atrodo minkštas ir netgi tirštokas. Tiesa, svilinant per 40 laipsnių karščiui, ypač išsitepus odos ligas gydančiu juodu dumblu, jūroje labai neatsigaivinsi.
Skamba liūdnai ir kiek paradoksaliai, bet teigiama, jog Negyvoji jūra miršta. Per metus šis vandens telkinys nusenka apie 80 cm! Jordano upė, kuri kadaise intensyviai maitino Negyvąją jūrą, dabar žmonių naudojama laukams drėkinti. Upės tėkmė smarkiai sumažėjusi ir dėl didelės taršos iš Jordanijos, Sirijos bei Izraelio ūkių.
Tai – liūdni faktai. Vis dėlto pasinėręs į klampų Negyvosios jūros vandenį mėgaujiesi palaiminga ramybe ir tikiesi, kad intensyviai dirbantys mokslininkai spės surasti būdą, kaip išspręsti šią globalią problemą.
Griūva stereotipai
Keliaujančius po šią Artimųjų Rytų šalį lietuvius stebino ne tik įspūdinga gamta – vienas po kito byrėjo ir europietiški stereotipai.
Daugelis keliautojų susidarę įspūdį, kad arabai – įkyrūs, iš visko pasipelnyti norintys žmonės. Jordaniečiams to niekaip neprikiši. Visur, kur ėjo būrelis lietuvių, turistai buvo sutikti plačiomis šypsenomis ir atviromis širdimis, paslaugiai palydėti ir geranoriškai patarti. Jokių įkyrių priekabiavimų ar arbatpinigių prašymo, jokių ilgų derybų prekyvietėse ar net reikalavimų pirkti kaip, pavyzdžiui, Egipte.
Nustebina ir taikus požiūris į religijas. Štai arabas Nabilis sako: „Visi mes gimstame vienodi. Išėję į pasaulį iš motinos įsčių nešaukiame: aš krikščionis, aš musulmonas!.. Visi kūdikiai elgiasi vienodai: gimę jie tiesiog rėkia. Ir tai yra gyvybės, laisvės šauksmas. Visai nesvarbu, kokią religiją tu išpažinsi, kiek pinigų uždirbsi, ar turėsi prabangius namus – tau skirtas tik trumpas gyvenimo tarpsnis. Gyvensi 70 ar 100 metų – vis tiek tai labai mažai, ir finišas visų bus tas pats. Todėl kam kurti problemas, pyktis, nekęsti, smerkti – jei pradžia buvo graži, tegu bus graži ir pabaiga.“
Dar viena paplitusi nuomonė apie arabų kraštus – kad ten nesaugu. Tačiau apsilankius Jordanijoje šis mitas ištirpsta it cukrus arabiškos arbatos puodelyje: čia pasijunti saugesnis nei bet kur kitur. Nėkart neteko girdėti apie jokias vagystes, saugiai stovėjo dviem paroms gana atviroje viešbučio teritorijoje lietuvių palikti lagaminai, krepšiai, niekas neužkabinėjo ir nedaug apsirengusių moterų, nesiryžusių tokioje kaitroje muturiuotis žemę siekiančiomis skaromis.
Vis dėlto, anot grupelę suvalkiečių subūrusios I. Trečiokienės, visur reikia remtis sveiku protu. Sakoma, jog labiausiai budrumo negalima prarasti Petroje, ypač po vieną keliaujančioms moterims ar merginoms (o tokių vis daugėja). Arabai išties puikiai moka elgtis su moterimis. Tačiau toms, kurios pasiduos simpatiško beduino rodomam dėmesiui ir kerams, vėliau gali tekti gailėtis. Pavyzdžiui, atlaikyti Petroje susikūrusios nusikaltėlių gaujos šantažą.
Šiuos patarimus išsakė vienas iš Irmos bičiulių jordaniečių.
Tačiau lietuvių grupei visos kelionės metu neteko patirti nieko nemalonaus. Priešingai – Jordanija nustebino svetingumu, sužavėjo grožiu, gera žmonių valia ir visos grupės širdyse ilgam paliko patį geriausią įspūdį.
Kelionė į Jordaniją, kur vyko maža grupelė suvalkiečių, davė daugiau, negu tikėjosi patys keliauninkai. Ji atvėrė svetimo krašto grožį, leido iš arčiau pažinti jo žmones, kultūrą, patirti nuotykių ir laužė stereotipus. |
Apie šią kelionę suorganizavusią Irmą Trečiokienę, pažįstamą ne vienam mūsų rajono gyventojui, rašėme praėjusiame „Santakos“ numeryje („Kelias atsiveria po einančiojo kojomis“, liepos 2 d., Nr. 51).
Tai moteris, kuri prisipažįsta tiesiog pamišusi dėl Jordanijos ir kaskart ten atrandanti vis ką nors naujo.
Keliauninkams pažadamas įspūdingas Jordanijos lobynas: Danos biosferos rezervatas su žygiu per Wadi Ghuweiro kanjoną, neįtikėtino grožio Wadi Rumo dykuma, pasaulio paveldo šedevras Petra, „minkštas“ it aliejus Negyvosios jūros glėbys ir kiti gėriai. Didieji miestai šįkart eliminuojami – birželio mėnesį ten per karšta (nors vėliau paaiškėja, kad Lietuvoje tuo metu buvo ne mažiau tvanku).
Lėktuvas su Irma ir penkiais jos bendraminčiais iš Marijampolės bei Vilkaviškio Jordanijoje nusileidžia birželio pradžioje. Suvalkiečių šešetukas įšoka į beveik naują išsinuomotą automobilį ir Negyvosios jūros pakrante (yra trumpesnis kelias, bet šiuo – daug gražiau ir įdomiau) pajuda Danos rezervato link. Besižvalgant pro langus liūdina tik vienas dalykas – nenusakoma daugybė plastiko šiukšlių: butelius, maišelius vietiniai čia meta tiesiog per mašinų langus. Tačiau smagu žiūrėti į vis statėjančias uolas ir kitapus kelio ramiai tysančią Negyvąją jūrą.
Kompanija apsistoja rytietiškos gamtos glėbyje įsitaisiusiame akmeniniame viešbutyje „Dana Tower Hotel“, kurį lietuviai šmaikščiai pramina Flinstounų namais. Iš tiesų tai daugiau nei viešbutis: šis statinys turi savo aurą. Viena prie kitos prilipdytos „kresnos“ statinio konstrukcijos, gelsvų akmenų sienos, akmeninės arkos tobulai susilieja su viešbutį supančiomis smiltainio uolomis ir beribiais akmenuotais slėniais.
Visų čia labai gerbiamas viešbučio savininkas Nabilis Nwaflehas sako jį statydamas jaunystėje vadovavęsis svarbiausiais dalykais: širdimi, protu ir akimis. Arabiškais kilimais nukabinėtiems viešbučio kambariams šeimininkas davęs savitus pavadinimus: „Nakties ašaros“, „Skraidantis žirgas“, „Pamišusi meilė“, „Medaus mėnuo“ ir pan.
Nabilis neseniai pasistatė ir visai kitokį – prabangų – viešbutį, skirtą komforto pageidaujantiems turistams, – vis dėlto pastarasis jam nėra toks brangus (žinoma, jei kalbėsime ne apie finansinę pusę). O štai apie originalųjį „Dana Tower“ vizitinėje kortelėje parašyta: tai 1 milijono žvaigždžių ir 1 mėnulio viešbutis. „Jei netikite – išeikite naktį į lauką ir pakelkite akis į dangų. Mes kiekvienas galime turėti milijonų žvaigždžių vertės namus. Bet galime turėti namus ir visai be žvaigždžių – viskas priklausys nuo mūsų pačių“, – dėsto Nabilis.
Šis arabas – tikras filosofas, turintis savitą požiūrį į gyvenimą ir labai glaudų ryšį su gamta.
„Naktis yra pilna paslapčių, – žvelgdamas į besileidžiančios saulės nurausvintus uolynus sako Nabilis. – Net jei visą gyvenimą praleisi kalnuose ar dykumose, tu vis tiek neatskleisi visų jos paslapčių. Nakties ašaros – tai po dangų šaudantys meteorai. Nakties kvepalai – tai prieš aušrą iškrentanti rasa, visai dienai suteikianti žvalumo. Nakties muzika – tai vėjo šiurenimas dykumoje. Naktis turi ir savo vaiduoklį – tamsą. Bet be jos nepamatytum, kokios ryškios yra žvaigždės... Naktis netgi turi kompaniją. Jei pasijutai vienišas naktyje, susikurk nedidelį laužą – ir nebesijausi vienas. Jeigu naktį liksi uolynuose ir numigsi tik valandą – jausiesi pailsėjęs, būsi aktyvus. Mieste dešimt valandų pramiegojęs tu žiovausi ir būsi mieguistas...“
Viešbutyje, kaip ir visoje Jordanijoje, maistas be galo skanus, o ypač sočios vakarienės. Tad vakare iki soties prisikirtę, padainavę su viešbučio savininko sūnumi Hasemu arabiškai ir netgi pamėginę pamušti rytietišką būgnelį, anksti ryte lietuviai išsiruošia į 15 kilometrų žygį Wadi Ghuweiro kanjonu.
Šis kanjonas – vienas gražiausių regione ir žavus tuo, kad dar nenumintas turistų. Jį įveikdamas beveik nesutiksi žmonių, užtat netrukdomas gali gėrėtis neįtikėtino grožio uolienomis, nuo gelsvų, rausvų atspalvių pereinančių iki beveik juodos spalvos, tarpekliais, tiesiai virš žygeivių galvų įstrigusiu įspūdingo dydžio akmeniu, rožiniais žiedais apsipylusiais krūmais.
Kaitinant saulei tenka lipti per stambius akmenis, šokinėti per upelį – gerai, kad kanjono uolynai teikia malonų pavėsį. Vandens juostai vis platėjant keliauninkai galiausiai ima bristi upe tiesiog su batais.
Daugėjant vandens vaizdai keičiasi – susižavėjimą kelia tiesiog iš uolų keleto metrų aukštyje išaugusios palmės, stebina kanjone sutiktas į uolyną įsispraudęs didžiulis būrys ožkų.
Po kelių valandų žygio paaiškėja, jog paslaugusis gidas Salemas, nuolat tiesęs ranką ir padėjęs moterims įveikti sunkesnius etapus, ant nugaros visą kelią tempė dar ir dvi keptuves, krepšį bulvių, pomidorų, svogūnų, agurkų ir arabiškos duonos.
Čia pat, sustojus tikroje gamtos oazėje su kriokliu, visi šoka maudytis, o užkūrus laužą pagaminami puikiausi karšti pietūs. Žinoma, ir saldi arabiška arbata mažučiuose puodeliuose: ja lietuviai vaišinami visą žygį – kanjonuose, dykumoje, Petroje, visur.
Įveikę pusę trasos turistai pasiekia slėnyje įkurtą stovyklavietę. Čia vėl sočiai privaišinami lauže kepta vištiena su daržovėmis, o tada laukia saulės palydos ir naktis palapinėse.
Ryte pakilę 5 val., kol dar nesvilina saulė, visi žygiuoja gerokai sunkesne 15 kilometrų trasa per kalną iki pat „Dana Tower“ viešbučio, kur vėl laukia svetingas aptarnaujantis personalas bei gardi vakarienė su gera kompanija.
Šį vakarą viešbutyje jau prisirinkę ir prancūzų, vokiečių, iš kitų šalių atvykusių turistų. Tačiau Hazemas su savo būgneliu vėl įsitaiso prie lietuvių šešetuko – arabas jau susidaręs įspūdį, kad mūsų šalyje gyvena ypatingai šilti ir draugiški žmonės. Klausantis atsėlina mintis: būtų gerai, kad taip apie save dažniau galvotų ir patys lietuviai.
Viena nuostabiausių Jordanijos vietų, į kurią atvykę turistai pasijunta it būtų atsidūrę ne šioje Žemėje, yra Wadi Rumo dykuma. Ne veltui ji vadinama Mėnulio slėniu.
Unikalioji dykuma, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, žavi savo spalvų spektru.
Bevažiuodamas Wadi Rumu negali atsistebėti, kaip smėlio spalva iš švelniai gelsvos pereina į ryškų plytos raudonumą ar nutamsėja iki beveik juodos. Aplink stūksančios uolos, kalnai su arkomis ir tarpekliais taip pat pribloškia grožiu: akmuo – čia oranžinis, čia lygutėliai gamtos sudryžuotas spalvotomis juostomis, kai kur jo raštai primena medžio rievių raibulį. Visa tai vienaip atrodo auštant, visai kitaip – per saulėlydį.
Nežemiški vaizdai Holivudo režisierius paskatino Wadi Rume nufilmuoti ne vieną filmų apie Marsą sceną, čia sukurti ir keli septyniais „Oskarais“ įvertinto filmo „Arabijos Lorensas“ epizodai.
Dykumos grožis pakeri ir lietuvių šešetuką.
Kas išsižiojęs nutyla, kas ima lementi kažką panašaus į „nuostabu-fantastika-neįtikėtina...“, o kas neatlaikęs ir susigraudina.
Kvapą užgniaužia visu grožiu atsivėrusi Raudonoji kopa – vėjelis užpustęs bet kokį gyvūno ar žmogaus pėdsaką. Tad iš pradžių ant raudono smėlio nedrąsu net kelti koją, kad nesugadintum tobulo gamtos kūrinio.
Dykumoje lietuvius pasitinka ir į savo stovyklą veža beduinas Ali.
Su keturračiu per Wadi Rumo dykumą lekiančius keliauninkus akimis seka kupranugarių bandos, kur ne kur stripinėjančios ožkelės ar vienas kitas beduino varomas asiliukas.
Ali savo stovyklai pasirinkęs idealią vietą kanjone. Čia, tarp aukštų uolynų, net ir skaudžiai pliskinant saulei visuomet rasi malonų pavėsį.
Tris dienas keliauninkai mėgaujasi Wadi Rumu: važiuoja per dykumą, kopia į uolynus, ilsisi Al Baraho kanjono pavėsyje ir apžiūrinėja vienas už kitą gražesnius gamtos kūrinius.
Natūraliai iš uolos susiformavęs 18 metrų aukščio Um Frutho tiltas, ant kurio užlipę turistai labai mėgsta darytis asmenukes, didžiulis dykumoje „išdygęs“ akmeninis grybas, uolose išbraižyti tūkstantmečius atlaikę nabatėjų piešiniai, toliuose pasirodančios dryžuotos beduinų palapinės verčia visus jaustis tarsi filme.
Jordanijoje gausu nuostabių vietų. Vienos besąlygiškai žavi, kitos – dar ir kelia susirūpinimą dėl jų išlikimo.
Patį pirmąjį vakarą stovykloje lietuviai pavaišinami tikru beduinų virtuvės šedevru zarbu.
Tai patiekalas iš avienos, daržovių (mažučių cukinijų, baklažanų, morkų, svogūnų ir pan.) bei ryžių, kepamas gilioje duobėje po žeme.
Jis gaminamas taip: pamarinuota šviežutėlė aviena dedama į specialų metalinį trijų aukštų stovą. Vidurinėje lentynoje suguldoma mėsa, virš jos sudėliojamos daržovės, o apačioje – puodas ryžių. Visas įrenginys įleidžiamas į smėlyje įkastą ir iš anksto prikūrentą metalinę talpyklą su žarijomis, sandariai uždengiamas, apkasamas smėliu ir paliekamas kepti porai valandų.
Kai lietuviai nusileidžia nuo uolos palydėję saulę, iš smėlio „orkaitės“ ištrauktas arabiškas patiekalas sulaukia ne mažiau susižavėjimo šūksnių negu gamtos šedevrai. Dykuma prakvimpa kepta aviena.
Jau važiuodama į Jordaniją suvalkiečių kompanija internete prisiskaičiusi, kad vasarą, per pačius karščius, dykumoje naktimis suaktyvėja skorpionai, sutemus kartu su stovyklos šeimininkais Ali ir Atifu iškeliauja jų ieškoti.
Randa smėliu šliaužiantį augalą, ant kurio auga miniatiūrinius arbūzus primenantys vaisiai. Arabai aiškina, jog šiuo nuodingu augalu galima gydyti sąnarių, raumenų skausmus. Randa kitą augalą, kurį beduinai naudoja kaip muilą – sutrintas ir užpiltas vandeniu jis putoja. Skorpionų, deja, nematyti.
Tačiau Ali rodo žvaigždynus, moko, kaip pagal juos orientuotis naktį pasiklydus dykumoje, ir netgi paleidžia stovyklautojus paklajoti vienus ir surasti kelią į stovyklą.
Grįžę visi nutaria miegoti po atviru dangumi. Kas išeina nakvoti kažkur ant uolų, kas iš beduiniškų palapinių ant smėlio išsitempia lovas. Taip patogiau, gal ir ramiau, kad ant pagalvės neužropos pagaliau pasirodęs skorpionas... O gal ir ne. Tačiau gulėti dykumoje ir žiopsoti į milijonais akių mirksintį dangų – nepakartojama. Tolumoje girdisi skaudus šakalų, hienų ar dykumoje klaidžiojančių šunų kaukimas, kažkur ant uolos iš visų jėgų čirpia cikada. Šunys kaukti pavargsta, cikada nenutyla iki pat ryto. Skorpionai taip ir neapsilanko.
Trečios dienos rytą išvykdami iš Wadi Rumo visi prisipažįsta įsimylėję dykumą ir žada kada nors ten sugrįžti.
Jordanijoje gausu nuostabių vietų. Vienos besąlygiškai žavi, kitos – dar ir kelia susirūpinimą dėl jų išlikimo.
Be jokių abejonių, Petra – pats garsiausias Jordanijos objektas. Uolose iškaltą senąjį miestą kasmet aplanko maždaug pusė milijonų žmonių.
Grupelė iš Suvalkijos pirmosiomis kelionės dienomis mėgavosi turistų „neokupuotomis“ Jordanijos vietomis. Tačiau norėdamas pamatyti šalies įžymybę Petrą turi susitaikyti su tuo, kad sutiksi galybę žmonių – tai juk vienas labiausiai lankomų archeologinių objektų pasaulyje. Turistų čia pilna net ir ne sezono metu, per birželio karščius.
Dar prieš mūsų erą uolose nabatėjų (arabų klajoklių genčių) iškirstą miestą europiečiai atrado vos prieš porą šimtmečių. 1985 m. Petra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o 2007 m. buvo paskelbta vienu iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų.
Dėl rausvos smiltainio uolienų spalvos raudonąja dykumų rože vadinama Petra pribloškia savo grožiu ir dydžiu. Tai tarsi vientisas gamtos ir žmogaus sukurtas architektūros šedevras.
Iš turistinių reklamų dažnas susidaręs įspūdį, jog Petra yra keletas uolose iškaltų įspūdingų statinių. Anaiptol – tai visas uolynuose įsikūręs miestas su šventyklomis, amfiteatrais, kapavietėmis, gyvenamųjų namų ir kitų pastatų liekanomis, į juos vedančiais laiptuotais takais. Didžiulę teritoriją užimančioje Petroje užregistruota apie 800 įvairių kultūros paveldo paminklų.
Norint aplankyti svarbiausius objektus, Petrai reikia skirti mažiausiai visą dieną. Tačiau turėdamas galimybę čia gali klaidžioti ir kelias dienas ar dar ilgiau – tikrai bus ką pamatyti ir atrasti.
Vis dėlto lietuvių grupelė nusprendžia rinktis trumpesnį kelią ir pradėti žygį ne nuo siauro Al-Siq’o kanjono, kaip daro dauguma turistų, o nuo Mažosios Petros. Taip lieka daugiau laiko apžiūrėti įdomias vietas.
Apie pirmąjį įstabų objektą, aukštai kalnuose stūksantį vienuolyną (Monastery), ankstyvą rytą dar vaikštinėja nedaug žmonių. Pasigrožėję statinio didybe, apkopinėję aplinkines uolas ir kavinukėje išgėrę arabiškos kavos su kardamonu, keliautojai patraukia link aukščiausios aukojimų vietos – iš čia atsiveria nenusakomi vaizdai į uolynais nusėtas tolumas.
Toliau grupė juda link Petros „vizitinės kortelės“ – Iždinės (Al Khazneh). Į ją lietuvius lydi jaunutis gidas, liuoksintis su savo sandalais per dvimetrinius tarpus tarp uolynų, – iš paskos sekančios moterys nuo tokio vaizdelio graibstosi už širdies.
Didžiajai daliai turistų, einančių kanjonu, vadinamoji Iždinė (iš tiesų tai – nabatėjų karaliaus kapavietė) išnyra prieš akis pro siaurą uolų plyšį. Kitu keliu atėję suvalkiečiai uolose panirusį statinį pamato iš viršaus. Vaizdas, kaip sakoma, – milijono vertės: jis visus priverčia aikčioti ir gundo fotografuotis prie pat uolos krašto.
Vis dėlto jau grįžę į Lietuvą keliauninkai išgirsta, jog ši įspūdinga vieta valdžiai pasirodė pavojinga ir prieš porą savaičių buvo uždaryta dėl turistų saugumo.
Turistai iš Suvalkijos neaplenkia ir dar vieno Jordanijos stebuklo – Negyvosios jūros, kurios gydomosios savybės buvo žinomos dar prieš du tūkstančius metų.
Važiuojant ilgu pajūrio keliu Negyvoji jūra ir atrodo negyva: joje nesiūbuoja joks laivelis, nematyti nei paukščio, nei žmogaus, išskyrus pastariesiems įrengtus paplūdimius. Pakrantes nubalinusi druska. Dėl milžiniško jos kiekio vanduo primena aliejų, atrodo minkštas ir netgi tirštokas. Tiesa, svilinant per 40 laipsnių karščiui, ypač išsitepus odos ligas gydančiu juodu dumblu, jūroje labai neatsigaivinsi.
Skamba liūdnai ir kiek paradoksaliai, bet teigiama, jog Negyvoji jūra miršta. Per metus šis vandens telkinys nusenka apie 80 cm! Jordano upė, kuri kadaise intensyviai maitino Negyvąją jūrą, dabar žmonių naudojama laukams drėkinti. Upės tėkmė smarkiai sumažėjusi ir dėl didelės taršos iš Jordanijos, Sirijos bei Izraelio ūkių.
Tai – liūdni faktai. Vis dėlto pasinėręs į klampų Negyvosios jūros vandenį mėgaujiesi palaiminga ramybe ir tikiesi, kad intensyviai dirbantys mokslininkai spės surasti būdą, kaip išspręsti šią globalią problemą.
Keliaujančius po šią Artimųjų Rytų šalį lietuvius stebino ne tik įspūdinga gamta – vienas po kito byrėjo ir europietiški stereotipai.
Daugelis keliautojų susidarę įspūdį, kad arabai – įkyrūs, iš visko pasipelnyti norintys žmonės. Jordaniečiams to niekaip neprikiši. Visur, kur ėjo būrelis lietuvių, turistai buvo sutikti plačiomis šypsenomis ir atviromis širdimis, paslaugiai palydėti ir geranoriškai patarti. Jokių įkyrių priekabiavimų ar arbatpinigių prašymo, jokių ilgų derybų prekyvietėse ar net reikalavimų pirkti kaip, pavyzdžiui, Egipte.
Nustebina ir taikus požiūris į religijas. Štai arabas Nabilis sako: „Visi mes gimstame vienodi. Išėję į pasaulį iš motinos įsčių nešaukiame: aš krikščionis, aš musulmonas!.. Visi kūdikiai elgiasi vienodai: gimę jie tiesiog rėkia. Ir tai yra gyvybės, laisvės šauksmas. Visai nesvarbu, kokią religiją tu išpažinsi, kiek pinigų uždirbsi, ar turėsi prabangius namus – tau skirtas tik trumpas gyvenimo tarpsnis. Gyvensi 70 ar 100 metų – vis tiek tai labai mažai, ir finišas visų bus tas pats. Todėl kam kurti problemas, pyktis, nekęsti, smerkti – jei pradžia buvo graži, tegu bus graži ir pabaiga.“
Dar viena paplitusi nuomonė apie arabų kraštus – kad ten nesaugu. Tačiau apsilankius Jordanijoje šis mitas ištirpsta it cukrus arabiškos arbatos puodelyje: čia pasijunti saugesnis nei bet kur kitur. Nėkart neteko girdėti apie jokias vagystes, saugiai stovėjo dviem paroms gana atviroje viešbučio teritorijoje lietuvių palikti lagaminai, krepšiai, niekas neužkabinėjo ir nedaug apsirengusių moterų, nesiryžusių tokioje kaitroje muturiuotis žemę siekiančiomis skaromis.
Vis dėlto, anot grupelę suvalkiečių subūrusios I. Trečiokienės, visur reikia remtis sveiku protu. Sakoma, jog labiausiai budrumo negalima prarasti Petroje, ypač po vieną keliaujančioms moterims ar merginoms (o tokių vis daugėja). Arabai išties puikiai moka elgtis su moterimis. Tačiau toms, kurios pasiduos simpatiško beduino rodomam dėmesiui ir kerams, vėliau gali tekti gailėtis. Pavyzdžiui, atlaikyti Petroje susikūrusios nusikaltėlių gaujos šantažą.
Šiuos patarimus išsakė vienas iš Irmos bičiulių jordaniečių.
Tačiau lietuvių grupei visos kelionės metu neteko patirti nieko nemalonaus. Priešingai – Jordanija nustebino svetingumu, sužavėjo grožiu, gera žmonių valia ir visos grupės širdyse ilgam paliko patį geriausią įspūdį.
Galerija: Jordanija
Publikuota: 2019-07-19 10:24:45
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|