„Santaka“ / Gimtinė, scena ir eilės – tai, kas suteikia gyvenimui prasmę / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda mūrinį namą Smėlio g. 20, Virbalyje (17 a sklypas, yra 2 garažai, ūkiniai pastatai, šiltnamis). Tel. 8 614 82 403.
Galioja iki: 2019-08-22 08:01:37

Parduoda 1 ha žemės ūkio paskirties žemės Giedrių k., Šeimenos sen.. Tel. 8 686 25 956.
Galioja iki: 2019-08-22 08:14:46

Tvarkinga šeima išsimokėtinai nupirktų sklypą statyboms. Tel. 8 625 18 726.
Galioja iki: 2019-08-26 08:23:26

Parduoda 2 kambarių butą Alvite (I a., sava pakura). Tel. 8 647 46 922.
Galioja iki: 2019-08-31 13:18:44



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Visur spėjanti Irma Kalvaitytė-Lišauskienė sako, kad gyvenimas jai dovanoja ne tik daug išbandymų, bet ir brangių dovanų.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Gimtinė, scena ir eilės – tai, kas suteikia gyvenimui prasmę

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Pajevonyje kultūros renginių vadybininke dirbanti Irma Kalvaitytė-Lišauskienė per keletą metų tapo neatskiriama mūsų rajono kultūrinio gyvenimo dalimi. Ji – nepailstanti renginių organizatorė, vedėja ir dalyvė. Jaunos moters pavardė šmėžuoja ir „Santakos“ laikraščio poezijos skyrelyje. Jos eilių galima rasti feisbuke, paskyroje „i.k. irmos eiliuoti namai“.

Į mūsų rajono kultūrinį gyvenimą Irma įsiliejo ne taip seniai. Moteris su šeima prieš penkerius metus grįžo iš Jungtinės Karalystės ir įsikūrė gimtajame rajone, savo prosenelių namuose Ramovietės kaime. Nusprendę, kad niekur kitur gyventi jiems nesinori, Lišauskai čia pasidėjo tvirtą pagrindą po kojomis – susikūrė jaukius namus.

Pati Irma kaip bitelė suskato „dūgzti“ įvairiose kultūrinio gyvenimo sferose. Ji neapsiribojo vien savo tiesioginiu darbu, organizuodama bei vesdama renginius. Irma šiuo metu groja ir kapeloje „Vingis“, ir Kybartų kultūros centro liaudiškos muzikos kapeloje „Žemyna“, ir Vilkaviškio moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestre. Be to, neseniai kartu su dviem jaunais muzikantais Agniumi bei Ryčiu Vasiliauskais jauna moteris įkūrė grupę „Lempa“ ir groja visur, kur tik juos pakviečia. O laisvalaikiu kuria eiles, kurios savo paprastumu ir jautrumu stebina ne vieną jas skaitantįjį. Irmos galvoje ėmė skambėti ir dainos, kurias ji galbūt kada nors pateiks ir klausytojų teismui...



Pasikalbėti apie meilę gimtajam kraštui ir patiems artimiausiems žmonėms Irmą KALVAITYTĘ-LIŠAUSKIENĘ pavyko „pagauti“ Pajevonio kultūros namuose, kur ji repetavo naują dainą.



– Irma, kaip įvyko, kad, ieškojusi laimės svetur, tu sugrįžai iš užsienių ir radai ją... vienkiemyje?

– Tai vadinu gyvenimo avantiūra. Kartu su keturiomis sesėmis ir broliu užaugau mažame Skardupių kaime pas močiutę. Paskui įstojau studijuoti teisės. Gimė sūnus Joris. Jau buvome nusipirkę namą soduose prie Vilkaviškio, kūrėmės ten. Su vyru Dariumi nuolat kartodavome, kad niekada neišvažiuosime į užsienį ir niekada neturėsime automobilio „Renault“. Visai greitai tas „niekada“ ir likimas iš mūsų pasišaipė: išvykome į Angliją, susikrovę mantą į neseniai įsigytą „Renault Scenic“... Išvažiavome ne bėdos spiriami, bet tiesiog patirti kažką naujo. Ir užsibuvome.

Prabuvome ten šešerius metus. Begyvendami svečioje šalyje gavome žinią, jog sudegė mūsų namas. Teko atstatinėti jį. Grįžome tuomet, kai beliko tik įsirengti vidų ir susikraustyti gyventi. Kaip tik tada mano nuostabioji močiutė, kuri mus visus užaugino, susigrąžino savo tėvelio Vinco Griūno sodybą Ramovietės kaime. Šis žmogus buvo vienas iš šimto Gražiškių valsčiaus savanorių. Kitas mano prosenelis iš senelio pusės Vincas Kalvaitis taip pat buvo savanoris. Tad visai nenuostabu, jog ir aš tokio „neramaus“ kraujo. Močiutė sutvarkė visus sodybos dokumentus ir mums grįžus į Lietuvą pasakė, kad nori tą vienkiemį padovanoti man – vyriausiai anūkei. Mes su vyru ilgai nesvarstėme. Net nepažiūrėję, kaip ten viskas atrodo, nutarėme apsigyventi sodyboje ir prikelti prosenelio palikimą naujam gyvenimui.

– Ir iš Anglijos – tiesiai į vienkiemį?!

– Taip. Tai buvo nuspręsta per valandą. Susikrovėme daiktus į kelioninį vagonėlį ir išvažiavome tiesiai į savo naujus namus. Tiksliau, į šimtametę sodybą, kurioje gerą dešimtmetį niekas negyveno... Įsivaizduokite jausmą, kai išlipi kieme, o ten – dilgėlės iki išdaužytų langų. Vienkiemis miške, visai netoli pasienio, regioninio parko pakrašty. Išvažiavus iš didmiesčio ir namo su patogumais, atrodė, kad čia civilizacija nebuvo užsukusi niekada. Apėmė siaubas. Kol vyras su broliu apžiūrinėjo namą ir tarėsi, kaip ką daryti, aš aplandžiojau visus kampus. Nors iš pradžių atrodė, jog kuo greičiau reikia bėgti iš čia, grįžti į patogų gyvenimą, pamažu viršų paėmė sentimentai.

Užplūdo prisiminimai, kaip čia ateidavau pas bobutę valgyti „žaltienos“ – skanios želės, kurią ji padarydavo į kavos puoduko lėkštutę, kad greičiau atšaltų, tokią plonytę. Atsiminiau visus išmintus vaikystės takelius, dėdės bites, kurioms aš buvau alergiška ir kaip jos mane sugylė. Tuomet, kol atvažiuos greitoji pagalba, buvau iki kaklo užkasta durpėse prie tvenkinio ir ant manęs, kad neištinčiau ir nepradėčiau dusti, pylė šaltą vandenį. Nebuvo baisu, tik keista ir įdomu. Prieš akis iškilo šilti prisiminimai – ir tada supratau, kad niekur iš čia neisiu.
Su vyru Dariumi nuolat kartodavome, kad niekada neišvažiuosime į užsienį ir niekada neturėsime automobilio „Renault“. Visai greitai tas „niekada“ ir likimas iš mūsų pasišaipė: išvykome į Angliją, susikrovę mantą į neseniai įsigytą „Renault Scenic“...


Likome. Per vasarą gyvenome vagonėlyje ir šiaip ne taip įsirengėme vieną kambarį, nes iš viso namo tinkami buvo likę tik sienojai. Teko viską išplėšti, išgriauti, išvežti ir kurtis iš naujo. Ir štai jau penkti metai iš šimtametės sodybos bandome padaryti tinkamus gyventi namus. Sakau, bandome, nes iki to, kaip norime, dar toli. Nors dabar jau turime visus patogumus, tačiau gyvenimas čia – neprognozuojamas. Štai rudenį vėtra nugriovė seną kluoną – tiesiog ištaškė į šipulius. Tą vietą išlyginome, ten auga žolė. Į sodybą patekti dažnai galima tik su keturiais ratais varomu visureigiu. Tokiais ir važinėjame. Tačiau čia – mūsų namai. Vyras viską padarė savo rankomis – nuo sienų iki baldų.

– Įsikūrėte. O kaip susiradai darbą, kaip sūnus patenka į mokyklą iš miško gūdumos?

– Pirmus metus nedirbau niekur, tad Jorį į pirmą klasę Gražiškiuose vežiojau pati. Dabar jis į mokyklą nukanka pats. Vaiką paima mokyklinis autobusiukas, kuris sustoja visai netoli, tad tikrai patogu. O darbo aš kaip ir neieškojau – jis mane susirado pats.

Parvažiavusi užsirašiau dainuoti į Pajevonio vokalinį ansamblį „Aušrinė“. Tekdavo per šventes ir pakalbėti, pristatyti kolektyvą. Mane pamatė tuometinis Kybartų kultūros centro direktorius Saulius Černevičius. Jis tiesiog atėjo ir pasakė: „Man tavęs reikia.“ Išsigandau, gyniausi, kad nemokėsiu, bet jis nenusileido. Ir aš jau kelerius metus darbuojuosi šioje srityje. Buvo visko, bet darbas man patinka. Mėgstu sceną, tą jaudulį, kai žinai, kad viskas tuoj tuoj prasidės. Tai yra man skirta.

Prisimenu, anuomet buvau pavargusi nuo nieko neveikimo. Juk grįžusi metus bimbinėjau po namus – maniau, kad išprotėsiu. Po angliško šurmulio mano temperamento žmogui nieko neveikti buvo labai sunku. Ne mano charakteriui pasinerti į kulinarijos ir konditerijos džiaugsmus ar įstoti į išpurentų darželių savininkių gretas. Tai – tikrai ne man. Tačiau mėgstu kurti namus. Tokius tikrus, senoviškus, su senų daiktų kvapu, sunkiomis užuolaidomis, didelėmis „liustromis“. Vis dėlto vien šito man neužteko. Tad likimas man atsiuntė darbą, kurį dievinu.

– Iš kur tie tavo talentai: nebijai scenos, moki pakalbėti, groji moteriai neįprastu instrumentu – klarnetu, dainuoji, rašai eiles?..

– Mano močiutė labai rūpinosi, kad, be pamokų, mes dar turėtume ir kitokių užsiėmimų, tad niekada negailėjo lėšų nei laiko mūsų lavinimui. Nors kartais gyvenome labai skurdžiai, bet ji visada mokėjo rasti išeitį. Lengva nebuvo. Kadangi buvau vyriausia, teko ginti save ir seses nuo pašaipų, kratytis klijuojamų etikečių. Pavalgydavome kukliau, bet ėjome į būrelius, važiavome į ekskursijas, lavinome savo talentus.

Aš nuo pirmos klasės Vištyčio vidurinėje pradėjau lankyti orkestro pamokas. Atvažiuodavo a. a. maestro Antanas Ziegoraitis. Pradėjau nuo solfedžio, nuo natų pažinimo. Pusę metų mokiausi, ką reškia tie juodi vabaliukai penklinėje. Po pusmečio vadovas bandė man duoti groti althornu – „neprilipo“, tuomet gavau visų išsvajotą saksofoną. Ir su juo nesusidraugavau, pabiro ašaros, nusprendžiau išvis negroti ir eiti sau. Tuomet man į rankas pateko senas, aptrintas medinukas klarnetas. Tokį žmonės dabar greičiausiai pirtyje ant sienos pasikabintų. Šitas instrumentas man iškart patiko. Taip su juo nesiskyriau 11 metų. Važinėjau į Kybartus, grojau orkestre ir džiaugiausi.

Paskui taip atsitiko, kad klarneto į rankas nepaėmiau net 15 metų... Visą tą laiką dažnai sapnuodavau, jog groju. Kai grįžau iš Anglijos, vėl prisiliečiau prie klarneto. Jis mane ir nuvedė į „Vingį“, pradėjau groti ir orkestre. Neseniai kažkaip netikėtai susigrojome su Ryčiu ir Agniumi Vasiliauskais. Pradėjome kartu koncertuoti. Sukūrėme grupę „Lempa“, nes, kaip patys juokiamės, susibėgome netyčia – kaip jaunimas sako, „iš lempos“.

– Turbūt nesigaili, kad grįžai? O šeima?

– Labiausiai grįžti į Lietuvą norėjo mano sūnus Joris. Nors jį išsivežėme dar visai mažučiuką, bet per tuos 6 metus Anglijoje nebuvo dienos, kad nepaklaustų, kada važiuosime namo. Jis ir dabar šitame vienkiemyje jaučiasi geriausiai. Nieko nebijo nei šaltais rytais, nei vėliais vakarais. Vieną žiemos dieną sirgdamas, sėdėdamas susuptas į antklodes su puodeliu arbatos, išrasojusia kakta, paprašė pažadėti, kad daugiau niekur iš čia nevažiuosime... Apskritai jis labai myli šią vietą, nors baigęs mokyklą ruošiasi studijuoti užsienyje. Joris – labai subrendęs, su juo galima šnekėtis rimtomis temomis, vaikas turi tvirtą požiūrį į pasaulį, eiliuoja. Neseniai jam sukako 12 metų.

Ir aš pažadėjau. Juk ir pačiai jau nesinori niekur važiuoti. Čia – svajonių namai. Per vieną langą – mėnulis kaip „bliūdas“, per kitą – miškas kaip mūras, dar kitur žiūrėsi – lygūs laukai kaip stalas. Aplink matyti per kelis kilometrus. Kur dar rastum tokį vaizdą? Čia, grįžus iš renginių ar koncertų, nurimsta širdis. Čia jaučiu savo giminės dvasią. Čia neseniai palaidojau ir savo gerąją močiutę – tarsi atplyšo sielos dalis. Pati brangiausia ir tyriausia... Tačiau jaučiu, jog ji išėjo laiminga. Žinodama, kad mus visus šešis užaugino dorais žmonėmis, kad visada stosime mūru vienas už kitą ir niekada jos nepamiršime.



Galerija: Irma





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ūkininkų laukuose žydi facelijos, dobilai, noksta grikiai
* Metusi vadovės darbą banke kraštietė iš naujo atrado save
* Rajono kolektyvai Žolinės šventėje linksmino Punsko lietuvius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar keliate atostogų nuotraukas į socialinius tinklus?
Taip, keliu nuolat.
Įkeliu vieną kitą.
Niekada to nedarau.
Socialiniais tinklais nesinaudoju.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas pasakymas „ko eigoje“?
Ne, tai netaisyklinga konstrukcija. Vyksmo laikui ar tarpui nusakyti žodžio „ eiga “ vietininkas netinka. Vietoj jo gali būti vartojama metu, per ką arba pusdalyvis, padalyvis. Žaidimo eigoje (= Žaidimo metu; Žaidžiant ) išryškėjo komandos pajėgumas. Metų eigoje (= Per metus ) daug kas gali pasikeisti.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas