|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-01-13 09:55
|
|
|
Kas rašo tautos istoriją? Politikai, dažniausiai pretenduojantys į visų pergalių laurus, ar paprasti žmonės, kurie, negalvodami apie savo gyvybes, gina savo šalį? Ko gero, ir vieni, ir kiti verti pagarbos ir istorinės atminties, bent jau tol, kol yra gyvas nors vienas istorinių lūžių liudininkas.
Nuo tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių praėjo 16 metų. Lyg ir ne tiek daug, bet tomis tragiškomis ir lemtingomis Lietuvai dienomis apginta laisvė atvėrė Lietuvai kelią į Europos Sąjungą, į NATO, o svarbiausia, matyt, yra tai, kad patys galime spręsti savo likimą.
Tikrąjį lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991 m. sausio 13-osios įvykiai. Jie pareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeista, 14 žuvo.
Žmonės ėjo, važiavo iš tolimiausių krašto kampelių, kad apgintų Laisvę. Tarp jų buvo ir daugiau kaip 2 tūkst. vilkaviškiečių.
Žmonės, kartą pajutę savo svarbą ir vienybės galią, negali tapti manipuliavimo objektais. Dalyvavę nepriklausomybės kūrime niekada nepasitenkins purvina realybe. Ir kol kas tokių žmonių Lietuvoje – dauguma.
Sakoma: blogus išsirinkom – patys kalti? Bet ar Lietuvos rinkėjai kada nors prašė sukurti čia didžiausią Europos Sąjungoje nelygybę? Ar reikalavo viską tvarkyti taip, kaip nori stambusis kapitalas? Ar siūlė valdžios įstaigas paversti tvirtovėmis, o valdininkus – neaišku kam dirbančiais? Žodžiu, ar Lietuvos piliečiai prašėsi būti nupilietinti? Ar tokia buvo jų laisvos valstybės vizija? Aišku, kad ne. Piliečiai negavo to, ko norėjo, rinkdami savo politikus. Ne aplinka kalta, o tie, kurie gauna galią priimti sprendimus.
Sausio 13-ąją ginti laisvės į Lietuvos širdį susirinko žmonės, atlaikę dešimtmečių priespaudą, o šiandien jie palieka tėvynę ir emigracijos galo nematyti. Netiesa, kad tautiečiai išvyksta iš Lietuvos tik dėl to, kad ten, Vakaruose, plauti viešbučių grindis yra pelningiau nei Lietuvoje dirbti gydytoju ar pedagogu. Lietuviai išvažiuoja, nes čia, tėvų žemėje, jie nesijaučia gerbiami ir mylimi bei pasigenda elementaraus teisingumo. Čia pakertamos šaknys, galinčios išauginti sąmoningą Lietuvos pilietį. Kai aukščiausiomis vertybėmis tampa alus, nuogas pilvas ir nesąžiningai grobiamas turtas, kas tuomet gali sulaikyti bėglius iš Tėvynės? Neturiu omenyje tų, kurie laikinai išvažiuoja užsidirbti vieną kitą dolerį ar eurą.
Ekonomistai džiūgauja, kad už vieną Lietuvos eurą, įmokėtą į Europos Sąjungos biudžetą, gausime penkis. Tačiau negirdėjome paaiškinimo, ar tie penki eurai pasieks smulkų ūkininką ir verslininką. Greičiausiai jie pasieks pačius stambiausius verslo banginius ir dar labiau padidins prarają tarp turtingųjų ir vargšų. Labai norėčiau šioje vietoje klysti.
Švietimas, o ypač jaunimo ugdymas, turi tapti pagrindiniu Lietuvos prioritetu. Jei lietuvis bus šviesus ir moraliai stiprus, niekas jo nenupirks nei už agurkus, nei už skatikus. Jis žinos, ką reiškė anomis Sausio 13-osios dienomis prie Seimo kūrenti laužus ar plikomis rankomis stovėti prieš okupanto tankus. Šviesus ir doras lietuvis neskubės palikti Tėvynę ir jos likimą atiduoti žmonėms, nežinantiems, kaip vairuoti įsiūbuotą laivelį.
Minint Sausio 13-ąją reikia ne tiek kalbėti apie Tėvynės meilę, kiek mąstyti, kaip padėti Lietuvos kaimui, kad jis nepavirstų nykiu ir prasigėrusiu. Reikia kasdien sukti galvas, kaip sustabdyti alkoholio ir kvaišalų upes, skandinančias jaunąją Lietuvą. O užvis labiau reikia mąstyti, kaip stiprinti lietuvišką šeimą, nes tik joje subrendo labiausiai Tėvynę mylėję ir šiandien ją mylintys žmonės.
Sausio 13-oji užbaigė sovietinę okupaciją, kruvinu brūkšniu užbrėždama liniją. Žuvusieji už Lietuvos laisvę tapo mūsų nepriklausomybės sargybiniais ir niekada neleis mums sukti iš pasirinkto kelio. Ta naktis kaip gyvoji atmintis dar vis beldžiasi į mūsų širdis ir protus, įspėdama, kad viso to užmiršti nevalia, kol žemėje gyvuoja blogis.
Juozas GABRAITIS
Kas rašo tautos istoriją? Politikai, dažniausiai pretenduojantys į visų pergalių laurus, ar paprasti žmonės, kurie, negalvodami apie savo gyvybes, gina savo šalį? Ko gero, ir vieni, ir kiti verti pagarbos ir istorinės atminties, bent jau tol, kol yra gyvas nors vienas istorinių lūžių liudininkas. |
Nuo tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių praėjo 16 metų. Lyg ir ne tiek daug, bet tomis tragiškomis ir lemtingomis Lietuvai dienomis apginta laisvė atvėrė Lietuvai kelią į Europos Sąjungą, į NATO, o svarbiausia, matyt, yra tai, kad patys galime spręsti savo likimą.
Tikrąjį lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991 m. sausio 13-osios įvykiai. Jie pareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeista, 14 žuvo.
Žmonės ėjo, važiavo iš tolimiausių krašto kampelių, kad apgintų Laisvę. Tarp jų buvo ir daugiau kaip 2 tūkst. vilkaviškiečių.
Žmonės, kartą pajutę savo svarbą ir vienybės galią, negali tapti manipuliavimo objektais. Dalyvavę nepriklausomybės kūrime niekada nepasitenkins purvina realybe. Ir kol kas tokių žmonių Lietuvoje – dauguma.
Sakoma: blogus išsirinkom – patys kalti? Bet ar Lietuvos rinkėjai kada nors prašė sukurti čia didžiausią Europos Sąjungoje nelygybę? Ar reikalavo viską tvarkyti taip, kaip nori stambusis kapitalas? Ar siūlė valdžios įstaigas paversti tvirtovėmis, o valdininkus – neaišku kam dirbančiais? Žodžiu, ar Lietuvos piliečiai prašėsi būti nupilietinti? Ar tokia buvo jų laisvos valstybės vizija? Aišku, kad ne. Piliečiai negavo to, ko norėjo, rinkdami savo politikus. Ne aplinka kalta, o tie, kurie gauna galią priimti sprendimus.
Sausio 13-ąją ginti laisvės į Lietuvos širdį susirinko žmonės, atlaikę dešimtmečių priespaudą, o šiandien jie palieka tėvynę ir emigracijos galo nematyti. Netiesa, kad tautiečiai išvyksta iš Lietuvos tik dėl to, kad ten, Vakaruose, plauti viešbučių grindis yra pelningiau nei Lietuvoje dirbti gydytoju ar pedagogu. Lietuviai išvažiuoja, nes čia, tėvų žemėje, jie nesijaučia gerbiami ir mylimi bei pasigenda elementaraus teisingumo. Čia pakertamos šaknys, galinčios išauginti sąmoningą Lietuvos pilietį. Kai aukščiausiomis vertybėmis tampa alus, nuogas pilvas ir nesąžiningai grobiamas turtas, kas tuomet gali sulaikyti bėglius iš Tėvynės? Neturiu omenyje tų, kurie laikinai išvažiuoja užsidirbti vieną kitą dolerį ar eurą.
Ekonomistai džiūgauja, kad už vieną Lietuvos eurą, įmokėtą į Europos Sąjungos biudžetą, gausime penkis. Tačiau negirdėjome paaiškinimo, ar tie penki eurai pasieks smulkų ūkininką ir verslininką. Greičiausiai jie pasieks pačius stambiausius verslo banginius ir dar labiau padidins prarają tarp turtingųjų ir vargšų. Labai norėčiau šioje vietoje klysti.
Švietimas, o ypač jaunimo ugdymas, turi tapti pagrindiniu Lietuvos prioritetu. Jei lietuvis bus šviesus ir moraliai stiprus, niekas jo nenupirks nei už agurkus, nei už skatikus. Jis žinos, ką reiškė anomis Sausio 13-osios dienomis prie Seimo kūrenti laužus ar plikomis rankomis stovėti prieš okupanto tankus. Šviesus ir doras lietuvis neskubės palikti Tėvynę ir jos likimą atiduoti žmonėms, nežinantiems, kaip vairuoti įsiūbuotą laivelį.
Minint Sausio 13-ąją reikia ne tiek kalbėti apie Tėvynės meilę, kiek mąstyti, kaip padėti Lietuvos kaimui, kad jis nepavirstų nykiu ir prasigėrusiu. Reikia kasdien sukti galvas, kaip sustabdyti alkoholio ir kvaišalų upes, skandinančias jaunąją Lietuvą. O užvis labiau reikia mąstyti, kaip stiprinti lietuvišką šeimą, nes tik joje subrendo labiausiai Tėvynę mylėję ir šiandien ją mylintys žmonės.
Sausio 13-oji užbaigė sovietinę okupaciją, kruvinu brūkšniu užbrėždama liniją. Žuvusieji už Lietuvos laisvę tapo mūsų nepriklausomybės sargybiniais ir niekada neleis mums sukti iš pasirinkto kelio. Ta naktis kaip gyvoji atmintis dar vis beldžiasi į mūsų širdis ir protus, įspėdama, kad viso to užmiršti nevalia, kol žemėje gyvuoja blogis.
Juozas GABRAITIS
Publikuota: 2007-01-13 09:55:46
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|