|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Biologė Asta Navickaitė ragino kolegas mokytojus nebijoti prisipažinti ko nors nežinančius.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Iš Antupių kilusi biologijos mokytoja Asta Navickaitė – tikra savo srities profesionalė. 2017 m. ji tapo Meilės Lukšienės premijos laureate.
Įvertinimas – staigmena
A. Navickaitė dar mokyklos suole žinojo, kad savo ateitį nori sieti su biomedicinos mokslais. Dilema buvo tik viena: tapti mokytoja ar žengti kitu keliu. Vis dėlto noras savo žiniomis dalytis su jaunimu nugalėjo ir ji pasirinko studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Jame kraštietė įgijo ne tik bakalauro diplomą, bet pabaigė ir magistrantūros bei doktorantūros studijas.
Maždaug prieš pusantrų metų A. Navickaitė gavo vieną iš didžiausių savo profesinės srities įvertinimų. Mokytojai buvo įteikta švietimo reformos pradininkės habil. dr. Meilės Lukšienės premija.
Ją kasmet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skiria vienam šalies pedagogui už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą bei sklaidą. Į premiją gali pretenduoti ne vyresni nei 35 metų asmenys.
„Visiškai nesitikėjau, kad būtent man atiteks šis įvertinimas. Pernai pati dirbau vertinimo komisijoje, tad pamačiau, iš kokio lygio pretendentų reikia išrinkti geriausią“, – pasakojo A. Navickaitė.
Pagarba buvusiems mokytojams
A. Navickaitė nėra vienintelė pedagogė savo šeimoje. Jos mama dirba Vilkaviškio vaikų lopšelyje-darželyje „Buratinas“, mokytojų duoną kremta ir keletas Astos tetų. Tiesa, apsispręsti tapti pedagoge padėjo ir jos buvusios mokytojos tuometinėje Vilkaviškio dešimtmetėje mokykloje.
„Aštuntoje klasėje biologijos mokytoja Laima Kuraitė mane pirmą kartą paragino dalyvauti rajoninėje olimpiadoje. Tada aš savimi nepasitikėjau, galvojau, kad yra daug geresnių už mane. Vis dėlto, įkvėpta mokytojos, dalyvavau toje olimpiadoje ir laimėjau pirmą vietą. Vėliau kasmet iki pat mokyklos baigimo biologijos olimpiadose mane lydėdavo sėkmė: arba laimėdavau, arba tapdavau prizininke. Iki šiol išlikęs tik vienas neaiškumas, kodėl taip niekada ir neteko dalyvauti respublikiniame etape?“ – svarstė pašnekovė.
Anot jos, beveik visi dešimtmetės mokyklos pedagogai į mokinius žiūrėdavo kaip į asmenybes. Nemažą įtaką tolesnei A. Navickaitės karjerai padarė anglų kalbos mokytoja Rasa Juodeikytė ir buvusi klasės vadovė, istorikė Gražina Mikalauskienė.
Vėliau Asta mokėsi tuometinėje Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, baigė universitetą.
Nelengva pradžia
Pirma A. Navickaitės darboviete tapo Vilniaus statybininkų rengimo centras. Kraštietė prisimena, jog dirbti šioje įstaigoje buvo išties nelengva.
„Po metų gavau pasiūlymą dirbti sostinės Žemynos gimnazijoje. Iš pradžių dvejojau, ar sugebėsiu iš profesinio rengimo centro pereiti tiesiai į gimnaziją, bet galiausiai sutikau. Čia skaičiuoju jau dešimtus metus“, – šypsojosi A. Navickaitė.
Ji teigė, kad per dešimtmetį daug kas pasikeitė: mokiniai, aplinkinių požiūris į pedagogus, darbo sistema ir metodai.
„Šiuolaikinis mokytojas – nuolat besikeičiantis, tobulėjantis, besidomintis naujovėmis, dalyvaujantis seminaruose ir ten gautas idėjas pritaikantis savo darbe. Mokiniams dabar yra sudarytos visos galimybės mokytis. Jiems skiriamos papildomos valandos, moduliai, individualios konsultacijos. Aišku, jei susikerta pedagogo ir moksleivio požiūriai, didelės naudos nebus. Savo mokiniams esu pasakiusi, kad jeigu jie nori dešimtuko, aš jį galiu parašyti, tačiau kas iš to? Vaikai žinių dėl to neįgis. Deja, neretai šeimose jie yra spaudžiami, jog pažymiai – labai svarbūs“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Perpildytos klasės
A. Navickaitė į savo darbą stengiasi žiūrėti labai profesionaliai.
„Aš atsakingai ruošiuosi pamokoms, planuoju laiką, tačiau būna apmaudu, jei mokiniai ateina nepasiruošę. Iš rajonuose dirbančių kolegų esu girdėjusi daug replikų, kad Vilniuje dirbti lengva. Tai – netiesa. Manau, problemos visur yra panašios. Be to, mūsų klasės – perpildytos. Pavyzdžiui, aš dirbu su 31 mokiniu. Net džiaugiuosi, jei kas neateina į pamoką, nes tada nereikia užleisti savo kėdės. Tik maždaug 10 procentų moksleivių yra tikrai motyvuoti, dalis stengiasi kažką daryti, o kiti skaičiuoja minutes iki pamokos pabaigos“, – pasakojo kraštietė.
Mokytoja prisipažino, jog kartais tenka atlaikyti nemažą tėvų spaudimą. Šie neretai nurodinėja pedagogams, kaip reikia ugdyti jų atžalas. Tiesa, pašnekovė teigė pastebėjusi, kad šių mokslo metų pradžioje kilę neramumai švietimo sistemoje tėvus mobilizavo. Jie ėmė labiau gerbti ir palaikyti mokytojus. Anot A. Navickaitės, taip ir turėtų būti. Pedagogams tėvų pagalba reikalinga nuolat, o ne epizodiškai.
A. Navickaitė svarstė, kad siekdami susigrąžinti prarastą prestižą mokytojai privalo daug kalbėti apie save, neužsisklęsti, nebijoti pripažinti, jog jie taip pat daro klaidų. Asta pati niekada nevengia savo mokiniams pasakyti ko nors nežinanti.
„Turime nevengti prisipažinti, kad ir mums kartais nesiseka, tačiau neturi būti šaukiama, jog ko nors nesugebame. Daugumoje įstaigų yra specialistai, padedantys vaikams išgyventi tam tikras situacijas, tačiau ne ką rečiau jų reikia ir mokytojams“, – sakė kraštietė.
Kalbėdama apie savo dėstomą discipliną, ji džiaugėsi, kad biologija Lietuvoje turi neblogą ateitį. Nemažai jaunuolių po mokyklos renkasi biomedicinos mokslų studijas. Asta pati visada skatina mokinius dalyvauti olimpiadose, nes žino, jog įgyta patirtis gali jaunuolius įkvėpti, paskatinti ateityje dar daugiau dėmesio skirti mokslams bei studijoms. Ne paslaptis, kad ateityje gali imti stigti šios srities specialistų.
Taps eksperte
A. Navickaitė pasakojo, kad Žemynos gimnazijos pedagogai kasmet stebi kolegų pamokas, o visi įstaigos mokiniai privalo įsitraukti į trijų kategorijų projektus: pamokos, gimnazijos arba respublikos mastu. Už juos duodamas atitinkamas kreditų skaičius. Mokslo metų gale kiekvienas gimnazistas turi būti sukaupęs bent 10 kreditų.
Šiuo metu kraštietė yra vyresnioji mokytoja. Prieš kurį laiką jos kvalifikaciją vertinę atestacinės komisijos nariai nusprendė, kad darbo rodikliai yra per geri gauti tik mokytojo metodininko vardą, tad buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu suteikti A. Navickaitei galimybę tapti eksperte.
„Turiu raštišką patvirtinimą, jog baigiantis šiems mokslo metams man bus suteikta mokytojo eksperto kvalifikacija“, – sakė Žemynos gimnazijos biologė.
A. Navickaitė buvo sulaukusi ir pasvarstymų, jog galėtų pereiti dirbti į vieną iš prestižinėmis laikomų sostinės gimnazijų. Vis dėlto pedagogė kol kas neskuba palikti Žemynos gimnazijos.
„Galbūt tik norėčiau išvykti bent kuriam laikui pasistažuoti užsienyje. Taip pat svajoju suorganizuoti kokį nors seminarą Vilkaviškio rajono mokytojams, kad galėčiau pasidalyti savo patirtimi. Žinau, jog mintys materializuojasi. Kažkada svajojau parengti vadovėlį, kuriuo galėtų naudotis ir mano kolegos. Praėjusiais metais gavau kvietimą prisidėti prie vieno elektroninio vadovėlio kūrimo. Teko įdėti labai daug darbo, bet rezultatas – džiugina. Tikiu, kad ir dabartinius tikslus pavyks įgyvendinti“, – vylėsi A. Navickaitė.
Iš Antupių kilusi biologijos mokytoja Asta Navickaitė – tikra savo srities profesionalė. 2017 m. ji tapo Meilės Lukšienės premijos laureate. |
A. Navickaitė dar mokyklos suole žinojo, kad savo ateitį nori sieti su biomedicinos mokslais. Dilema buvo tik viena: tapti mokytoja ar žengti kitu keliu. Vis dėlto noras savo žiniomis dalytis su jaunimu nugalėjo ir ji pasirinko studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Jame kraštietė įgijo ne tik bakalauro diplomą, bet pabaigė ir magistrantūros bei doktorantūros studijas.
Maždaug prieš pusantrų metų A. Navickaitė gavo vieną iš didžiausių savo profesinės srities įvertinimų. Mokytojai buvo įteikta švietimo reformos pradininkės habil. dr. Meilės Lukšienės premija.
Ją kasmet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skiria vienam šalies pedagogui už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą bei sklaidą. Į premiją gali pretenduoti ne vyresni nei 35 metų asmenys.
„Visiškai nesitikėjau, kad būtent man atiteks šis įvertinimas. Pernai pati dirbau vertinimo komisijoje, tad pamačiau, iš kokio lygio pretendentų reikia išrinkti geriausią“, – pasakojo A. Navickaitė.
A. Navickaitė nėra vienintelė pedagogė savo šeimoje. Jos mama dirba Vilkaviškio vaikų lopšelyje-darželyje „Buratinas“, mokytojų duoną kremta ir keletas Astos tetų. Tiesa, apsispręsti tapti pedagoge padėjo ir jos buvusios mokytojos tuometinėje Vilkaviškio dešimtmetėje mokykloje.
„Aštuntoje klasėje biologijos mokytoja Laima Kuraitė mane pirmą kartą paragino dalyvauti rajoninėje olimpiadoje. Tada aš savimi nepasitikėjau, galvojau, kad yra daug geresnių už mane. Vis dėlto, įkvėpta mokytojos, dalyvavau toje olimpiadoje ir laimėjau pirmą vietą. Vėliau kasmet iki pat mokyklos baigimo biologijos olimpiadose mane lydėdavo sėkmė: arba laimėdavau, arba tapdavau prizininke. Iki šiol išlikęs tik vienas neaiškumas, kodėl taip niekada ir neteko dalyvauti respublikiniame etape?“ – svarstė pašnekovė.
Anot jos, beveik visi dešimtmetės mokyklos pedagogai į mokinius žiūrėdavo kaip į asmenybes. Nemažą įtaką tolesnei A. Navickaitės karjerai padarė anglų kalbos mokytoja Rasa Juodeikytė ir buvusi klasės vadovė, istorikė Gražina Mikalauskienė.
Vėliau Asta mokėsi tuometinėje Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, baigė universitetą.
Pirma A. Navickaitės darboviete tapo Vilniaus statybininkų rengimo centras. Kraštietė prisimena, jog dirbti šioje įstaigoje buvo išties nelengva.
„Po metų gavau pasiūlymą dirbti sostinės Žemynos gimnazijoje. Iš pradžių dvejojau, ar sugebėsiu iš profesinio rengimo centro pereiti tiesiai į gimnaziją, bet galiausiai sutikau. Čia skaičiuoju jau dešimtus metus“, – šypsojosi A. Navickaitė.
Ji teigė, kad per dešimtmetį daug kas pasikeitė: mokiniai, aplinkinių požiūris į pedagogus, darbo sistema ir metodai.
„Šiuolaikinis mokytojas – nuolat besikeičiantis, tobulėjantis, besidomintis naujovėmis, dalyvaujantis seminaruose ir ten gautas idėjas pritaikantis savo darbe. Mokiniams dabar yra sudarytos visos galimybės mokytis. Jiems skiriamos papildomos valandos, moduliai, individualios konsultacijos. Aišku, jei susikerta pedagogo ir moksleivio požiūriai, didelės naudos nebus. Savo mokiniams esu pasakiusi, kad jeigu jie nori dešimtuko, aš jį galiu parašyti, tačiau kas iš to? Vaikai žinių dėl to neįgis. Deja, neretai šeimose jie yra spaudžiami, jog pažymiai – labai svarbūs“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
A. Navickaitė į savo darbą stengiasi žiūrėti labai profesionaliai.
„Aš atsakingai ruošiuosi pamokoms, planuoju laiką, tačiau būna apmaudu, jei mokiniai ateina nepasiruošę. Iš rajonuose dirbančių kolegų esu girdėjusi daug replikų, kad Vilniuje dirbti lengva. Tai – netiesa. Manau, problemos visur yra panašios. Be to, mūsų klasės – perpildytos. Pavyzdžiui, aš dirbu su 31 mokiniu. Net džiaugiuosi, jei kas neateina į pamoką, nes tada nereikia užleisti savo kėdės. Tik maždaug 10 procentų moksleivių yra tikrai motyvuoti, dalis stengiasi kažką daryti, o kiti skaičiuoja minutes iki pamokos pabaigos“, – pasakojo kraštietė.
Mokytoja prisipažino, jog kartais tenka atlaikyti nemažą tėvų spaudimą. Šie neretai nurodinėja pedagogams, kaip reikia ugdyti jų atžalas. Tiesa, pašnekovė teigė pastebėjusi, kad šių mokslo metų pradžioje kilę neramumai švietimo sistemoje tėvus mobilizavo. Jie ėmė labiau gerbti ir palaikyti mokytojus. Anot A. Navickaitės, taip ir turėtų būti. Pedagogams tėvų pagalba reikalinga nuolat, o ne epizodiškai.
A. Navickaitė svarstė, kad siekdami susigrąžinti prarastą prestižą mokytojai privalo daug kalbėti apie save, neužsisklęsti, nebijoti pripažinti, jog jie taip pat daro klaidų. Asta pati niekada nevengia savo mokiniams pasakyti ko nors nežinanti.
„Turime nevengti prisipažinti, kad ir mums kartais nesiseka, tačiau neturi būti šaukiama, jog ko nors nesugebame. Daugumoje įstaigų yra specialistai, padedantys vaikams išgyventi tam tikras situacijas, tačiau ne ką rečiau jų reikia ir mokytojams“, – sakė kraštietė.
Kalbėdama apie savo dėstomą discipliną, ji džiaugėsi, kad biologija Lietuvoje turi neblogą ateitį. Nemažai jaunuolių po mokyklos renkasi biomedicinos mokslų studijas. Asta pati visada skatina mokinius dalyvauti olimpiadose, nes žino, jog įgyta patirtis gali jaunuolius įkvėpti, paskatinti ateityje dar daugiau dėmesio skirti mokslams bei studijoms. Ne paslaptis, kad ateityje gali imti stigti šios srities specialistų.
A. Navickaitė pasakojo, kad Žemynos gimnazijos pedagogai kasmet stebi kolegų pamokas, o visi įstaigos mokiniai privalo įsitraukti į trijų kategorijų projektus: pamokos, gimnazijos arba respublikos mastu. Už juos duodamas atitinkamas kreditų skaičius. Mokslo metų gale kiekvienas gimnazistas turi būti sukaupęs bent 10 kreditų.
Šiuo metu kraštietė yra vyresnioji mokytoja. Prieš kurį laiką jos kvalifikaciją vertinę atestacinės komisijos nariai nusprendė, kad darbo rodikliai yra per geri gauti tik mokytojo metodininko vardą, tad buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu suteikti A. Navickaitei galimybę tapti eksperte.
„Turiu raštišką patvirtinimą, jog baigiantis šiems mokslo metams man bus suteikta mokytojo eksperto kvalifikacija“, – sakė Žemynos gimnazijos biologė.
A. Navickaitė buvo sulaukusi ir pasvarstymų, jog galėtų pereiti dirbti į vieną iš prestižinėmis laikomų sostinės gimnazijų. Vis dėlto pedagogė kol kas neskuba palikti Žemynos gimnazijos.
„Galbūt tik norėčiau išvykti bent kuriam laikui pasistažuoti užsienyje. Taip pat svajoju suorganizuoti kokį nors seminarą Vilkaviškio rajono mokytojams, kad galėčiau pasidalyti savo patirtimi. Žinau, jog mintys materializuojasi. Kažkada svajojau parengti vadovėlį, kuriuo galėtų naudotis ir mano kolegos. Praėjusiais metais gavau kvietimą prisidėti prie vieno elektroninio vadovėlio kūrimo. Teko įdėti labai daug darbo, bet rezultatas – džiugina. Tikiu, kad ir dabartinius tikslus pavyks įgyvendinti“, – vylėsi A. Navickaitė.
Publikuota: 2019-04-23 09:51:32
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|