„Santaka“ / Prabudo vėl širdis. Pavasaris dainuoja... / Poezijos pavasaris

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda plastikinį 1 t talpos konteinerį (metaliniame rėme su prailgintu išleidimo čiaupu) vandeniui, kurui, skystoms trąšoms ir pan. Yra galimybė atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2019-05-26 09:34:13

Buhalterė ieško papildomo darbo. Tvarko įmonių, ūkininkų buhalteriją. Tel. 8 678 70 201.
Galioja iki: 2019-05-31 16:30:41

3 greta esančius sodus „Pasagos“ bendrijoje. Bendras plotas 12 a. Tel. 8 637 22 279.
Galioja iki: 2019-06-01 15:31:53



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Poezijos pavasaris

Dalinkitės:  



Prabudo vėl širdis. Pavasaris dainuoja...

Naujais posmais vėl skamba Mažasis poezijos pavasaris – tradicinis rajono literatų sambūris, „Santakos“ puslapiuose ir šventiniuose renginiuose sujungiantis meninio žodžio kūrėjus.

„Nežinau, kokia tai magija, bet kai pajunti, kad žodžiais gali išlaisvinti susikaupusias emocijas, išgyvenimus, svajones, pasimiršta viskas aplinkui, tik jauti, kad turi tą būseną įamžinti. Tai tikri ir nuoširdūs pasikalbėjimai su savimi“, – taip apie eilėraščio gimimą savo laiške iš JAV parašė mūsų kraštietė Živilė Žilinskaitė-Učkuronienė, atsiuntusi ir pluoštą kūrybos. Dalį tų „nuoširdžių pasikalbėjimų su savimi“, kuriuos šiemetiniam poezijos pavasariui pateikė per keturias dešimtis rajono literatų, šiandien ir spausdiname „Santakos“ laikraščio puslapiuose.

Šventinis poezijos ir muzikos renginys „Prabudo vėl širdis. Pavasaris dainuoja...“ šiemet visus autorius ir poetinio žodžio gerbėjus gegužės 17 d., 17 val., sukvies į Pajevonio bendruomenės namus. Per rajoną keliaujantis Mažasis poezijos pavasaris jau svečiavosi Bartninkuose, Karkliniuose, o šįkart jam savo erdves ir muzikinius klodus atvers pajevoniečių bendruomenė ir vietos literatai. Neturinčiuosius kuo nuvykti į Pajevonį pavėžės autobusas, kuris keleivių 16.15 val. lauks Vilkaviškio kultūros centro aikštelėje.

Renginyje skambės poezija ir dainos, bus pasveikinti 29-ojo Mažojo poezijos pavasario laureatas ir diplomantai, pristatytas rajono literatų almanachas „Sūduvos neišsenkančios versmės“. Laukiami ir visi almanachui kūrybą pateikę autoriai.

Išsakyti savo nuomonę dėl eilėraščių ar pasiteirauti dėl renginio galite tel. 8 685 69 140.





Vilkaviškio literatų klubas „Seklyčia“,



„Santakos“ laikraščio redakcija



*************************************************



Zita ANDZIULIENĖ



Vilties žvaigždė



Labanaktis. Tamsa laukus užtvindė.

Žvaigždė suspindo vakaro skliautuos.

Žinau tikrai – ji turi gyvą širdį,

Žinau – šiąnakt ji daugelį paguos.



Tikėjimo gėriu siųs kibirkštėlę

Ir draugyste, ir meile lig mirties.

Jos mirksintys iš tolo spindulėliai

Bus širdyje žadėjimu vilties,



Kad obelų žiedai skambės Šopeną,

Kad volungės lietutį žemėn kvies,

Kad šiltos rankos, lauktos ir mylėtos,

Vėl švelniai liesis manojo peties.



Tik neužgesk, mieloji, netgi rytą.

Tik kitą naktį vėl viltim žibėk.





AUŠTARA



„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą



Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.“



K. Donelaitis, poema „Metai“






Transformacijos



Saulė... Saulėgrąžų Saulės nuslysta Žemę,

išleidžia savąsias kasas.

Klajūnas Pūtys – voras; šilko gijom voratinklį veja,

neria kilpomis kovo skraistes.

Beržas karčius papurto. Sužvinga žirgeliai!..

Šlaitai sužydruoja žibuoklių nertiniais takais.

Danguj ir ant Žemės žolelės, šapeliai žaliuoja;

purienos, prie molio... Žmogus Aviliuos?

Dievo bitės ant lakų; skruzdės, boružės, žygiai

ir kiti vabalai, kirminai, mašalėliai – į Saulę!

Jau Pavasaris, tuopų lajose Amalus sėja;

Sėjėjas kaip Vėjas darbuojas laukuos...

Palikę krantus, Vandenynų kanalai laluoja.

Karkluos, švendrynuose ir pernykščių žolynų brūzgynuos.

Kre kre! Kreeeee... antys poromis rypuoja.

Prie kurmiarausių tortų pempės

kuodais šiauštais akliems Kurmiams puikuojas.

O laukymėj, kur Nebylės gulbės žiemoja,

Pilkos gervės darnoj sparnais suplasnoja.

Žmogui Lygiadienio viltį į laimę Rasos rytais

Baltų alkoj šventoj balsu lyg varpu padėkoja:

juda, kruta, kirba, klumpa, zyzia, zvimbia, ūžia,

krebžda, auga, veši, kyla... į save traukia;

Renaissance

Motin,

Didysis proveržis esi Tu, Gyvasties rate!





Dalia BURAGIENĖ



Nužydėjo gegužis



Nužydėjo vėl gegužis, nužydėjo,

Mano meilė vėl nuskriejo nakties vėju!

Nepavysiu, neraudosiu ir tegul –

Skrieja mano meilė ant sparnų svetur...



Mano meilė, ne – ne meilė, tai tik tu –

Lekia, skrieja ten už debesų!

Viešpatie, Tu vienas juk žinai,

Kad nebūna jokios meilės amžinai...



Nužydėjo vėl gegužis, nužydėjo

Ir nuskriejo žiedlapiai su vėju.

Niekas gamtos dėsnių nepakeis –

Ir gegužis naujas vėl ateis!





Valerija BLAŽAITIENĖ



Pavasario lygiadieniui



Per Vaivos tiltą krištolinį

Mėnulis ranką veidrodinę

Saulutei tiesia iš širdies.

Skaisti saulutė, mėnesėlis

Jau liečias rankom – spinduliais.

Arčiausiai metuos susiėję

Dangaus didieji šviesuliai

Trumpai minutei priartėję

Viens kitą žvilgsniais palydės,

Jiems jaunas vėjas pavydės.

Pamos svajingai šis guodėjas

Svyruoklio beržo šakele,

Lazdynas pumpurais pavėjui

Šokdins žiedynų dulkeles.

Diena naktelę susitiko,

Kaktom susidaužė gražiai.

Viena kitai jos nepatiko

Ir vėl nutolo išdidžiai.

Saulytė gailiai išsiskyrus

Kvėpuos atodūsiais karštais,

Mėnulio meilės nepatyrus

Karščiausiais glostys spinduliais.

Mes saulės mažą lašelytį

Pasemkim – laimė nepražus.

Lai šypsos džiaugsmo dalelytė

Kaip laimės angelas gražus.





Aldona Janina BURAGAITĖ



Atbėk, rasos lašeli,

Nuo mažo pumpurėlio.

Pasveikink gimtą žemę,

Linksmasis vieversėli.



Žaliai nusišypsojo

Laukuose žiemkentėlis,

Padangėj linksmai žaidžia

Saulutės kibirkštėlės.



Darželiuos žydi, skleidžias

Pavasarinės gėlės.

Laukuos mojuoja pienės

Geltonom kepurėlėm.



Gėlių juoke ir soduos –

Tėviškėlė mana,

O obelų žieduose –

Tėvynė Lietuva.





Anelė BAGDANAVIČIENĖ



Taip laikas greitai bėga –

Diena naktis, naktis diena,

Ogi pavasaris jau vėlei beldžias į duris.



GaivuS vėjelis glosto mano plaukus,

Ir koks nedorėlis yr jis,

Kad, rodos, užantin įlįs.

Skruostus, lūpas nutvilkdė saulės bučinys.

Saulutė jau kasdieną kyla vis aukštyn,

Dienužė eina vis ilgyn, ilgyn.

Sugrįš paukšteliai

Ir džiugins širdis mūs sava daina.





Rima ČIUPRINSKIENĖ



Panorau aš išbarti vėją,

Kad nemiegojo šiąnakt jis,

Kad talžė liauną beržo šaką

Ir blaškė taip trapias viltis.



Viltis, pasiekiamas ranka,

Kvatojo, barstė žieduose.

Galop, papūtęs lietumi,

Išnyko ryto dausose.



Kad šiaušė upės vagą darnią,

Pasuko srovę atgalios,

Parklupdęs liauną javo daigą,

Nupurtė ašaras rasos.



Kas ledo vėjui šitaip dūkti,

Taip žaisti svetimais jausmais?

Kas leido laimę jam nupūsti,

Kai laimė buvo šalimais?



Nė motais mano pabarimas –

Nusikvatojo vėjas tik smarkiau.

Pakėlė tikrą smėlio pūgą

Ir tiek aš jį tebemačiau...





Marija DAMUŠIENĖ



Daina



Skamba, skamba daina –

Ryški, svajinga, saulėta...

Apie paskutinę meilę –

Jaunystės daina.

Toli... Iš anapus, iš nežinios –

Iš ten ataidi –

Pokario metų jaunystės –

Partizanų daina

Paskutinė.

Trenksmas, šūviai,

Tyla...

Bažnytkaimio grindinio

Kruvinoji tyla...

Palaidotos jaunystės.

Laisvūno, Vyčio, Patrimpo daina,

Atėjusi iš ten,

Iš nežinios į nežinią, –

Šaunių gimnazistų.

Liko...

lasėje istorijos knyga atversta

Nuo laiko pamėlusiais lapais...

Vėl ir vėl...

Skamba, skamba partizanų daina...

Prie aptilusių kaimų

Anuomet taip tiko.



Daina apie meilę –

TĖVYNĘ.





Vytas DRUNIS



Viešpatie, kas tai buvo?



Dienos pralėkė vėjais,

Meilė jausmus suvystė.

Viešpatie, kas tai buvo?

Jaunystė.



Toks netikėtas ir mielas

Širdį suvirpino jausmas.

Viešpatie, kas tai buvo?

Džiaugsmas.



Medžių lapai nukrito,

Liūdna pasidarė kažko.

Viešpatie, kas tai buvo?

Ruduo...



Trumpam sužėrėjo kaip saulė

Ir užgeso savaime.

Viešpatie, kas tai buvo?

Meilė.



Atrodė, kad viskas liepsnoja.

Dabar – teliko rusenimas.

Viešpatie, kas tai buvo?

Tavo gyvenimas.



Ona GABARTIENĖ

Tik nesutrypk



Pavasaris varpais

Prisikėlimo

gaudžia.

Žalsvais daigeliais,

spinduliu vilties...

Širdis žydrų svajonių

tinklą audžia,

plasnodama po klonius

ateities.



Tik nesutrypkite

rasoto ryto džiaugsmo.

Niekšybėmis

nesubjaurokite

skaidrios erdvės!



Neišsakyti žodžiais

šito jausmo...

Kaip lūkesčių,

kaip virpesių

širdies.





Leonarda GAURYLIENĖ



Širdis ir vėl pavasarį pajuto.

Krūtinė rytmečio gaivos pilna.

Kiekvieną medžio lapą

noriu gerumu pagirdyt,

o žemę apšlakstyt

šilta širdies rasa.

Išglostyti visus akių šviesa.

Juk jau išsiliejo, išsiliejo

iš krantų pavasario upės.

Saulė dosniai sėja

spindulių auksą...

O ant dienos sparnų

pakimba mano mintys.

Jas nuneša pavasario

srovės trauka...

Priešais mane

nematytos spalvos šypsena.

Šypsausi ir aš.





Jovita GRAKAVINIENĖ

Metai



Ateina jie iš pokario šiurkščių delnų,

Iš Dievo baimės, gailesčio, trupučio meilės

Ir tyliai tyliai klausia, kaip aš gyvenu,

Kuo kvepia greitos dienos, margos, ketureilės.



Dienas aš ridenu tarytum kauliukus,

Šį kartą šešetas lemtingasis iškrito,

Dešimtimis aplipęs, rūpesčiams talpus,

Bet artimas, net nenorėčiau jokio kito.



Randu kas rytą jį prie savo kiemo vartų:

Išmaino duoną kasdieninę, rupią, sūrią,

Išlieja visą baimės vyną, aitriai kartų,

Ramybės ir švelnios pilnatvės būtį kuria.



Tik galimybės grįžti jis nepasilieka

Nei garbei, nei šaltam ar išdidžiam orumui.

Svarbiausia, ko nekeistų šešetas į nieką –

Tai laikas mylimiesiems, paprastam gerumui.





Algimantas GRAKAVINAS

Obelis



Atrodo, augau taip ilgai ilgai,

Vis laukdama žydėjimo –

Pavėjui skrido palaidi plaukai...

Nebežinau, kada jis prasidėjo?



Gegužės mėnesienoj suokia

Lakštutė – kur savo grožį palikai?!

O aš, puikuolė, vis dar nesuvokus,

Kada ir kaip užaugo obuoliais vaikai.



Vešlioj lajoj lizdus gerumas krauna,

Bet obuoliai jau atsisveikint nori.

Kai gervių liūdesys dangum keliauja,

Nukris ir jie į savo žemę oriai.



Išbirs jiems sėklos – man anūkais –

Bandys šakelėm įsikibt, palaipioti kamienu,

Likimui norai jų nerūpi –

Į dirvą išsodins visus po vieną.



Augs. Bujos. Kartu žydėsime pavasariais,

Padovanosim žemei vaisių puotą.

Kaip nesustoja sukęsis gyvybės ratas,

Taip grįšime išnykdami atgal į sodą.





Romualdas IVANAUSKAS

Mūsų metai



Skrieja metai pro šalį, praskrieja

Vis pro mus, vis pro mus, vis pro mus

Kaip pavasario gaivalo vėjai –

Ir laukimas kažko, kas dar bus.



O gyvenime visko juk būta:

Skausmo, sielvarto ir netekčių.

Tik lemtis lyg išbandymas duota

Kiekvienam – pagal savo pečius...



O tie metai nusineša viską:

Liūdną natą, džiugias minutes,

Jie pagrobia ne auksą, kur tviska,

Tik jaunystės netenkame mes.



Sielvartauti dėl to nederėtų,

O tik džiaugtis diena kiekviena,

Ar saulėta, ar žadančia lietų –

Juk svarbiausia – vaikų šypsena.



Tai dėl jų mes šiandieną gyvenam

Ir kovojam dėl jų ateities.

O tie metai – tegul metus gena,

Tik tegul neužgauna širdies.





Onutė JASAITIENĖ

Nudžiovins saulė

mažą lašelį rasos

nuo gležnučio žalsvėjančio lapo,

baltą žiedlapių saują tau ievos pabers

ant smėlėto pavasario tako.



Atsibudus iš miego

bangelė šalta

prisiglaus prie lieptelio nebyliai,

pasiklydus skambėjime ryto garsų

gal pašauksiu tave tyliai tyliai.



Gal paglostysiu plaukus

drugelio sparnais,

šakele beržo gal sušnarėsiu,

gal rašysiu aš laiškus žibuoklių žieduos,

tik išsiųsti tau jų negalėsiu.



Mėlynsparnė kregždė

pro aksomo miškus

mano dainą atneš – gal išgirsi,

o pavasaris šoks pienių jūroj gelsvoj

ir tavęs man neleis jis pamiršti.





Stasė JUCAITIENĖ



Paveikslas tau



Kai po lietaus

Dangum nutįsta

Laumės juosta,

Man kyla noras

Lėkti iki jos,

Ten susirinkt

Visas spalvas

Gražiausias

Ir nutapyti Tau

Nepakartojamą

Paveikslą –

Tokį vienintelį

Ir pilną

Šilumos...





Eglė KARANECKAITĖ



Keliu akis

Į Tavo Kančią...

Ir Tavo šoną pervertą regiu.

Sustingsta žvilgsnis ir... tyla

Akimirksnį...

Kaip gera, kad Tave jaučiu.

Jaučiu, kaip Tavo rankos

Pervertos mane apglėbia,

Žaizdas bučiuoju Tavo kruvinas.

Erškėčių dūriai sminga man į širdį,

Apglėbus galvą Tavo, krūtine.

Ir ašaros man rieda skruostais,

Juk tiek kentėjai dėl manęs, kitų...



...Keliu akis

Į Tavo kančią... Ir staiga...

Pražysta šventas Medis

Žiedlapiais baltais.

Erškėčių vainike jau skleidžias skleidžias žiedas,

Leisk pabučiuot švelnias Tavo rankas.

Ir Tavo kojas apkabinus

Neleisk pražūt gyvenimo kely.



O Kryžiau, Kryžiau, tik Tavy stiprybė.

Aš eisiu ten, kur vesi Tu.

Žinau, nelengvas Kelias šitas,

Bet su Tavim aš viską, žinoma, galiu...





Levutė KERŠEVIČIENĖ



Nelėkite



Nelėkite...

Mano gyvenimo žirgai!.. Nelėkite!

Neišbarstykite dienas nuo karčių

Mano išmylėtas.

Sustokite!..

Pačiam aušros tekėjime...

Pasaulis toks gražus!

Toksai gražus...

Pačiam žiedų žydėjime.



Ryto rasa voratinkliuos

Lyg ašara nukritusi sustingo.

Nakties preliudija apakus

Žvaigždėse pradingo.

O aš svajoju dar paliesti laimę,

Meilės jausmą.

Pajusti tą Gamtos troškimų

Amžinąjį šauksmą.



Nelėkite, mano gyvenimo žirgai!.. Nelėkite!..





Janina KURTINAITIENĖ



Čia mano žemė



Čia mano žemė vyturių

Čia mano lygumos ir brastos

Čia ežerėliai akimis linų

Trobelės iš medinių rąstų



Šaltinio tyro vandenį geriu

Lig pat širdies gelmių

Man mielas šitas kraštas

Aš šitoj žemėj gyvenu

Kur lino drobių

Išrašyti raštai



Ir lygumose suskamba daina

Vėjelis švelniai glosto šilką smilgų

Prie lopšio pasilenkusi mama

Graži tokia, tokia laiminga.





Rasutė KRYŽEVIČIENĖ
Išsakyti savo nuomonę dėl eilėraščių ar pasiteirauti dėl renginio galite tel. 8 685 69 140.




Iš vidurnakčio sodo mieguisto,

Iš vėsios ūkanotos nakties

Ateini tu į sapno stebuklą

Gal paguost, gal pastiprint vilties.



Netikėjau, kad šitaip dar būna:

Vienąnakt nykuma nejauki

Išsisklaido, pranyksta kaip dūmas

Ir išnyksta žvaigždėtoj nakty.



Ir pavargus širdis atitoksta,

Vėl atšyla kaip žiedas prieš saulę,

Vėl atgyja jausmai lyg upokšniai,

Ledui tirpstant, atbundant pasauliui.



Nežinau, ar sapnai išsipildys,

Ar tuščiai viltys laimę žadės.

Gal pavasario dvelksmas sušildys

Ne vien žiedus – jausmai sužydės.





Valentinas KRUNGLEVIČIUS



Suvalkija



Tu sugrįžki mintim į vaikystę,

Pabraidyki po šaltas rasas.

Prisiminki tą beržą prie klėties,

Piemenėlio raliuotas dainas.



Senas parkas ant ežero kranto

Tyliai mąsto pavėsy klevų.

Gal prisimena, kaip jo alėjom

Mes bėgiojom lig pat sutemų.



Patriarcho senojoj sodyboj

Tyliai šlama jauni ąžuolai,

Prisimins jų ne vienas užaugęs,

Kad ir tu juos kadais sodinai.



Tarp kalvų ir miškelių žalių

Tyvuliuoja melsvi ežerai.

Salomėjos sodyba Kiršuose,

Kaip paminklas išlikus nūnai.



Ten Kudirkos klėtelė pakrypus,

Jau šimtmetį kitą skaičiuoja jinai.

Kai prie jos susimąstęs sustoju,

Rodos, girdis man smuiko garsai.



Įžymybių čia daugel užaugo,

Suvalkijos laukų platumoj.

Apie tai ąžuolai mums vis mena,

Ežerėliai – nurimus bangom.



Kęstutis KRUPAVIČIUS



Saulė šviečia už lango,

O tu sėdi prie lango bare.

Priešais – puodelis kavos

Ir spurga alkiui nuvyti.

Tu sėdi prie staliuko vienas –

Be moters, kadaise kviestos.

Dairaisi bare – nepažįsti nė vienos iš jų.

Dilgčioja tau širdį jausmai.

Vienatvė skausmu užlipdė akis,

Meilės, gerumo ieškai dar vis

Bevardis žmogus...





Irma KALVAITYTĖ-LIŠAUSKIENĖ



Sustoja laikrodžiai

Ir lieka tylios mintys.

Nėra tiksėjimo,

Nėra sekundžių

Kuždesių.

Belieka tik išgerti laiką –

Kad nesugiežėtų –

Vienu kartu.

Vienu gurkšniu.



Nesikalba rodyklės.

Vangiai sėda dulkės

Ant nuotraukų,

Dar neseniai žydėjusių

Gėlių.

Belieka tik užtraukti

Ilgesio užuolaidas.

Ir laikui pasakyti:

– Rakinu.

_ _ _ _ _ _ _ _ _



Sustoja laikrodžiai,

Nesikalba rodyklės.

Tyliuos namuos

Daug girgždančių

Spynų.

Bet ne namus reikėtų

Ir ne laiką jom rakinti,

O širdis

Nenulaužiamu raktu.





Aldona MAKSVYTIENĖ



Pabūti šalia...



Stebiu,

Kaip liepoj bitės šėlsta,

Kaip žiogas džiaugiasi

Rasos lašu,

Kaip saulė vakarop priblėsta,

Kaip paukščiai pešasi kažko...

Tik man ramu –

Įsisupu į vėsą,

Džiaugiuosi metų

Didžiuliu glėbiu.

Sidabras išmintį pasėja,

O aš kitiems ją dalinu...

Jaučiu,

Kaip žingsniai bėgt nespėja

Gyvenimo keliu biriu –

Nežymios pėdos susilieja

Už dar nenubrėžtų ribų...

Žvalgaus –

Lyg ką tik praregėjau –

Laikas išgydė nereges akis.

Nesudraskyk širdies,

Pražilęs vėjau,

Leisk virš bangų

Žuvėdra skrist...

Visų žaizdų aprišti

Nesuspėjau,

Gyvenimo bures

Turėsiu dar susiūt...

Neužliūliuok manęs,

Pražilęs vėjau, –

Aš paprasčiausiai noriu

Dar šalia pabūt...





Agnė MILIAUSKAITĖ



Aš dar kartais tavęs ilgiuosi,

Kai einu pasitikti pavasario,

Įsisupus į lietų ir salsvą alyvų kvepėjimą,

Basomis per vaikystės sodus, mėnuliu aplietus,

Jau tik mano mintyse bežydinčius plukėm baltai...

Tu skambi man visuos vyturiuos,

Kur palikę arimuos sermėgas į Dangų pakilo,

Karpė debesis, virpino orą giesme,

Gyvastį šlovindami, saulei spindulius siuvo.

Prisilietimus tavo jaučiu...

Kai glosto veidą vėjas šiltas, braidant po pievas

Suknele trumpa, surinkusia visą žydėjimą baikštų.

Ir dar kai smilgos delnus kutena gležnais,

Žalumo pilnais savo pirštų galiukais.

Aš tavęs dar kartais ilgiuos...

Tik niekam pasakyt negaliu.

Paslaptis.

Ir pavasaris.





Justinas NAUJOKAITIS



Tėviškėn sugrįžus



Tik sugrįžk iš pasaulio klajonių

Į apleistus gimtinės namus.

Pasitiks tave žydintys kloniai

Ir pušynų ošimas ramus.



Pasitiks senas kryžius prie kelio,

Inkilėly varnėnas šnekus,

Baltašonis kamienas berželio

Ir apraudanti pempė laukus.



O kaip gera po beržu prisėsti,

Paklausyti jaunystės aidų,

Kai pareidavom vieškeliu pėsti

Iš Šventosios Onos atlaidų.



Nuskubėjo, nuskriejo tos dienos

Lyg rugpjūtį gandrai nuo stogų.

Mes bėgiojom basi po ražienas

Ir nebuvo į kojas dygu.



Ta pati, tik aptriušus pirkelė

Ir buožgalvių prisėta kūdra.

Ta pati ryto saulė mus kelia,

Tik vaikystės draugų jau nėra.





ORIJA



Deivei Mildai



Žole rasota ateini

su saulės spinduliais

pirmaisiais!

Skaisčioji Milda,

Aušroje plevena Tavo

miglų skraistės...



Meili, švelni, narsi,

kilni palaimini

Gyvybę Žemės.

Nematomi, neregimi

lig šiolei

aukurai kūrenas...



Auka kvapniaisiais

smilkalais į švytinčias

padanges kyla.

Per tūkstantmečius

širdyse Giesmė

Šventoji nenutyla.



O Deive Milda!

Palytėk, pažadink

pumpurą rasotą.

Užburk žydėjimo

galia, kad šis

galėtų uždainuoti!







Antosė PAULAUSKIENĖ



Taip greit



Jau tas pavasaris gėlėtas,

Kodėl tik vienas per metus?

Tas metų laikas toks saulėtas

Ir aukštas mėlynas dangus.



Akimirkos tokios trumputės –

Nespėji visko pamatyt,

Jau vasara per langą žiūri

Ir jonvabaliai švyti naktimis.



Dekretan obelys išėjo,

Numetę nuometus baltus,

Visų jau šakos pasunkėjo,

Gal šiemet derlius bus gausus.



Rugiuos brydė – kažkas praėjo

Per aukso jūrą, per laukus.

Rugiagėlės rugiuos nenužydėjo

Ir mėlynuoja kaip dangus.





Biruta PĖVERAITYTĖ



Nubalinta aš žiedlapių lietaus

Geriu pavasarinį eliksyrą.

Skęstu simfonijoj garsų,

Šešėliuos praeities paklystu.

Juk visko daug, o ir kartu mažai –

Praplaukia šypsena miražas.

Dabar tas pats –

Ar kandžios pastabos,

Ar pagyrų fontanai...

Išsisemiu kaip dykuma,

O po akimirkos

Vėl plūsta žodžiai.

Liečiu pačias širdies gelmes –

Nelieka jokių abejonių:

Gyvenimas brangus,

Bet tik ne milijonais...





Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Laiškas



Gavau aš keistą laišką, trimis spalvom rašytą,

Su piešiniais ir vaizdiniais, maldom,

Lelijų, tulpių raštais išraižytą

Ir apšlakstytą rytmečio rasom.

Iš kur tas aromatas sklinda?

Seniai išgerta mano arbata.

Čiobreliais, mėtom laiškas iškvėpintas,

Medum ir duona... Ji šventa

Kaip ta malda, girdžiu pro tankų gaudesį,

Pro šūvių salves, klykiančius vaikus.

Ir Sibiro taigoj sušalę, kraupūs

Mediniai kryžiai su kančia tautos.

Verčiu tolyn tą laišką neskaitytą,

Pro atvirą langą pasaulį regiu,

Viltim ir laisve alsuojantį rytą...

Alio... Gal galim pakalbėt telefonu?

Kodėl vėl motinos aprauda į nežinią lydėdamos vaikus?

Sakyk, kodėl taip širdį skauda, bežiūrint į tuštėjančius namus?

Kai aš buvau maža, man motina kalbėjo:

Mylėt tėvynę privalai, ji tau viena.

Vienintelė šalis pasaulyje, kančių keliu nuėjus

Ir atsitiest pajėgus, nepalaužiama.

Didžiuokimės, kad šioj šaly mes gimėm,

Kad vis dar kalbam protėvių kalba,

Kol žemėj gyvas bus nors viens lietuvis,

Gyvuos lietuviška tauta.



Ir pasirašo laišką ... LIETUVA...





Zina SARTAITYTĖ



Salomėjiški etiudai



Vaivorinis Širvintos vanduo

Tavo kojas gelia,

Bet vis tiek brendi tu juo,

Lydint lapų plaukiantiems laiveliams.



O Kiršų padangė virš tavęs.

Ji tokia nuo gervių mėlyna!

Skardžiabalsė paukštė skrydžio giesmę ves,

Sudainuotą tavo jaunystėlės...





Gintaras STANKEVIČIUS



Žydėjimas



Ir man taip norisi skrist

Virš žydinčio sodo į tolį,

Į pavasario dangų paukščiu

Su vėju sparnuotu kartu.



Nukrist į žoles, geltonas pienes,

Užmerkus akis, ištiesus rankas,

Pavasario dainos klausytis ilgai

Lankoje tarp drugelių margų.



Tik širdis nenuorama ta

Vis veržiasi iš krūtinės.

Į priekį, į priekį, pirmyn!

Skuba lyg žiedas žydėti.



Neskubėk, jai kartoju, palauk,

Kaip žiedas išsiskleidus nuvyst,

Pasidžiauk tuo, ką turim dabar,

Šia akimirka džiaugsmo trapia –

Juk ji – neamžina.







Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Poezijos paukštė



Pažvelk – juk tai tava Poezijos paukštė!

Ji gieda Pavasarį vėlei –

Tavo ir mano širdžių Santakos mėly.

Tu – Meilę kurti ir gyventi atvėrei!



Plauk su manimi šia Svajonių jūra!

Žydrynės debesėlis pilkas –

Meilės židinys dar neužgeso,

Giesmės posmas ilgas!



Skriskime –

Juk pienių saulytės šviečia!

Pavasari nuostabus,

Poezijos paukštė giedoti kviečia!



Suskambo širdžių Santakos lyra

Toli už šilo!

Meilės giesmę išgirdus nūnai

Poezijos paukštė pragydo.





Juozas ŠALČIŪNAS



Užburk mane



Užburk mane, kaip užburia

Pavasariniai vėjai,

Kaip užburia

Pražydusi gėlė pirma,

Kaip užburia laukai,

Geltonom pienėm pražydėję,

Užburk jau rudenėjančiais laukais,

Spalvotais medžių lapais,

Nakties šešėlių paslaptim liūdna.

Užburk, kai mano dienos pilkos tampa,

Kai glaustosi prie kojų rutina...

Užburk dar tuo, kuo nebuvau užburtas,

Galbūt viltim, negrįžtančia sapne.

O jeigu jau nebūtų kuo užburti –

Vis vien užburk mane!..





Irena ŠUNOKIENĖ

Paryžiaus katedra



Aitrūs Paryžiaus katedros dūmai

Skaudžiai žeidžia mano širdies akis.

Stabo ištiktas stebi sutrikęs pasaulis,

Kaip meno šedevrą laižo ugnis.



Dievo Motinos katedra kyla į dangų.

Ji grasina išnykt iš akiračio...

Su savim ji pasiima gabalą svarbų

Iš žmonijos istorijos metraščio.



Gaisro vaizdai įsirėžia į smegenis.

Mano siela jaučia skausmą ir nerimą.

Protą užgula nuojautos akmenys...

Būna ašarų, kurios gali viską sudeginti.



Mūsų mintys mus teisia ir laimina.

Suvaldyt savo gaivalus sekasi sunkiai.

Kad nedegtų bažnyčios, varpais teskambina

Kurti ir apakę pasaulio kupriai.



Živilė ŽILINSKAITĖ-UČKURONIENĖ

Liūdesys

Eilėraštis parašytas pirmais gyvenimo JAV metais (2011 m.).



Liūdesys, kas jis?

Ašaros, lietus ar lapas nukritęs?

Ar veriantis skausmas, dalinant jausmus?

O gal tai tik mano svajonių skraistė,

Užklojusi širdį ir išgyventus sapnus…



Susipynė kaip kasos nežinia ir silpnumas,

Baimė, šaltis, naktis be žvaigždžių.

Šalia jų dar ir noras pakeisti likimą…

Atsakyk, liūdesy, ar turėsiu jėgų?



Tuštuma, netektis ir daugybė klaustukų

Drasko vidų ir plėšia perpus,

Slenka laikas išmesdamas liūdesio putų,

Kaip norėčiau žinoti, kas bus?



Saulė teka kas rytą ir leidžias kasvakar

Į nuraudusius debesis, pilnus vilčių.

Liūdesy, liūdesy, nežinau, ar atsakius

Aš mylėsiu, šypsosiuos... Taip viskas trapu...



Birutė VAIŠNIENĖ

Prabudo vėl širdis



Prabudo vėl širdis sugelta

Lyg ta žolė pavasarį ant tako,

Tiek kartų šaldyta ir mindyta,

Bet saulės spindulio sušildyta,

Vėl atsibunda, galvą kelia

Ir stiebiasi ant to paties

Išminto tako...



Pavasarinis spalvų šėlsmas – kerintis:

Su žiedų potvyniais, atoslūgiais...

Ir tąsyk suvoki žmogus –

Nuo šio pavasarinio grožio širdį gelia...

Sugrubusia ranka lieties prie žemės,

Paglostai tarsi kūdikį, žegnoji,

Lyg pirmą sykį atsibudęs,

Pavasario žingsnius skaičiuoji.

Širdy ir atgaiva, ir džiaugsmas begalinis,

Ir kraujas gyslomis ima greičiau tekėti,

Kai skleidžiasi pirmasis gėlės žiedas,

Taip noris prisiglaust prie jo,

Sušildyti delnuos, į saulę pakylėti

Ir vėl visą pasaulį mylėti ir mylėti...



Prabudo vėl širdis... Pavasarį....



Vida VOSYLIENĖ

Plazdena soduose svaigus gegužis

Baltais ir kvepiančiais žiedais,

Maži varpeliai skamba, dūzgia

Po spinduliais šviesiais, šiltais.



Aušra išskleidžia skraistę purpurinę,

Atskrenda rytas su perlo lašais,

Gaivusis grožis plaukia į krūtinę

Su paukščių giesme, įvairiaspalviais žiedais.



Byra gaivinantis lietaus lašas

Į paukščio giesmę, skaistų gėlės žiedą,

Staiga ištrykšta džiaugsmo ašara

Ir tyliai, paslaptingai skruostais rieda.



Širdyje linksma, gera ir šviesu –

Manoji ašara pagirdys gimtą žemę,

Prasiskleis tūkstančiai skaisčių žiedų –

Širdis ir akys gegužio grožį geria...





Alvydas ŽEMANTAUSKAS

Ryte pabudęs išgirsti, kaip tau

Vidinis balsas sako: ko tu guli?

Tu eik į darbą, važiuok žvejot,

Tau juk negalima drybsot.

Tau skauda kojas ir rankas.

Kai atsistoji, sukasi galva.

Paėjęs porą žingsnių žemėn vėl krenti,

Bet ir gulėti negali.

Tau reikia keltis ir judėt,

Nes niekas kitas nepadės.

Tikėk, gyvenimas – tai dovana,

Kurią priimti reikia tokią, kokia yra.

Palauk truputį, pakentėk ir laimė vėl sugrįš,

Tik tu tikėk! Išauš ir tau laukta diena,

Kai tapsi sveikas ir žvalus,

Be jokio skausmo, be kančios.



Tik tu TIKĖK!




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pilviškiečiai džiaugiasi pasirinkę gėlininkystės verslą
* Rašytojos Dainos Opolskaitės knyga įvertinta solidžia premija
* Paramos renginiai padeda augti talentams
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kas Jums svarbiausia darbovietėje?
Kolektyvo mikroklimatas.
Aiškios atsakomybės.
Įmonės patikimumas.
Karjeros galimybės.
Atlygis ir finansinis skatinimas.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas veiksmažodis „įdabartinti“?
Taip, naujadaras įdabartinti vartojamas reikšme „perkelti į dabartį; padaryti prieinamą dabartyje; suteikti dabarties pavidalą“. Pvz.: Režisieriai savo filmuose stengiasi įdabartinti istoriją. Bendrojoje vartosenoje prigijo ir daiktavardis įdabartinimas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas