|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kelionės
|
|
|
Didžiausias ir gražiausias srities miestas – Kaliningradas.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Jau nuo šios savaitės Lietuvos piliečiai į Kaliningrado sritį gali keliauti su nemokamomis elektroninėmis vizomis. Kaimyninis Rusijos kraštas taip tikisi pritraukti daugiau turistų.
Miestai bendradarbiauja
Yra vietų, į kurias norisi vėl sugrįžti. Kaliningrado sritis greičiausiai nepretenduotų į tokį sąrašą, tačiau vieną kartą aplankyti šį kraštą tikrai verta ir įdomu.
Anksčiau daugelį lietuvių keliauti į kaimyninę Rusijos sritį atgrasydavo brangios vizos, kainavusios maždaug 70 eurų. Nuo vakar tvarka pasikeitė. Likus ne mažiau kaip 4 dienoms iki kelionės Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje elektroninę formą vizai gauti užpildžiusiems Lietuvos piliečiams ji nieko nekainuoja. Ko gero, keliaujant į Kaliningrado sritį išliks vienintelis nepatogumas – bent kelios valandos, kurias gali tekti praleisti pasienio punkte.
Pačioje Kaliningrado srityje tikrai yra ką pamatyti. Besidomintieji lietuvių tautos istorija tiesiog privalo apsilankyti Tolminkiemyje, kuriame ne vieną dešimtmetį dirbo ir savo gyvenimą baigė Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Gidės svečiams ne tik papasakos apie K. Donelaičio nuveiktus darbus, bet ir pakvies į memorialinį muziejų, nuves prie poeto kapo.
Vykstant gilyn į šią Rusijos sritį verta sustoti Guseve, lietuviškai Gumbine vadinamame mieste. Tai – maždaug Marijampolės dydžio teritorija. Vos įvažiavus į Gusevą į akis negali nekristi tam tikri kontrastai: stovinčios tankų skulptūros ir ant gatvės žibintų iškabintos laimingų vaikų nuotraukos, skelbiančios, kad čia – „šypsenų miestas“. Vilkaviškiečiai Guseve gali surasti ir sau artimų simbolių: ant vieno iš pastatų puikuojasi mūsų miesto herbas. Jis čia vaizduojamas neatsitiktinai – abu miestai palaiko glaudžius bendradarbiavimo santykius.
Neįprastas kurortas prie jūros
Vyresnio amžiaus kraštiečiams neabejotinai neblogai pažįstami Černiachovsko bei Nesterovo miestai. Anksčiau į juos žmonės vykdavo apsipirkti. Šie miestai ne itin pasikeitę ir dabar, o kainos visiškai nesikandžioja. Pavyzdžiui, kavinėje sočiai pavalgyti galima maždaug už 4–5 eurus, o bokalas alaus kainuoja apie eurą. Aišku, mokėti teks rubliais, kurių už vieną eurą valiutos keitykloje duodama maždaug 70.
Vykstant dar toliau, kainos ima augti, pradeda beveik nesiskirti nuo lietuviškų. Išskirtinis ir vertas dėmesio – Svetlogorsko miestas. Tai mūsų Šventąją šiek tiek primenantis kurortas prie Baltijos jūros. Pačiame miestelyje netrūksta gražių ir įspūdingų vietų, tačiau jis turi vieną keistenybę: kurorte pilna įspėjamųjų ženklų, draudžiančių maudytis jūroje. Patys vietiniai dėl to kaltina valdžios neveiklumą. Ji nefinansuoja bangolaužių atnaujinimo. O jų reikia, nes šioje vietoje bangų mūša yra bene didžiausia visoje Baltijos jūroje, todėl maudytis gali būti pavojinga. Pastatyti draudžiamuosius ženklus yra tiesiog pigiau. Be to, kai negalima maudytis, nereikia samdyti gelbėtojų.
Vis dėlto norintieji atsigaivinti Baltijos jūroje gali keliauti į netoli Svetlogorsko esantį Jantarno miestą. Jame puikiai sutvarkyti paplūdimiai, įrengta nemažai gultų, tualetų, kavinių, o patys pliažai išsiskiria Rusijai ne itin būdinga švara.
Į Jantarną turistai vyksta ne vien pagulėti prie jūros. Visų pirma, šis miestas žinomas dėl didžiausios pasaulyje gintaro kasyklos, kurioje išgaunama daugiau nei 90 proc. planetos gintaro. Šiuo metu kasykla vis dar eksploatuojama, kasmet joje surandama iki 900 tonų gintaro. Tiesa, gintaro kiekvienais metais mažėja. Planuojama, kad toje vietoje, kur dabar išgaunamas gintaras, po 60 metų bus dirbtinis ežeras.
Atvykusieji į kasyklą gali ne tik išgirsti jos istoriją, bet ir apsilankyti gintaro piramidėje, muziejuje ar didelėje smėlio dėžėje patys prisirinkti tikrų gintaro gabaliukų. Be abejo, šalimais įkurta ir gintaro dirbinių parduotuvė, kuri vilioja itin patraukliomis kainomis. Nusipirkti gražų vėrinį, segę ar kitokį papuošalą galima vos už kelis eurus, t. y. bent 3–4 kartus pigiau nei Lietuvoje. Nors gintaro kasykla sulaukia nemažai turistų, o čia išgaunama produkcija parduodama daugelyje pasaulio šalių, vietos gyventojai apgailestauja, kad visas gautas pelnas nukeliauja į Maskvą. Vietinei ekonomikai iš šios kasyklos – menka nauda.
Dėkoja futbolo čempionatui
Be abejo, didžiausias ir gražiausias srities miestas – Kaliningradas. Tiesa, vietiniai gyventojai pasakoja, kad anksčiau šis miestas buvo dar gražesnis, o visą jo didybę užstelbė maždaug apie 1970 m. pradėti statyti daugiaaukščiai blokiniai ir mūriniai namai, pašaipiai vadinami „chruščiovkėmis“.
Iš pirmo žvilgsnio, Kaliningradas – žalias miestas. Jame pilna medžių, krūmų, kitokios žalumos. Tiesa, tai kartu ir tam tikra problema, mat aukšti medžiai užstoja daugelį objektų, todėl vietiniai gyventojai turistams pataria susirasti gidą, kuris parodytų tai, ką nesunkiai galima pražiopsoti.
Kaliningrade gyvenantys žmonės neretai skundžiasi centrinės valdžios dėmesio stoka. Gyventojai sakė, kad jų miestas atrodytų daug prasčiau, jei ne 2016 m. jame vykusios Pasaulio futbolo čempionato rungtynės. Būtent prieš šį pasaulyje labiausiai žiūrimą sporto renginį buvo atnaujinta dalis miesto, o labiausiai – centrinė Lenino gatvė. Prieš tai miestas taip pat buvo šiek tiek aptvarkytas 2005-aisiais, kai minėjo savo 750 metų jubiliejų.
Užsukusius į Kaliningradą pirmiausia vilioja jūrinės pramogos: vos už kelis eurus galima apsilankyti tikrame povandeniniame laive ar maždaug valandą paplaukioti turistams pritaikytame laivelyje ir apžiūrėti miestą iš vandens.
Priešingai nei sklandantys mitai, šios Rusijos dalies vairuotojai nėra tokie „kelių ereliai“, kaip neretai vaizduojami lietuviškoje aplinkoje. Kelionėje ne kartą teko susidurti su mandagiais, kultūringais bei gana paslaugiais rusų vairuotojais.
Lietuviai nesuprastų
Besilankant Kaliningrado srityje į akis krenta daug mums neįprastų dalykų. Miestuose pilna tankų, raketų ar karinę galią simbolizuojančių skulptūrų, tačiau eiliniai gyventojai kareivių stengiasi vengti. Ypač nemėgstami karininkai pensininkai, kurie gauna bent tris kartus didesnę pensiją nei kiti žmonės. Pastarieji negali suprasti tokios nelygybės. Kaliningrado srityje gyvena itin daug karininkų senjorų, kurie čia persikelia net iš centrinės Rusijos dalies.
Algos šiame regione taip pat ne pačios didžiausios. Oficialiai teigiama, kad vidutinis atlyginimas siekia maždaug 500 eurų, tačiau vietiniai tuo labai abejoja. Minimali alga – 170 eurų. Tokia pat ir senatvės pensija. Kadangi čia pigūs tik degalai, cigaretės ir dar keletas prekių, o visa kita beveik prilygsta europietiškoms kainoms, srityje yra daug vargstančių ir ant skurdo ribos gyvenančių žmonių.
Negalima nepastebėti, kad šioje Rusijai priklausančioje teritorijoje yra nemažai nebaigtų statyti apleistų objektų. Patys rusai teisinasi, jog kol kas jiems užbaigti trūksta finansavimo, tačiau jis „jau greitai bus paskirtas“.
Panašiais pažadais gyventojai maitinami ne vieną dešimtmetį, tačiau jie vis tiki, kad gyvenimas iš tikrųjų greitai pagerės. Galbūt dėl to vietiniai gidai vis pasakoja apie didingą krašto praeitį, tačiau nei apie dabartį, nei tuo labiau apie ateitį stengiasi neužsiminti.
Keliaujant po Kaliningrado sritį lietuvius neabejotinai šokiruotų laukai. Jie – visiškai nedirbami, apleisti, pilni krūmynų, sveikatai pavojingų Sosnovskio barščių ir kitų piktžolių. Besiganančių galvijų, burzgiančių traktorių ar kitos žemės ūkio technikos juose taip pat beveik neįmanoma pamatyti. Patys rusai teisinasi, kad dirbti žemę neapsimoka, nes vien melioracijos sistemų taisymas kainuotų milijonus.
Jau nuo šios savaitės Lietuvos piliečiai į Kaliningrado sritį gali keliauti su nemokamomis elektroninėmis vizomis. Kaimyninis Rusijos kraštas taip tikisi pritraukti daugiau turistų. |
Yra vietų, į kurias norisi vėl sugrįžti. Kaliningrado sritis greičiausiai nepretenduotų į tokį sąrašą, tačiau vieną kartą aplankyti šį kraštą tikrai verta ir įdomu.
Anksčiau daugelį lietuvių keliauti į kaimyninę Rusijos sritį atgrasydavo brangios vizos, kainavusios maždaug 70 eurų. Nuo vakar tvarka pasikeitė. Likus ne mažiau kaip 4 dienoms iki kelionės Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje elektroninę formą vizai gauti užpildžiusiems Lietuvos piliečiams ji nieko nekainuoja. Ko gero, keliaujant į Kaliningrado sritį išliks vienintelis nepatogumas – bent kelios valandos, kurias gali tekti praleisti pasienio punkte.
Pačioje Kaliningrado srityje tikrai yra ką pamatyti. Besidomintieji lietuvių tautos istorija tiesiog privalo apsilankyti Tolminkiemyje, kuriame ne vieną dešimtmetį dirbo ir savo gyvenimą baigė Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Gidės svečiams ne tik papasakos apie K. Donelaičio nuveiktus darbus, bet ir pakvies į memorialinį muziejų, nuves prie poeto kapo.
Vykstant gilyn į šią Rusijos sritį verta sustoti Guseve, lietuviškai Gumbine vadinamame mieste. Tai – maždaug Marijampolės dydžio teritorija. Vos įvažiavus į Gusevą į akis negali nekristi tam tikri kontrastai: stovinčios tankų skulptūros ir ant gatvės žibintų iškabintos laimingų vaikų nuotraukos, skelbiančios, kad čia – „šypsenų miestas“. Vilkaviškiečiai Guseve gali surasti ir sau artimų simbolių: ant vieno iš pastatų puikuojasi mūsų miesto herbas. Jis čia vaizduojamas neatsitiktinai – abu miestai palaiko glaudžius bendradarbiavimo santykius.
Vyresnio amžiaus kraštiečiams neabejotinai neblogai pažįstami Černiachovsko bei Nesterovo miestai. Anksčiau į juos žmonės vykdavo apsipirkti. Šie miestai ne itin pasikeitę ir dabar, o kainos visiškai nesikandžioja. Pavyzdžiui, kavinėje sočiai pavalgyti galima maždaug už 4–5 eurus, o bokalas alaus kainuoja apie eurą. Aišku, mokėti teks rubliais, kurių už vieną eurą valiutos keitykloje duodama maždaug 70.
Vykstant dar toliau, kainos ima augti, pradeda beveik nesiskirti nuo lietuviškų. Išskirtinis ir vertas dėmesio – Svetlogorsko miestas. Tai mūsų Šventąją šiek tiek primenantis kurortas prie Baltijos jūros. Pačiame miestelyje netrūksta gražių ir įspūdingų vietų, tačiau jis turi vieną keistenybę: kurorte pilna įspėjamųjų ženklų, draudžiančių maudytis jūroje. Patys vietiniai dėl to kaltina valdžios neveiklumą. Ji nefinansuoja bangolaužių atnaujinimo. O jų reikia, nes šioje vietoje bangų mūša yra bene didžiausia visoje Baltijos jūroje, todėl maudytis gali būti pavojinga. Pastatyti draudžiamuosius ženklus yra tiesiog pigiau. Be to, kai negalima maudytis, nereikia samdyti gelbėtojų.
Vis dėlto norintieji atsigaivinti Baltijos jūroje gali keliauti į netoli Svetlogorsko esantį Jantarno miestą. Jame puikiai sutvarkyti paplūdimiai, įrengta nemažai gultų, tualetų, kavinių, o patys pliažai išsiskiria Rusijai ne itin būdinga švara.
Į Jantarną turistai vyksta ne vien pagulėti prie jūros. Visų pirma, šis miestas žinomas dėl didžiausios pasaulyje gintaro kasyklos, kurioje išgaunama daugiau nei 90 proc. planetos gintaro. Šiuo metu kasykla vis dar eksploatuojama, kasmet joje surandama iki 900 tonų gintaro. Tiesa, gintaro kiekvienais metais mažėja. Planuojama, kad toje vietoje, kur dabar išgaunamas gintaras, po 60 metų bus dirbtinis ežeras.
Atvykusieji į kasyklą gali ne tik išgirsti jos istoriją, bet ir apsilankyti gintaro piramidėje, muziejuje ar didelėje smėlio dėžėje patys prisirinkti tikrų gintaro gabaliukų. Be abejo, šalimais įkurta ir gintaro dirbinių parduotuvė, kuri vilioja itin patraukliomis kainomis. Nusipirkti gražų vėrinį, segę ar kitokį papuošalą galima vos už kelis eurus, t. y. bent 3–4 kartus pigiau nei Lietuvoje. Nors gintaro kasykla sulaukia nemažai turistų, o čia išgaunama produkcija parduodama daugelyje pasaulio šalių, vietos gyventojai apgailestauja, kad visas gautas pelnas nukeliauja į Maskvą. Vietinei ekonomikai iš šios kasyklos – menka nauda.
Be abejo, didžiausias ir gražiausias srities miestas – Kaliningradas. Tiesa, vietiniai gyventojai pasakoja, kad anksčiau šis miestas buvo dar gražesnis, o visą jo didybę užstelbė maždaug apie 1970 m. pradėti statyti daugiaaukščiai blokiniai ir mūriniai namai, pašaipiai vadinami „chruščiovkėmis“.
Iš pirmo žvilgsnio, Kaliningradas – žalias miestas. Jame pilna medžių, krūmų, kitokios žalumos. Tiesa, tai kartu ir tam tikra problema, mat aukšti medžiai užstoja daugelį objektų, todėl vietiniai gyventojai turistams pataria susirasti gidą, kuris parodytų tai, ką nesunkiai galima pražiopsoti.
Kaliningrade gyvenantys žmonės neretai skundžiasi centrinės valdžios dėmesio stoka. Gyventojai sakė, kad jų miestas atrodytų daug prasčiau, jei ne 2016 m. jame vykusios Pasaulio futbolo čempionato rungtynės. Būtent prieš šį pasaulyje labiausiai žiūrimą sporto renginį buvo atnaujinta dalis miesto, o labiausiai – centrinė Lenino gatvė. Prieš tai miestas taip pat buvo šiek tiek aptvarkytas 2005-aisiais, kai minėjo savo 750 metų jubiliejų.
Užsukusius į Kaliningradą pirmiausia vilioja jūrinės pramogos: vos už kelis eurus galima apsilankyti tikrame povandeniniame laive ar maždaug valandą paplaukioti turistams pritaikytame laivelyje ir apžiūrėti miestą iš vandens.
Priešingai nei sklandantys mitai, šios Rusijos dalies vairuotojai nėra tokie „kelių ereliai“, kaip neretai vaizduojami lietuviškoje aplinkoje. Kelionėje ne kartą teko susidurti su mandagiais, kultūringais bei gana paslaugiais rusų vairuotojais.
Besilankant Kaliningrado srityje į akis krenta daug mums neįprastų dalykų. Miestuose pilna tankų, raketų ar karinę galią simbolizuojančių skulptūrų, tačiau eiliniai gyventojai kareivių stengiasi vengti. Ypač nemėgstami karininkai pensininkai, kurie gauna bent tris kartus didesnę pensiją nei kiti žmonės. Pastarieji negali suprasti tokios nelygybės. Kaliningrado srityje gyvena itin daug karininkų senjorų, kurie čia persikelia net iš centrinės Rusijos dalies.
Algos šiame regione taip pat ne pačios didžiausios. Oficialiai teigiama, kad vidutinis atlyginimas siekia maždaug 500 eurų, tačiau vietiniai tuo labai abejoja. Minimali alga – 170 eurų. Tokia pat ir senatvės pensija. Kadangi čia pigūs tik degalai, cigaretės ir dar keletas prekių, o visa kita beveik prilygsta europietiškoms kainoms, srityje yra daug vargstančių ir ant skurdo ribos gyvenančių žmonių.
Negalima nepastebėti, kad šioje Rusijai priklausančioje teritorijoje yra nemažai nebaigtų statyti apleistų objektų. Patys rusai teisinasi, jog kol kas jiems užbaigti trūksta finansavimo, tačiau jis „jau greitai bus paskirtas“.
Panašiais pažadais gyventojai maitinami ne vieną dešimtmetį, tačiau jie vis tiki, kad gyvenimas iš tikrųjų greitai pagerės. Galbūt dėl to vietiniai gidai vis pasakoja apie didingą krašto praeitį, tačiau nei apie dabartį, nei tuo labiau apie ateitį stengiasi neužsiminti.
Keliaujant po Kaliningrado sritį lietuvius neabejotinai šokiruotų laukai. Jie – visiškai nedirbami, apleisti, pilni krūmynų, sveikatai pavojingų Sosnovskio barščių ir kitų piktžolių. Besiganančių galvijų, burzgiančių traktorių ar kitos žemės ūkio technikos juose taip pat beveik neįmanoma pamatyti. Patys rusai teisinasi, kad dirbti žemę neapsimoka, nes vien melioracijos sistemų taisymas kainuotų milijonus.
Galerija: Kaliningradas
Publikuota: 2019-07-04 09:19:06
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|