|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Lietuva – širdy
|
|
|
Sakartvelietė Gvantsa Todua (dešinėje) artimiausius ryšius Vilkaviškyje užmezgė su „Aušros“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Laukaitiene. Savanorė ją netgi vadina savo lietuve mama.
Autoriaus nuotr.
Spalio pradžioje Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje savanoriauti pradėjusi sakartvelietė Gvantsa Todua vos atvykusi pajuto kultūrinį šoką. Šiandien 27-erių mergina įspūdį apie Lietuvą pakeitusi kardinaliai.
Problemos pasienyje
Viešnagė Vilkaviškyje – pirmas kartas, kai teisininkė Gvantsa savanoriauja užsienyje. Į mūsų šalį ji atvyko nusprendusi dalyvauti Europos savanorių tarnybos programoje, pagal kurią savanoriauti gali visi 18–30 metų europiečiai.
„Galėjau rinktis kitą valstybę, bet Lietuvoje man tiko viskas: šalis, laikas, kada turiu atvažiuoti, vieta, kur turėčiau savanoriauti. Be to, prieš porą metų Vokietijoje susipažinau su lietuve, mes tapome labai geros draugės. Pagalvojau, kad norėčiau iš arčiau susipažinti su jos gimtine. Tai – dar viena iš priežasčių, kodėl aš esu čia“, – šypsojosi sakartvelietė.
Atvykdama į Lietuvą Gvantsa susidūrė su problemomis pasienyje. Pareigūnas nenorėjo jos įleisti į šalį, tad mergina buvo beprarandanti viltį, jog viskas susitvarkys.
„Kadangi Sakartvelo nėra tarp Europos Sąjungos narių, pasienietis į mano pasą žiūrėjo labai įtariai. Tik paskambinęs Europos savanorių tarnybos koordinatorei ir išsiaiškinęs informaciją jis mane įleido“, – prisiminė pašnekovė.
Nenorėjo bendrauti
Gvantsa apsigyveno Marijampolėje ir kasdien važinėja į Vilkaviškį. Viešnagės pradžioje sakartvelietė patyrė daug neįprastų dalykų. Mergina iš didelės ir triukšmingos Sakartvelo sostinės Tbilisio staiga pateko į mažą ir ramų Vilkaviškį, kur buvo daug šalčiau nei gimtinėje. Vos pradėjusi savanoriauti „Aušros“ gimnazijoje Gvantsa buvo bepradedanti gailėtis šio žingsnio.
„Mano tautos žmonės – atviri, daug bendraujantys. Labai greitai pastebėjau, kad lietuviai – visiška mūsų priešingybė. Pirmą savaitę su daug kuo stengiausi užmegzti kontaktus, tačiau atrodė, jog visi mane ignoruoja. Tuomet internete ėmiau ieškoti lietuviškų žodžių ir jau kitą savaitę su žmonėmis pradėjau sveikintis lietuviškai. Reikalai kaipmat ėmė taisytis. Kai vėliau paklausiau mokinių, kodėl iš pradžių manęs vengė, buvo atsakyta, kad lietuviams reikia laiko apsiprasti su naujais žmonėmis“, – prisiminė G. Todua.
Prisideda prie renginių
Šiandien šaunią savanorę geriausiais žodžiais mini visa gimnazijos bendruomenė. Per trumpą laiką mergina gebėjo rasti kelią į palyginti uždarų lietuvių širdis.
Savanoriaudama „Aušroje“ Gvantsa prisideda beveik prie visų įstaigos renginių. Mergina dažnai susitinka su mokiniais, pasakoja jiems apie savo gimtinę, lygina Sakartvelą su Lietuva, kalbasi tolerancijos ir panašiomis temomis.
Vieną įsimintiniausių renginių ji organizavo prieš žiemos šventes.
„Vykdėme akciją „Paslaptingasis Kalėdų Senelis“. Tai – žaidimas, kai dalyviai iš dėžės turėjo ištraukti lapelį su kito žmogaus vardu bei pavarde, taip įsipareigodami tapti slaptu jo Kalėdų Seneliu ir kaip nors tą asmenį pradžiuginti. Prie šios akcijos prisijungė per 150 mokyklos bendruomenės narių – nuo direktoriaus iki mokinių, nuo pedagogų iki valgyklos darbuotojų. Visi buvo labai laimingi. Tai – geras žaidimas siekiant stiprinti bendruomenės ryšius, geriau pažinti vienam kitą“, – pasakojo pašnekovė.
Svetinga tauta
Kalbėdama apie gimtinę G. Todua labai džiaugėsi, kad jos šalies ir Lietuvos prezidentai pernai pasirašė susitarimą, pagal kurį lietuviai kaip alternatyvą Gruzijai įteisino Sakartvelo pavadinimą. Savo ruožtu sakartveliečiai anksčiau vartotą slavišką Lietuvos pavadinimo versiją Litva pakeitė į originalų vardą Lietuva. Anot Gvantsos, Gruzijos pavadinimas tiek jai, tiek tautiečiams nėra malonus.
Mergina pasakojo, jog Sakartvelas, kaip ir Lietuva, yra labai maža valstybė, o labiausiai užsieniečiams neįprasta pasirodo jų rašto sistema. Taip pat savanorė išskyrė savo tautiečių svetingumą.
„Mums nereikia pranešti kitiems, kad einame pas juos į svečius. Jei norime, tai ir einame. Mes turime posakį, kad svečiai – Dievo dovana. Visada esame pasiruošę juos priimti“, – šypsojosi Gvantsa.
Situacija Lietuvos mokyklose viešniai pasirodė kiek neįprasta. Savanorė stebėjosi, kad pamokos prasideda anksti ir tęsiasi kone iki vakaro. Sakartvele mokiniai į mokyklą renkasi nuo 9 val. ir joje būna ilgiausiai iki 14 val. Be to, Gvantsos tautiečiai ugdymo įstaigose nedėvi uniformų.
„Nuostabu, kaip lietuviai mokiniai gali būti talentingi mokydamiesi ir matematikos, ir biologijos ar chemijos, tuo pačiu metu jie dar yra puikūs dailininkai ar šokėjai. Savanoriaudama Vilkaviškyje pamilau visus gimnazistus. Labai jais didžiuojuosi. Tai – puikus miestas, puiki mokykla, puiki bendruomenė“, – kalbėjo G. Todua.
Dar sugrįš
Gvantsa sakė per pusmetį visiškai pakeitusi nuomonę apie Lietuvą. Savanorė pažadėjo visur, kur nuvyks, griauti mitus apie lietuvius ir apibūdinti juos tik kaip gerus, nuoširdžius žmones.
Prieš kurį laiką mergina buvo grįžusi į Sakartvelą, kur dalyvavo draugės vestuvėse. Jau po savaitės Gvantsa ėmė ilgėtis mūsų šalies.
„Nemaniau, kad taip gali nutikti. Labai ilgėjausi savo buto Lietuvoje, čia likusių žmonių. Ypač artimą ryšį užmezgėme su gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Laukaitiene. Ją vadinu savo lietuve mama“, – juokėsi pašnekovė.
Viešniai Lietuvoje labai patinka ir maistas, ypač cepelinai bei šaltibarščiai. „Žinau, kad jūs šaltibarščius valgote tik vasarą, tačiau aš jais gardžiavausi visą žiemą“, – pasakojo G. Todua.
Iš Lietuvos savanorė ketina išvykti gegužės pabaigoje, gimnazijoje nuskambėjus paskutiniam skambučiui.
Tiesa, vizitas tėvynėje turėtų būti trumpas, nes birželį sakartvelietė vėl ketina grįžti į mūsų šalį ir dirbti mokinių vasaros stovyklose.
Kol dar neturi trisdešimties metų, Gvantsa norėtų savanoriauti ir ateityje, tačiau jau ne Lietuvoje.
Sakartvelietė G. Todua svajoja iš arčiau susipažinti su Maroko kultūra bei papročiais.
Spalio pradžioje Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje savanoriauti pradėjusi sakartvelietė Gvantsa Todua vos atvykusi pajuto kultūrinį šoką. Šiandien 27-erių mergina įspūdį apie Lietuvą pakeitusi kardinaliai. |
Viešnagė Vilkaviškyje – pirmas kartas, kai teisininkė Gvantsa savanoriauja užsienyje. Į mūsų šalį ji atvyko nusprendusi dalyvauti Europos savanorių tarnybos programoje, pagal kurią savanoriauti gali visi 18–30 metų europiečiai.
„Galėjau rinktis kitą valstybę, bet Lietuvoje man tiko viskas: šalis, laikas, kada turiu atvažiuoti, vieta, kur turėčiau savanoriauti. Be to, prieš porą metų Vokietijoje susipažinau su lietuve, mes tapome labai geros draugės. Pagalvojau, kad norėčiau iš arčiau susipažinti su jos gimtine. Tai – dar viena iš priežasčių, kodėl aš esu čia“, – šypsojosi sakartvelietė.
Atvykdama į Lietuvą Gvantsa susidūrė su problemomis pasienyje. Pareigūnas nenorėjo jos įleisti į šalį, tad mergina buvo beprarandanti viltį, jog viskas susitvarkys.
„Kadangi Sakartvelo nėra tarp Europos Sąjungos narių, pasienietis į mano pasą žiūrėjo labai įtariai. Tik paskambinęs Europos savanorių tarnybos koordinatorei ir išsiaiškinęs informaciją jis mane įleido“, – prisiminė pašnekovė.
Gvantsa apsigyveno Marijampolėje ir kasdien važinėja į Vilkaviškį. Viešnagės pradžioje sakartvelietė patyrė daug neįprastų dalykų. Mergina iš didelės ir triukšmingos Sakartvelo sostinės Tbilisio staiga pateko į mažą ir ramų Vilkaviškį, kur buvo daug šalčiau nei gimtinėje. Vos pradėjusi savanoriauti „Aušros“ gimnazijoje Gvantsa buvo bepradedanti gailėtis šio žingsnio.
„Mano tautos žmonės – atviri, daug bendraujantys. Labai greitai pastebėjau, kad lietuviai – visiška mūsų priešingybė. Pirmą savaitę su daug kuo stengiausi užmegzti kontaktus, tačiau atrodė, jog visi mane ignoruoja. Tuomet internete ėmiau ieškoti lietuviškų žodžių ir jau kitą savaitę su žmonėmis pradėjau sveikintis lietuviškai. Reikalai kaipmat ėmė taisytis. Kai vėliau paklausiau mokinių, kodėl iš pradžių manęs vengė, buvo atsakyta, kad lietuviams reikia laiko apsiprasti su naujais žmonėmis“, – prisiminė G. Todua.
Šiandien šaunią savanorę geriausiais žodžiais mini visa gimnazijos bendruomenė. Per trumpą laiką mergina gebėjo rasti kelią į palyginti uždarų lietuvių širdis.
Savanoriaudama „Aušroje“ Gvantsa prisideda beveik prie visų įstaigos renginių. Mergina dažnai susitinka su mokiniais, pasakoja jiems apie savo gimtinę, lygina Sakartvelą su Lietuva, kalbasi tolerancijos ir panašiomis temomis.
Vieną įsimintiniausių renginių ji organizavo prieš žiemos šventes.
„Vykdėme akciją „Paslaptingasis Kalėdų Senelis“. Tai – žaidimas, kai dalyviai iš dėžės turėjo ištraukti lapelį su kito žmogaus vardu bei pavarde, taip įsipareigodami tapti slaptu jo Kalėdų Seneliu ir kaip nors tą asmenį pradžiuginti. Prie šios akcijos prisijungė per 150 mokyklos bendruomenės narių – nuo direktoriaus iki mokinių, nuo pedagogų iki valgyklos darbuotojų. Visi buvo labai laimingi. Tai – geras žaidimas siekiant stiprinti bendruomenės ryšius, geriau pažinti vienam kitą“, – pasakojo pašnekovė.
Kalbėdama apie gimtinę G. Todua labai džiaugėsi, kad jos šalies ir Lietuvos prezidentai pernai pasirašė susitarimą, pagal kurį lietuviai kaip alternatyvą Gruzijai įteisino Sakartvelo pavadinimą. Savo ruožtu sakartveliečiai anksčiau vartotą slavišką Lietuvos pavadinimo versiją Litva pakeitė į originalų vardą Lietuva. Anot Gvantsos, Gruzijos pavadinimas tiek jai, tiek tautiečiams nėra malonus.
Mergina pasakojo, jog Sakartvelas, kaip ir Lietuva, yra labai maža valstybė, o labiausiai užsieniečiams neįprasta pasirodo jų rašto sistema. Taip pat savanorė išskyrė savo tautiečių svetingumą.
„Mums nereikia pranešti kitiems, kad einame pas juos į svečius. Jei norime, tai ir einame. Mes turime posakį, kad svečiai – Dievo dovana. Visada esame pasiruošę juos priimti“, – šypsojosi Gvantsa.
Situacija Lietuvos mokyklose viešniai pasirodė kiek neįprasta. Savanorė stebėjosi, kad pamokos prasideda anksti ir tęsiasi kone iki vakaro. Sakartvele mokiniai į mokyklą renkasi nuo 9 val. ir joje būna ilgiausiai iki 14 val. Be to, Gvantsos tautiečiai ugdymo įstaigose nedėvi uniformų.
„Nuostabu, kaip lietuviai mokiniai gali būti talentingi mokydamiesi ir matematikos, ir biologijos ar chemijos, tuo pačiu metu jie dar yra puikūs dailininkai ar šokėjai. Savanoriaudama Vilkaviškyje pamilau visus gimnazistus. Labai jais didžiuojuosi. Tai – puikus miestas, puiki mokykla, puiki bendruomenė“, – kalbėjo G. Todua.
Gvantsa sakė per pusmetį visiškai pakeitusi nuomonę apie Lietuvą. Savanorė pažadėjo visur, kur nuvyks, griauti mitus apie lietuvius ir apibūdinti juos tik kaip gerus, nuoširdžius žmones.
Prieš kurį laiką mergina buvo grįžusi į Sakartvelą, kur dalyvavo draugės vestuvėse. Jau po savaitės Gvantsa ėmė ilgėtis mūsų šalies.
„Nemaniau, kad taip gali nutikti. Labai ilgėjausi savo buto Lietuvoje, čia likusių žmonių. Ypač artimą ryšį užmezgėme su gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Laukaitiene. Ją vadinu savo lietuve mama“, – juokėsi pašnekovė.
Viešniai Lietuvoje labai patinka ir maistas, ypač cepelinai bei šaltibarščiai. „Žinau, kad jūs šaltibarščius valgote tik vasarą, tačiau aš jais gardžiavausi visą žiemą“, – pasakojo G. Todua.
Iš Lietuvos savanorė ketina išvykti gegužės pabaigoje, gimnazijoje nuskambėjus paskutiniam skambučiui.
Tiesa, vizitas tėvynėje turėtų būti trumpas, nes birželį sakartvelietė vėl ketina grįžti į mūsų šalį ir dirbti mokinių vasaros stovyklose.
Kol dar neturi trisdešimties metų, Gvantsa norėtų savanoriauti ir ateityje, tačiau jau ne Lietuvoje.
Sakartvelietė G. Todua svajoja iš arčiau susipažinti su Maroko kultūra bei papročiais.
Publikuota: 2019-04-08 11:21:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|