„Santaka“ / Novelė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-02-25 16:19

Dalinkitės:  


Novelė

Pirmoji vilkaviškietės Dainos Opolskaitės novelių knyga „Drožlės“ pasirodė prieš penkerius metus. Ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Šiuo metu Daina leidyklai įteikusi antrąjį novelių rinkinį „Skudurėliai ir trupinėliai“. Ši novelė – iš būsimos knygos.



Prisilytėjimas rasakilos

Ji, keliolikmetė paauglė, niekaip neįsivaizduoja, kas čia blogo: pagailėti sužeisto žmogaus. Pagailėti gali, sako jai, bet vestis į namus, virtuvėn, – to jau per daug! Jam buvo lūžusi koja. Iš kur tu žinai, kad tikrai lūžusi, iš kur? Ji buvo kruvina, ir jis sunkiai ėjo, klibinkščiavo. Va, būtent, būtent: klibinkščiavo! Tu būtum lūžusi – iš vietos nepasikeltum, koks skausmas, o čia sau klibinkščiuoja! Be to, jis buvo vyriškis, o čia jau ir negražu, ir nesaugu! Kur tau nepakils tokie visokie, šitokį žydėjimą šalia regėdami! Tai reikėjo jį ir palikti, taip gulintį? Tik jau ne vynuogėmis vaišinti ir dar vandens patiekti užsigerti, kaip kad tavo mąstymu. Kad tiktai netektų kitąkart iš tokios mielaširdystės pačiai pagalbos šūkauti!

Todėl, kad tik keliolikmetė paauglė, ji niekaip nesupranta, kas čia gero: jai nevalia pasiekti laukujes duris nė minute vėliau kaip vienuoliktą, net ir šventadieniais, net ir iš vaikštinėjimo po seną gunktelėjusį obelyną aplink pačius namus ir jai, jaunai, taip godžiai kvėpuojant nakties tyla įsielektrinusį orą. Čia tiktai tavo gerui, sakoma jai, ir ji gauna tokios griežtakalbės pylos už kiekvieną menkutį pasivėlavimą! O patylėjusi ir nubarta galiausiai jinai gulasi į savo lovą, nuo aštraus mėnulio žvilgsėjimo pro palėpės langutį – it į baltą plaukantį prieblandoj laivą, sklidiną šaltos krištolinės šviesos.

Pasinėrusi į jį ir atmetusi rankas už galvos, tada ji jau nusišypso visiems tiems griežtiems žodžiams, pasakytiems apačioje, ir visiems grumėjimams, tokiu būdu parodydama, kad tikrai negalvos apie juos ilgiau, nei iš jos buvo tikėtasi. Retkarčiais ji tyliai ir mergaitiškai nusikikena sau į sugniaužtą kumštuką. Bet niekam nė vienu būdu neįspėti, kad ji jau seniai gyvena laukimu tų rankų, tų vienintelių, mergiškai sunkiai sulaukiamų delnų, ir nuo to kasnakt ji vis labiau jaučiasi esanti rasakila – stangriu skliautėtu jos piltuvėliu, nerūpestingai sūpuojančiu savo švelnioje gilumoje brangakmenį – žvilguliuojantį rasos lašą. Kasdieną vis daugiau prasiviepiantį ir keliantį savo brangumyną aukštyn, ir jokios baimės! O suaugusieji ir apskritai visi aplink ją dangsto visaip, gobia iš visų pusių tą piltuvėlį, kone jėga gniaužia jo besiskleidžiančius švelnius šonus – kad tik neišsilaistytų, kad tiktai neišslystų, kad tik ilgiau!

O galų gale išeis beveik lygiai taip, kaip per šitiek naktų jinai sau ėmė ir susigalvojo. Kaip tyčia, ne ką kita, o pačias vešiausias, pačias žaliausias rasakilų taures tądien iš pačio ryto jis plėš saujomis tėvų gyvuliams nuo visų traukte aptrauktų patvorių. Įklupusi į jas keliais ir panirusi lig pat klubų, ji dirbs spėriai ir net nepagalvos apie tuos iš po pat delnų jai žirsiančius rasakilų deimančiukus – brangų turtą. Ir jai nebus gaila jų nė vienutėlio, ir net aštrus šaltos drėgmės smigimas į pirštus ir į delnų gilumas neprivers jos atitokti nuo dirbamo darbo. Nuo pilnėjančios pintinės ji kilstels galvą – ir taip lemtingai! – tik tuomet, kai prie vartų suburgs dujotiekio paslaugų tarnybinė mašina, o tėvas išeis pro duris, išsinešdamas iš namų tuščią balioną. Ir tada iš kabinos iššoks, tiesiog akyse atsiras tas žmogus, vyrokas, niekad o niekad lig tol čia nevažinėjęs, gal koks bandomajam laikotarpiui ar šiaip tik tądien paskirtas. Tėvai pakankamai čia seniai jau gyvena, kad mintinai išmoktum veidus net tų, kurie išsiveža tuščią ir į virtuvę ant savo pečių atbogina vėl naują, pilnutėlį dujų balioną. Kuriam tai laikui. Po to ir vėl juos pamatai, net pasisveikini. Tėvas padės vyrukui įristi tuščią balioną į priekabą, o po to jie abu čiups iš ten pat naują, pilnutėlį ir nepakriokiamai sunkų raudoną balioną dujų. Vyrukas sunkiai stenės ir pūkš, kol pasiims jį patogiai ant peties ir nuleis iš mašinos ant žemės, o vaiskus ir tvinkčiojantis smilkiniuose raudonis, ji matys, tiesiog užlies jo veidą viena dėme. Pasiimti nuo žemės po to jį jau bus daug paprasčiau: abu su tėvu, vienas už vieno galo, kitas – už antro, pamažėle jie abu ims pūkšti virtuvėn. Tada ir atsitiks: vyrokas kiek pakreips sprandą, kad jam būtų dar patogiau, ir pamatys – ji, visa rasakilose. Tačiau jis neužsispoksos nė kiek ilgėliau, jam, kur kas daugiau mačiusiam ir patyrusiam savo gyvenime, tai tik merga ir žolė, merga žolėj, ir tik tiek. Atslūgęs raudonis vėl sušoks jam į veidą ir galų gale su tėvu jie įgurgės vidun. Ir tada ji pasakys sau tyliai, girdės vien nuraškytos rasakilos: pasižiūrėk, pasižiūrėk, tai jis, šitaip jis atrodo! Ir ji bus rami, nuo tos valandos ir tos minutėlės palaimingai rami, nors, išnėręs laukan, jis išsyk įšoks į kabiną ir nuburgs sau toliau, aplink net nepasidairydamas. Iš kur jam ką žinoti.

O tą naktį ji įkops į savo baltą laivą jau be jokių dūsavimų ir mintijimų ir užmigs, paskendusi jo krištolinėj šviesoj, ramiai, neįtikėtinai ramiai ir laimingai.

O jau po kiek metų ji neužmirš net kelissyk įspėti savo mažėlį, kad – šiukštu! – nesumanytų paklibinti didžiojo katilo, grėsmingai pūkšuojančio karštais raudonais skrepliais į visas šalis. Jame virs dalimis suskaldyti burokai, o iš sūkuriuojančios juodos gelmės žvilgčios ir žvilgčios – lyg pro pragaro akį. Šilto vandens jau nebebus arti savaitės ir vakare reikės maudytis šalia burokų, atokiausiame kampe, kur nepalytės jų skrepliavimas. Ir nors lauke dar bus šviesu ir tyvuliuos atspindžiai ant medžių ir sienojų, toje kertėje plaukys gliti prieblanda, plaukys ir ant vandens didžiausiajame kubile, o muilą ir rankšluostį apčiuopsi tik paduotą ranka.

Prie katilo – šiukštu, ir mažėlis klausys. Piktas pukšnojimas truputį jį baugins, ir sėdėdamas vandeny jis užsidengs delniukais akis, taip kurį laiką, kol garsai, regis, apslops ir apsiramins. Neįtikėtinai daug reginių, seniai matytų ir įsivaizduojamų supuls jam vienu kartu į galvą, o kiūtint vėstančiame vandenyje ir tamsoje kartu su jais apniks ir slogi baimė. O visa kita atsitiks taip staiga, kad jos klausa, sučiupusi kimstantį vaiko riksmą, akimirkai, rodos, tiesiog nutrūks ausyse ir ji taps kurčia, kurčia iki tol, kol įpuls į lauko virtuvę ir griebs vaiką į virpantį glėbį, šlapią, varvantį ir cypiantį jai į petį su tokia jėga, kad ji pati vos neparpuls, vos. Vaikas sukąs dantimis jos suknelę ant peties, o spurdėjimas ir garsas, sklindantis iš jo, bus kaip iš po užvožtos kriauklės. Skubiai čiupnodama jo šlapią kūnelį ji pamažu rims ir rims, suvokdama akyse atsitinkantį stebuklą – sveikas. Tiktai smulkūs dantukai dar ilgai bus įsikirtę jos peties ir garsas, kūkčiojimas su šiltu švokštimu į šiurpstančią odą vaidensis jai po to ir visą naktį, klykčiojant ir klykčiojant šalimais iš lovytės.

Tiktai nuėję nusikelti katilo su burokais, namiškiai atšoks atgal ir nustėrs: katė! Įkyriai aplinkui slampinėjantis kaimynų rainis išdrikęs plūduriuos sproginėjančiame šutime.

Tais metais nebus nė dienos pavasario, ištisas dingęs sezonas. Tą vakarą, jau bus gal apie pačias devynias, saulės laida labiau baugins nei stebins savo neįprastumu. Abu tėvai žiūrės pro langą į tą reginį, o ką tik užsnūdęs sūnus jai net neleis tuo susidomėti.

Po to maudymosi lauko virtuvėje ir katino pliūkštelėjimo į karštą pukšnojančią burokynę, jo taip ir nebepavyks visiškai nuraminti: jis pakirdinės naktimis ir pernelyg anksti paryčiais, o dienomis vaikščios įtraukęs petelius ir gaikščios nuo kiekvieno sušlamėjimo iš pašalės.

– Taip dar gyvenime nemačiau leidžiantis saulės, jos staigi ir ryški šviesa net drasko akis...

Tėvai kalbėsis prie lango ir svarstys, o po to tėvas išeis, išeis į tą saulės laidą – aštriai smaigstančią langus ir veidus. Išeis pasižiūrėti lašinių. Ir tada, tą staiga atitekusią laisvą nuo sūnaus sekundėlę, vis dar įtempusi klausą miegamojo pusėn, ji taip pat prisiartins prie lango šalia motinos.

Apsidumblėjusios ankstyvomis prietemomis obelys sode pirmiausia nusmelks ją neįvertinamu jausmu: tarytum baimė, tarytum skausmas. Tada saulė plykstels taip staigiai ir aštriai ir taip netikėtai jodviem su motina tiesiai į akis, kad ji pati net krūptels, pajausdama keistą iškrovą, o motina kniubtels sau į rankovę – šitaip tat skaudžiai dūrė.

Ir staigiai vėl sutems, apsiblaus, o ji taip ir nebespės įžiūrėti – išspaudė ašaras tas plykstelėjimas motinai, ar ne. Taipogi nebus tikra nei dėl savęs: ar su ta keista iškrova ir jai nenuskambėjo žemyn koks vienas nesusaugotas laštakėlis su viduje žėrinčiu aštriu saulės kristalėliu, pavojinga skeveldra.

Tėte, tėveliuk, ir ko tu išėjai į tokią saulę – saulę su skeveldromis, galvos, o nejučiomis ir šnabždės ji jau paskui, sau pačiai negirdimai, suklupusi lig krūtinės į vešią pašlaitės žolę, į stangrų rasakilyną, abiem rankom apsikabinusi tėvo galvą. Jo plaukai jau neatmenamai seniai jai bus buvę taip arti prie pat rankų, bet dabar ji bijos prie jų prisiglausti; jo plaukai jai ant kelių sklaistys skaudžiai pažįstamą namų – lauko, tvartų ir žemės – kvapą ir graudins. Kodėl, tėte, kodėl tu išėjai į šitą saulę?

O toji saulė dar nebus visiškai nusileidusi ir, prorečiais kyštelėdama vieną kitą savo išaštrintą iltį pro tankius sulapojimus, nepasibaugins ją suremti ir su ilga išaštrinta dalgio geležte, tėvui veriant rūkyklos dureles iš kažin kur viršuj, rodos, iš paties dangaus, sužvangėjusio ausyse ir staiga susmigusio tiesiai į pačias gerklas.

Jau bus atslinkęs beveik pusiaunaktis, o sūnus vis dar niekaip neįveiks matematikos uždavinio. Ji su nerimastimi žvilgčios į jį ir į užuolaidas – stambiai gėlėtas ir jaukiai geltonas nuo žibančios šviesos, o lauko tamsoje pareinančiam – spingsuliuojantį laukimą.

– Jau gulkis. Gulkis.

– Kad negaliu.

– Gulkis. Ryt mokykloje pasiklausi.

Ji glostys šiurkščius sūnaus plaukus – visai kaip tėvo, tiesūs ir aštrūs it spygliai, gulę apgulę pakaušį be jokios pastebimesnės properšėlės.

Dar pasėdės kokį pusvalandėlį, o gal ir daugiau, o kai jau susiruoš gesinti šviesą, tą pat akimirką, iškėlusi ranką link jungiklio, išgirs negrabiai besibraižant apie duris.

– Šeimos narys parėjo!

Tačiau su durimis susikalbėti sunkiai seksis. Ir visai sunkiai, nes nuo rankos svorio galų gale išlūš rankena.

– Ko žiūri?

Jis susverdės ir grius tiesiai ant veidrodžio. O ji, materialistė, be reikalo staiga užsigeis tą veidrodį išsaugoti. Pripuolusi artyn gaus tokį antausį, kad net plaukai padriks ant viso veido.

Šalta pusiaunakčio migla apguls pečius, kol ji, basa ir vienmarškinė, išbėgs lig pat pašlaitės pro obelyną ir suklups tenai į žolę. Purtoma nepaaiškinamo drebulio lyg sirgtų, toje žolėje ji galvos apie tą dieną ir tą akimirką, kai atsiradęs nepažįstamas vyrokas atvežė pripildytą dujų balioną, o tėvas padėjo jį įgarginti trobon ir tada jis, tas vyrokas, pasižiūrėjęs į ją. Ar tose akyse ji būtų galėjusi išvysti štai tokį vakarą, lemtą nulemtą dar tada, kai gal dar net jos pačios nebuvo, žinoma, nebūtų įžvelgusi.

Žolė drėgna, ji gels padus, tačiau ji išsities joje kiek ilga ir taip tįsos gaudydama jos šnabždesius. Rasakilos savo tuščiomis taurėmis gobstys ir glostys jos odą.



Daina OPOLSKAITĖ




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas