|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Augintinis
|
|
|
Žurnalistė Brigita Ragickaitė per projektą „Gyvūnai darbe“ – Lietuvos draudimo biure.
Karolinos PANSEVIČ nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Būdamas šalia savo šeimininko gyvūnas ne tik pats jaučiasi gerai, bet ir žmogui suteikia komfortą, padeda numalšinti stresą – tuo įsitikinusi šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir dirbanti vilkaviškietė Brigita Ragickaitė.
Sena graži draugystė
23 metų B. Ragickaitė jau trečius metus dirba „Delfi“ portale, į kurį atėjo dar studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete. Šiuo metu mergina yra specialiųjų turinio projektų žurnalistė. Ji rengia ir rubriką „Letena“, kurioje rašoma apie įvairius augintinius.
Gyvūnai Brigitai – artimiausia tema, o labiausiai ji myli šunis.
– Žmogaus ir šuns santykis pastaruoju metu yra labai pasikeitęs. Nors šis keturkojis – geriausias mūsų draugas jau gal 12 tūkstančių metų, bet dar niekada jis nebuvo taip arti žmogaus. Anksčiau šuo laikytas tik kieme, pririštas prie grandinės, o dabar gyvena name ar bute, su šeimininku keliauja į kavines, barus, bibliotekas ir net į darbą, – pasakojo mergina.
Su pastarąja tema susijęs ir vienas iš smagiausių Brigitos socialinių projektų „Gyvūnai darbe“. Jį rengdami žurnalistai norėjo parodyti, kokia svarbi yra gyvūno ir žmogaus draugystė.
– Pastebėjome, kad į kai kurias įstaigas žmonės ateina su savo augintiniais. Šalia mano darbovietės taip pat yra biuras, į kurį darbuotojas nuolat atsiveda šuniuką akitą. O pasaulyje tai apskritai nėra naujiena. Mūsų tikslas buvo parodyti, jog žmonės yra laimingi, kai juos visur gali lydėti augintinis, – sakė Brigita.
Atsineša ir vorų
Taigi portalas pakvietė registruotis įmones, į kurias darbuotojai atsiveda savo augintinių. Iš visos Lietuvos atsiliepė 58 darbovietės, maždaug du trečdaliai jų buvo iš Vilniaus.
Per metus žurnalistai aplankė 22 tokias darbo vietas.
– Dar prieš keletą metų vestis gyvūnus į biurą būtų atrodžiusi tikra beprotybė ir netvarka. Dabar jie ten įleidžiami ir jaučiasi kuo puikiausiai, – patirtimi dalijosi žurnalistė.
Brigita manė, kad apsilankiusi įstaigose ras tik šunis. Anaiptol! Šunų buvo daugiausiai, bet žmonės į darbą buvo atsinešę ir keletą kačių, dekoratyvinių žiurkių, didžiąją afrikinę sraigę ir netgi tarantulų.
– Galbūt plaukuotas voras ne visiems sukelia tokias geras emocijas kaip šuo, bet tam, kas šį voragyvį augina, jis yra mielas ir brangus, suteikia namų jaukumo, komforto pojūtį, mažina stresą, – buvo įsitikinusi mergina.
Darbuotojus gyvūnai lydi ne tik biuruose, bet ir mokyklose, grožio salonuose, butikuose, repeticijų salėse, lažybų punktuose ir net advokatų kontorose, kur, atrodo, atmosfera turėtų būti labai rimta.
Patį didžiausią šunį, kokį kada nors teko matyti, Brigita sutiko paskutiniame savo aplankytame biure. Tai buvo malamutas Kodis. Mergina net neįsivaizdavo, jog būna šitokio dydžio šunų.
Paklausus, kodėl žmonės vedasi augintinius į darbą, atsakymas visada būdavo panašus: todėl, kad gyvūnas padeda numalšinti įtampą ir geriau jaustis, sukuria draugiškesnę aplinką. Įdomu, jog daugiau bendrauti ima ir patys kolegos.
Gerai jaustis turi visi
Paklausus, kodėl žmonės vedasi augintinius į darbą, atsakymas visada būdavo panašus: todėl, kad gyvūnas padeda numalšinti įtampą ir geriau jaustis, sukuria draugiškesnę aplinką. Įdomu, jog daugiau bendrauti ima ir patys kolegos.
Žinoma, ne kiekviena įmonė sutiks, jog darbuotojas į darbą atsineštų žiurkę ar vorą. Todėl žmonės, kurie nori matyti augintinius darbe, pirmiausia apie tai pasikalba su vadovais, kolegomis. Kita vertus, gali būti ne tik paniškai ko nors bijančių, bet ir gyvūnams alergiškų bendradarbių, tad būtina aptarti viską, kad vėliau nekiltų nesusipratimų.
Labai svarbu ir tai, ar pats augintinis pasikeitus aplinkai jausis gerai. O tokiu atveju, kai darbuotojai sumanys atsivesti keletą gyvūnų, šie turi nekelti streso vienas kitam.
Kai kuriose įstaigose augintinius šeimininkai atsiveda kasdien, kai kur – pagal susitarimą, pavyzdžiui, kartą per savaitę ar mėnesį.
Brigita Ragickaitė džiaugėsi, jog labai didelė dalis kartu su šeimininku į darbą atkeliaujančių gyvūnų yra mišrūnai, paimti iš prieglaudų.
Atsivedė ir patys
Vykstant projektui, žurnalistai ir patys išdrįso vienai dienai atsivesti į redakciją savo numylėtinius. Prieš tai kolegos įvertino, ar jų gyvūnas socializuotas, ar nepatiria didelio streso būdamas tarp kitų augintinių, nes priešingu atveju jam tai būtų ne gera patirtis, o stresas.
– Į redakciją atsivedėme ir atsinešėme 14 gyvūnų: ne tik šunų, bet ir triušiuką, sraigę. Kartu pasikvietėme ir dresūros mokytoją, jog ši patartų, galbūt padėtų, kad diena praeitų be stresų ir nesusipratimų. Iš tiesų situaciją suvaldyti buvo nelengva... Tiesa, iš pradžių visi augintiniai buvo gana ramūs, o triukšmas ir šurmulys kilo tada, kai sugalvojome susiburti bendrai nusifotografuoti, – pasakojo B. Ragickaitė.
Metus trukęs projektas „Gyvūnai darbe“ jau pasibaigė.
Tačiau panašių iniciatyvų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, rengtas projektas „Sėkminga dresūra“, kai lankydamiesi pas šunų augintojus žurnalistai aiškinosi, kaip šeimininkams sekėsi savo keturkojį išmokyti vieno ar kito triuko, kaip susitvarkė su kokia nors elgesio problema.
Ketina imti iš prieglaudos
Neseniai B. Ragickaitė su kolegomis rengė fotoreportažus iš gyvūnų prieglaudų. Vėliau nuotraukomis ir keturkojų istorijomis žurnalistai dalijosi internete, taip padėdami gyvūnams rasti namus.
Pati mergina, šiuo metu jau įsikūrusi Vilniuje, savo namuose augintinio dar neturi. Tačiau Vilkaviškyje, pas tėvus, grįžtančios Brigitos laukia mišrūnė kalytė Lota.
– Mes su ja užaugome. Kaskart, kai grįžtu į gimtinę, pirmiausia bėgu ne į namus, o pas Lotą. Prižadu jai, kad kitą dieną eisime pasivaikščioti. Ir pastarąjį kartą, kai grįžau namo, mudvi vaikščiojome kokias tris valandas. Man tai yra labai geras atsipalaidavimo būdas. Tačiau Lotai – jau apie 15 metų. Dabar, kai iš studentų bendrabučio išsikėliau į savo namus Vilniuje, ir pati norėčiau turėti šuniuką. Net ne vieną, o du, kad jiems būtų linksmiau, kol manęs nebus namuose. Planuoju pasiimti iš prieglaudos du vienos vados šunelius. Juk turėti brolį ar sesę – nerealu, – šypsojosi mergina.
Būdamas šalia savo šeimininko gyvūnas ne tik pats jaučiasi gerai, bet ir žmogui suteikia komfortą, padeda numalšinti stresą – tuo įsitikinusi šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir dirbanti vilkaviškietė Brigita Ragickaitė. |
23 metų B. Ragickaitė jau trečius metus dirba „Delfi“ portale, į kurį atėjo dar studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete. Šiuo metu mergina yra specialiųjų turinio projektų žurnalistė. Ji rengia ir rubriką „Letena“, kurioje rašoma apie įvairius augintinius.
Gyvūnai Brigitai – artimiausia tema, o labiausiai ji myli šunis.
– Žmogaus ir šuns santykis pastaruoju metu yra labai pasikeitęs. Nors šis keturkojis – geriausias mūsų draugas jau gal 12 tūkstančių metų, bet dar niekada jis nebuvo taip arti žmogaus. Anksčiau šuo laikytas tik kieme, pririštas prie grandinės, o dabar gyvena name ar bute, su šeimininku keliauja į kavines, barus, bibliotekas ir net į darbą, – pasakojo mergina.
Su pastarąja tema susijęs ir vienas iš smagiausių Brigitos socialinių projektų „Gyvūnai darbe“. Jį rengdami žurnalistai norėjo parodyti, kokia svarbi yra gyvūno ir žmogaus draugystė.
– Pastebėjome, kad į kai kurias įstaigas žmonės ateina su savo augintiniais. Šalia mano darbovietės taip pat yra biuras, į kurį darbuotojas nuolat atsiveda šuniuką akitą. O pasaulyje tai apskritai nėra naujiena. Mūsų tikslas buvo parodyti, jog žmonės yra laimingi, kai juos visur gali lydėti augintinis, – sakė Brigita.
Taigi portalas pakvietė registruotis įmones, į kurias darbuotojai atsiveda savo augintinių. Iš visos Lietuvos atsiliepė 58 darbovietės, maždaug du trečdaliai jų buvo iš Vilniaus.
Per metus žurnalistai aplankė 22 tokias darbo vietas.
– Dar prieš keletą metų vestis gyvūnus į biurą būtų atrodžiusi tikra beprotybė ir netvarka. Dabar jie ten įleidžiami ir jaučiasi kuo puikiausiai, – patirtimi dalijosi žurnalistė.
Brigita manė, kad apsilankiusi įstaigose ras tik šunis. Anaiptol! Šunų buvo daugiausiai, bet žmonės į darbą buvo atsinešę ir keletą kačių, dekoratyvinių žiurkių, didžiąją afrikinę sraigę ir netgi tarantulų.
– Galbūt plaukuotas voras ne visiems sukelia tokias geras emocijas kaip šuo, bet tam, kas šį voragyvį augina, jis yra mielas ir brangus, suteikia namų jaukumo, komforto pojūtį, mažina stresą, – buvo įsitikinusi mergina.
Darbuotojus gyvūnai lydi ne tik biuruose, bet ir mokyklose, grožio salonuose, butikuose, repeticijų salėse, lažybų punktuose ir net advokatų kontorose, kur, atrodo, atmosfera turėtų būti labai rimta.
Patį didžiausią šunį, kokį kada nors teko matyti, Brigita sutiko paskutiniame savo aplankytame biure. Tai buvo malamutas Kodis. Mergina net neįsivaizdavo, jog būna šitokio dydžio šunų.
Paklausus, kodėl žmonės vedasi augintinius į darbą, atsakymas visada būdavo panašus: todėl, kad gyvūnas padeda numalšinti įtampą ir geriau jaustis, sukuria draugiškesnę aplinką. Įdomu, jog daugiau bendrauti ima ir patys kolegos.
Paklausus, kodėl žmonės vedasi augintinius į darbą, atsakymas visada būdavo panašus: todėl, kad gyvūnas padeda numalšinti įtampą ir geriau jaustis, sukuria draugiškesnę aplinką. Įdomu, jog daugiau bendrauti ima ir patys kolegos.
Žinoma, ne kiekviena įmonė sutiks, jog darbuotojas į darbą atsineštų žiurkę ar vorą. Todėl žmonės, kurie nori matyti augintinius darbe, pirmiausia apie tai pasikalba su vadovais, kolegomis. Kita vertus, gali būti ne tik paniškai ko nors bijančių, bet ir gyvūnams alergiškų bendradarbių, tad būtina aptarti viską, kad vėliau nekiltų nesusipratimų.
Labai svarbu ir tai, ar pats augintinis pasikeitus aplinkai jausis gerai. O tokiu atveju, kai darbuotojai sumanys atsivesti keletą gyvūnų, šie turi nekelti streso vienas kitam.
Kai kuriose įstaigose augintinius šeimininkai atsiveda kasdien, kai kur – pagal susitarimą, pavyzdžiui, kartą per savaitę ar mėnesį.
Brigita Ragickaitė džiaugėsi, jog labai didelė dalis kartu su šeimininku į darbą atkeliaujančių gyvūnų yra mišrūnai, paimti iš prieglaudų.
Vykstant projektui, žurnalistai ir patys išdrįso vienai dienai atsivesti į redakciją savo numylėtinius. Prieš tai kolegos įvertino, ar jų gyvūnas socializuotas, ar nepatiria didelio streso būdamas tarp kitų augintinių, nes priešingu atveju jam tai būtų ne gera patirtis, o stresas.
– Į redakciją atsivedėme ir atsinešėme 14 gyvūnų: ne tik šunų, bet ir triušiuką, sraigę. Kartu pasikvietėme ir dresūros mokytoją, jog ši patartų, galbūt padėtų, kad diena praeitų be stresų ir nesusipratimų. Iš tiesų situaciją suvaldyti buvo nelengva... Tiesa, iš pradžių visi augintiniai buvo gana ramūs, o triukšmas ir šurmulys kilo tada, kai sugalvojome susiburti bendrai nusifotografuoti, – pasakojo B. Ragickaitė.
Metus trukęs projektas „Gyvūnai darbe“ jau pasibaigė.
Tačiau panašių iniciatyvų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, rengtas projektas „Sėkminga dresūra“, kai lankydamiesi pas šunų augintojus žurnalistai aiškinosi, kaip šeimininkams sekėsi savo keturkojį išmokyti vieno ar kito triuko, kaip susitvarkė su kokia nors elgesio problema.
Neseniai B. Ragickaitė su kolegomis rengė fotoreportažus iš gyvūnų prieglaudų. Vėliau nuotraukomis ir keturkojų istorijomis žurnalistai dalijosi internete, taip padėdami gyvūnams rasti namus.
Pati mergina, šiuo metu jau įsikūrusi Vilniuje, savo namuose augintinio dar neturi. Tačiau Vilkaviškyje, pas tėvus, grįžtančios Brigitos laukia mišrūnė kalytė Lota.
– Mes su ja užaugome. Kaskart, kai grįžtu į gimtinę, pirmiausia bėgu ne į namus, o pas Lotą. Prižadu jai, kad kitą dieną eisime pasivaikščioti. Ir pastarąjį kartą, kai grįžau namo, mudvi vaikščiojome kokias tris valandas. Man tai yra labai geras atsipalaidavimo būdas. Tačiau Lotai – jau apie 15 metų. Dabar, kai iš studentų bendrabučio išsikėliau į savo namus Vilniuje, ir pati norėčiau turėti šuniuką. Net ne vieną, o du, kad jiems būtų linksmiau, kol manęs nebus namuose. Planuoju pasiimti iš prieglaudos du vienos vados šunelius. Juk turėti brolį ar sesę – nerealu, – šypsojosi mergina.
Publikuota: 2019-04-12 09:42:30
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|