„Santaka“ / Nedidukuose Patilčiuose – didžiulio dvaro atminimas ir varnų karalystė / Čia – mūsų namai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Tvarkinga šeima išsimokėtinai nupirktų sklypą statyboms. Tel. 8 625 18 726.
Galioja iki: 2019-08-26 08:23:26

Parduoda 2 kambarių butą Alvite (I a., sava pakura). Tel. 8 647 46 922.
Galioja iki: 2019-08-31 13:18:44

Parduoda X mėsinių veislės veršingą mėsinę telyčią, melžimo aparatą (benzininis). Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-09-01 11:46:18

Reikalinga moteris vyresnio amžiaus močiutei prižiūrėti. Tel. 8 683 64 162 (Marijampolė).
Galioja iki: 2019-09-02 11:07:09



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Čia – mūsų namai

Dalinkitės:  


Patilčių bendruomenės pirmininkė Edita Šilaikienė rodė atgijusias parko alėjas.

Autorės nuotr.


Nedidukuose Patilčiuose – didžiulio dvaro atminimas ir varnų karalystė

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Kitąmet Patilčių kaimo bendruomenė švęs dešimtmetį. Palyginti su kitomis rajono bendruomenėmis, ši dar gana jauna, tačiau joje slypi didžiuliai turtai – didelio ir gražaus dvaro istorija.



Žavi savo nepaprasta aura

„Anokie čia turtai – 5 hektarai parko ir keli apgriuvę pastatai, kurių negalima net lentutės pajudinti, nes tai – paveldo objektai“, – juokėsi iš savo „bagotystės“ bendruomenės pirmininkė Edita Šilaikienė, kuri organizacijai vadovauja dar tik nuo šio kovo.

Pirmininkė pasakojo, kad anksčiau buvusi bendruomenės „galva ir siela“ Jolita Špakauskienė išvyko į užsienį, tad teko pačiai perimti visus reikalus. Taip nusprendė susirinkę žmonės. Buvusi pirmininkė neužmiršta Patilčių ir nuolat su bendruomene palaiko ryšį. Tad visi jos pradėti darbai tęsiami.

Nors pati bendruomenė nedidukė – vos keturios dešimtys narių, bet savo turimais plotais ir pastatais lenkia ir didžiąsias. Bendruomenės dispozicijoje ne tik buvusi dvaro pieninė ir sandėlis, kiti apgriuvę statiniai, bet ir didžiulis buvusios mokyklos pastatas, kuriame vietiniai žmonės dažnai leidžia laiką. Dviejų aukštų namas uždengtas nauju stogu, sudėti plastikiniai langai, durys, įrengta virtuvė, tualetas. Bendruomenė net turi savo bibliotekėlę, į kurią žmonės sunešę savo knygų, kai kurios dovanotos pažįstamų, draugų. Apačioje didelę salę įsirengęs Patilčių jaunimas. Jie patys išdažė sienas, paklojo linoleumą, pasistatė žaidimų stalą, pakabino smiginio lentą. Viskas – iš projektų, kuriuose dalyvavo bendruomenė, lėšų. Kitos didžiulio pastato patalpos taip pat šiek tiek paremontuotos, čia žmonės susirenka į šventes, kartais atvažiuoja svečių, nakvoja kariškiai, atvyksta projektų partneriai iš kitų miestų. Senąją mokyklą baigė daug šio kaimo gyventojų. Pastatas žavus tuo, kad jame kiekvieną patalpą atskirai šildo koklinės krosnys, kurių pakuros įrengtos ilgame koridoriuje. O bibliotekoje, kur kažkada buvo mokytojos butas, yra išlikęs net didžiulis šiltasuolis.

Gyvena su varnomis

Prieš penkerius metus bendruomenė nutarė atgaivinti dvaro parką, kuris jau buvo tapęs neįžengiamas, o tankiame medžių sąžalyne gerai jautėsi tik varnos – jos ir dabar tarsi bendruomenės dalis.

Šitie paukščiai, kaip juokavo Edita, tapo Patilčių simboliu. Jų nešto ir pamesto grobio liekanų po nakties žmonės randa net savo kiemuose. Nepatikėtum pamatęs, kokių daiktų į savo lizdus prisitempia šie paukščiai. Gudrūs padarai nepasidavė ir kaimo žmonių bandymams jas išvyti, priprato ir prie jas baidančių garso patrankų, ir prie lizdų ardymo – greitai susikraudavo kitus. Laimei, didžiausi varnų būriai parke apsigyvena tik pavasarį. Vėliau, išperėjusios palikuonis, pilkosios kuriam laikui kažkur pradingsta – tarsi duoda erdvės žmonėms. Taip ir gyvena paukščiai bei žmonės greta.

Išvalę parko sąžalynus bendruomenės žmonės čia įrengė vaikų žaidimų aikštelę su uždengiama smėlio dėže (aišku, dėl varnų), alėjose pristatė suolelių, surentė gražų tiltelį. Įrengtas ir informacinis takas, žymintis retus augalus bei buvusius dvaro pastatus. Parke auga šilkmedis, kuris šįmet, kaip niekada anksčiau, apsipylė didžiulėmis saldžiomis uogomis. Čia auga ir kedrinė pušis, šviesos siekia kiti seni medžiai, užgožti savaime prižėlusių augalų. Pasak bendruomenės pirmininkės, šiame parke dėl paveldosaugos reikalavimų neleidžiama kliudyti nė vieno medžio, net nugriuvusio stuobrio be leidimo negalima susipjaustyti malkoms.

Didžiulėje teritorijoje žolę nupjauti anksčiau padėdavo darbininkai iš viešųjų darbų programos. Dabar tokios galimybės neliko, tad tenka prašyti seniūnijos pagalbos. Iš projekto lėšų prieš trejus metus įsigytos kelios rankinės žoliapjovės, išvalytas parko tvenkinys. Pasinaudojant galimybe pritraukti lėšų pakviesti lektoriai atskleidė tapybos ant vandens paslaptis, buvo organizuoti sveikatingumo užsiėmimai, žygiai su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis. Šįmet lauke bus įrengta ir interaktyvių žaidimų zona. Tokios mūsų rajone neturės niekas. Kaip ir ypatingos šio dvaro istorijos, kuri dar vis kelia šiurpą vietiniams ir traukia į Patilčius smalsuolius.

Šimtmečių istorija

Kaip pasakojo pirmininkė, dvaras buvo įkurtas taip seniai, kad net vietiniai senbuviai nepamena datos, tik vieni kitiems pasakodavę legendas. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog dvaro žemės apėmė ne tik Patilčių, bet ir Vinkšnupių, Navininkų, Pašeimenių ir kitų kaimų žemes. Pačiam Patilčių dvarui priklausė 600 margų žemės. Sakoma, kad dvaro istorija siekia net 1663 metus. Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras už nuopelnus kare Alytaus ekonomijoje totorių kariams padovanojo žemės valdas Vinkšnupiuose, Vilkabaliuose, Piliakalniuose, Parausiuose, Patilčiuose ir kitose krašto vietovėse. Gavę žemių totoriai jose įsikūrė ir ilgą laiką čia šeimininkavo. Dvaro savininku nuo 1693 metų buvo totorius Baranauskas (Baranovskis), vėliau dvarą perpirko kiti jo tautiečiai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo prie Patilčių dvaro buvo du kumetynai. Dvarą ir jam priklausiusį Parausių palivarką su 1187 margų žemės 1903 metais valdė lenkų dvarponis Zenonas Rakuža (Rekoša). Kartu su juo dvare gyveno ir dvi seserys. Viena buvo netekėjusi ir po mirties palaidota dvaro parko koplyčioje. Dar dabar toje vietoje stovi kalva, vietinių vadinama koplyčkalniu.

Pasakojama, kad Patilčių dvaro rūmai, valdant Rakužai, buvo labai gražūs – mūriniai, tinkuoti, priekyje juos puošė keturios dailios kolonos. Parke buvusi ir oranžerija. Dvarininkas Z. Rakuža Patilčių ir Parausių dvarus valdė iki 1913 metų. Tuomet dvarus nupirko iš Varšuvos atvykęs Augustas Dobrovolskis. Kartu su dvarininku čia apsigyveno jo žmona, dukra ir du sūnūs.

Poną Dobrovolskį žmonės prisimena kaip itin žiaurų ir piktą, visi ponų labai bijoję. Yra užrašyti liudininkų pasakojimai, kai dvarininkas už paimtą saują žirnių vieną samdinę negailestingai primušė, o parke eglutes sodinusius vyrus užtikęs rūkančius žiauriai suspardė.

Svajoja atkasti tunelį

1922 metais Patilčių dvarą nupirko žydas Finkeršteinas. Priešpaskutiniu savininku laikomas Aronas Eidelsas, o nuo 1924 m. dvarą jau valdė žydas E. Arčikas. Šis dvarininkas buvo geresnis už buvusiuosius, lankydavo sergančius kumečius, padėdavo palaidoti mirusius. Paskutinį Patilčių dvaro savininką su šeima per karą sušaudė vokiečiai.

Patilčių margai 1925 m. po žemės reformos buvo išdalyti kumečiams, tačiau dvaras išliko. Kumečiai gavo po 8 ha žemės, bet už gyvenimą kumetyne jiems reikėdavo atidirbti. Norėdami kuo greičiau išsikelti iš kumetyno, žmonės savo žemėje iš šakų statė trobeles, apdrėbdami jas moliu. Kumečiai save praminė „skurdžiauninkais“. Sunkus ir skurdus buvo kumečio gyvenimas, nes buvo leista laikyti tik vieną karvę ir dvi avis, o laikantis dvi karves privalėjo dvare dirbti visus metus. Dvarui priklausė 25 ha Budavonės miško, tad šeima galėdavo pasirinkti kartą per mėnesį... vieną mažą vežimuką šakų.

Prie Patilčių dvaro buvo bravoras, statytas 1906 metais. Jame valdant ponui Rakužai iš bulvių ir rugių varydavo spiritą.

Dabar iš Patilčių dvarvietėje stovėjusių statinių yra išlikę tik pieninės, karvidės, spirito varyklos pastatai, tvenkinys ir parkas. Parausių dvaras visiškai sunaikintas, nors dar galima įžvelgti akmeninius jo pamatus, dalį akmeninio tvarto. Tolėliau yra totorių kapinaitės, kuriose galbūt palaidoti pirmieji dvarų valdytojai.

Patilčių gyventojai pasakoja ir apie tunelį, kuris dėl visų saugumo iš abiejų galų buvo užverstas. Atkasti jį ir padaryti iš to ką nors vertinga – visų bendruomenės narių svajonė, kuri kažkada gali ir išsipildyti...





Galerija: Patilčiai





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Žinomos dainininkės pramintu keliu eina jauniausioji dukra
* Jachtų regata aštriais pojūčiais džiugino dalyvius, o gražiu reginiu – žiūrovus
* Į pilviškiečio laidotuves susirinkęs būrys velionio giminaičių patyrė šoką
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate Seimo sprendimą nuo kitų metų Vėlines skelbti nedarbo diena?
Džiaugiuosi juo.
Vertinu neigiamai.
Neturiu nuomonės.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas pasakymas „ko eigoje“?
Ne, tai netaisyklinga konstrukcija. Vyksmo laikui ar tarpui nusakyti žodžio „ eiga “ vietininkas netinka. Vietoj jo gali būti vartojama metu, per ką arba pusdalyvis, padalyvis. Žaidimo eigoje (= Žaidimo metu; Žaidžiant ) išryškėjo komandos pajėgumas. Metų eigoje (= Per metus ) daug kas gali pasikeisti.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas