|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-01-13 09:34
|
|
|
Šešerius metus Andrius praleido gražioje Toskanos (Italija) provincijoje. Vienuolis dažnai lankydavosi La Vernoje, kur vienuoliją įkūrė pats šv. Pranciškus.
Eglė MIČIULIENĖ
Praėjusį savaitgalį Vilkaviškio katedroje vyko primicijos – pirmosios iškilmingos kunigu įšventinto Andriaus Nenėno šv. Mišios gimtinėje.
Pranciškonas vienuolis Andrius prieš trisdešimt metų gimė Vilkaviškyje, Birutės ir Kazimiero Nenėnų šeimoje. Mokėsi Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo Lietuvos žemės ūkio universitete.
Pasirinkęs vienuolio kelią A.Nenėnas metus noviciatą atliko ir gyveno Vokietijoje. Šešerius metus vilkaviškietis studijavo teologijos universitete Florencijoje (Italija). Gruodžio 7 dieną Florencijoje, pranciškonų bažnyčioje Monte alle Croci, brolis Andrius buvo įšventintas kunigu.
Šiuo metu jis darbuojasi Lietuvos šv. Kazimiero provincijos pranciškonų administruojamoje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.
– Kokie jausmai apėmė po tiek Florencijoje praleistų metų grįžus į Lietuvą?
– Jaučiu, kad grįžau į namus. Smagu, rodos, niekur kojos iš čia nekeltum.
– Ką tik įšventintas, šv. Mišias jau aukojote Italijoje, Minske – Baltarusijos lietuvių bendruomenės nariams ir, žinoma, Lietuvoje. Kaip jaučiatės pradėjęs tarnystę?
– Vos įšventintas kunigas įvairiose jo gyvenimui svarbiose vietose švenčia savo pirmąsias šv. Mišias, dar kitaip vadinamas primicijomis. Tai šventinis laikotarpis, kai ir pats, ir kiti džiaugiasi tuo, kas įvyko. Tai yra proga dar kartą susitikti, galbūt atnaujinti per keletą metų nutrūkusį bendravimą su daugeliu žmonių. Nuotaikos šventinės.
– Baigęs vidurinę mokyklą studijavote Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Kas atsitiko, kad metėte mokslus ir pasukote kunigystės keliu?
– Kiekvienas turi atrasti savo gyvenimo kelią, būti savimi. Taip ir aš ieškojau, kas man labiau prie širdies.
– Teko girdėti, kad nebuvote pats lėčiausias vaikas. Tikriausiai kartais netgi pamaištaudavote prieš nusistovėjusias tradicijas?
– Nemanau, kad būčiau buvęs didelis maištautojas. Tiesa, nevengdavau pasakyti savo nuomonės, nors dėl to tekdavo ir nukentėti. Tačiau tai dar nereiškia, kad visada buvau teisus. O tie maištavimai – tai neatskiriama paauglio, jaunuolio gyvenimo dalis. Paaugliai maištauja, nes visų pirma ieško savęs, kažkokių vertybių, pagal kurias galėtų orientuoti savo gyvenimą.
– Esate ne tik kunigas – priklausote broliams bernardinams, pranciškonų vienuoliams. Kodėl nusprendėte tapti vienuoliu? Daugelis mano, kad tokį pasirinkimą gali nulemti nelaiminga meilė, o galbūt nusivylimas kitomis pasaulietiškomis vertybėmis.
– Šv. Pranciškus, mūsų ordino įkūrėjas, ypač pabrėžė paprastumo, visuotinio broliškumo idėjas. Kai studijavau universitete (1994–1997 m.), Lietuvoje pagreitį įgavo laukinio kapitalizmo kūrimas, lipimas vieniems per kitų galvas, nepagarba žmogui, ypač jeigu jis neturtingas. Čia gal irgi pamaištavau, pasirinkdamas kitokį kelią ir krikščioniškas vertybes.
Tam tikra prasme galima sakyti, kad mano pasirinkimą nulėmė meilė, bet visų pirma ta, kurios moko Jėzus Kristus, sakydamas, kad nėra didesnės meilės, kaip savo gyvybę už draugus atiduoti. Kiekviena meilė, kiekvienas darbas tampa gražesni, jeigu vadovaujamės šituo Jėzaus mokymu. Mums visiems tai vertėtų pabandyti, gal tada nereikėtų tūkstančiams lietuvių vykti ieškoti laimės svetimose šalyse.
– Kuo kunigas vienuolis skiriasi nuo kitų kunigų?
– Formaliai niekuo. Mes irgi esame vyskupų bendradarbiai Evangelijos skelbimo darbe. Didžiausias skirtumas tas, kad gyvename bendruomenėje, kartu meldžiamės, dirbame kartu – taip galime vienas kitą papildyti. Tarkime, aš nieko nenusimanau apie kompiuterius. Kitas brolis pranciškonas nusimano, bet jis nemoka groti gitara. Aš prapulčiau, jeigu šalia manęs tokio žmogaus nebūtų. Bet dabar toks žmogus yra – ir ačiū Dievui. Tą brolį priimu kaip didžiausią dovaną man, o kartu mes galime daug ką nuveikti.
– Kaip į Jūsų pasirinkimą tapti vienuoliu reagavo šeima – tėvai ir du jaunesni broliai?
– Išsigando, bet vėliau pamatę, kad patekau į gerą aplinką, atsileido. Jiems ir patiems dabar smagu, kad aš esu pranciškonas, kunigas.
– Jūsų laikytose šv. Mišiose Vilkaviškio katedroje buvo ir pamokslą sakė daugeliui gerai žinomas vienuolis pranciškonas brolis Astijus Kungys. Jis kalbėjo, jog Jūsų dar laukia išbandymai ir pasirinkimas... Apie kokį pasirinkimą jis kalbėjo, juk jau esate davęs amžinuosius įžadus?
– Mes apsisprendžiame ir pasirenkame kiekvieną dieną. Taip ir visi žmonės kiekvieną dieną turėtų apsispręsti, kažkam pasiryžti, jeigu nori siekti tikslo. Taip ir mes darome norėdami išlikti vienuoliais, kunigais. Toliau natūraliai žmogui būna gyvenimo tarpsniai, kada apsisprendimas yra labai stiprus išgyvenimas. Tarkim, sulaukus keturiasdešimties, išgyvenama vidutinio amžiaus krizė.
Ją įveikdamas dar kartą perkratai savo gyvenimą, patikrini savo motyvacijas, atsakydamas į klausimus: kodėl? kokiu tikslu? ir t.t.
– Teko skaityti apie kunigų seminariją baigusį pranciškoną, kuris atsisakė savo pasirinkimo dėl to, kad sukurtų šeimą? Kaip vertinate tokius atvejus?
– Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti atskirai. Dažniausiai žmonių pasirinkimo priežastys būna nevienareikšmės, susipina daugybė aplinkybių. Palikusiuosius kunigystę pavedu Dievo gailestingumui, meldžiuosi už juos, jų šeimas. Man paprasčiausiai apmaudu, kad taip atsitinka, kad netenku gerų bendradarbių.
– Ar gali vienuolyne laikinai įsikurti pasaulietis žmogus, tuo metu sutrikęs, pasimetęs tarp gyvenimo vertybių?
– Ne kiekvienas vienuolynas turi sąlygas priimti žmones, apie kuriuos paklausėte. Lietuvoje yra viena pranciškonų bendruomenė Pakutuvėnuose (Plungės rajone), kur gyvenama drauge su žmonėmis, sergančiais priklausomybės ligomis (narkomanija, alkoholizmu), taip pat su norinčiais vėl įsikibti į gyvenimą. Kartais žmonės kelioms dienoms atvyksta į Kryžių kalną.
– Kas šiuolaikiniame gyvenime Jus labiausiai trikdo?
– Visokie nauji įpročiai. Pavyzdžiui, mobilusis telefonas. Kartais, atrodo, trenkčiau aš jį kur nors. Reikia išmokti naudotis daiktais. Telefonu – taip pat. Naudojimasis juo irgi gali tapti įpročiu, ypač kai nebesugebi su tuo telefonu išsiskirti, negali atrasti laiko tylai, šalia esantiems žmonėms. Aš jo kartais specialiai nesinešioju, kad atrasčiau laiko susikaupimui.
– Koks tolimesnis Jūsų kelias? Ar yra galimybė likti tarnauti gimtojoje parapijoje?
– Kol kas nieko nežinau. Šį mėnesį dar tikrai pagyvensiu Vilniuje, o paskui – pamatysime. Laukiu galutinio paskyrimo. Į savo gimtąją parapiją atvažiuosiu kaip ir iki šiolei – kaip svečias.
Praėjusį savaitgalį Vilkaviškio katedroje vyko primicijos – pirmosios iškilmingos kunigu įšventinto Andriaus Nenėno šv. Mišios gimtinėje. |
Pranciškonas vienuolis Andrius prieš trisdešimt metų gimė Vilkaviškyje, Birutės ir Kazimiero Nenėnų šeimoje. Mokėsi Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo Lietuvos žemės ūkio universitete.
Pasirinkęs vienuolio kelią A.Nenėnas metus noviciatą atliko ir gyveno Vokietijoje. Šešerius metus vilkaviškietis studijavo teologijos universitete Florencijoje (Italija). Gruodžio 7 dieną Florencijoje, pranciškonų bažnyčioje Monte alle Croci, brolis Andrius buvo įšventintas kunigu.
Šiuo metu jis darbuojasi Lietuvos šv. Kazimiero provincijos pranciškonų administruojamoje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.
– Kokie jausmai apėmė po tiek Florencijoje praleistų metų grįžus į Lietuvą?
– Jaučiu, kad grįžau į namus. Smagu, rodos, niekur kojos iš čia nekeltum.
– Ką tik įšventintas, šv. Mišias jau aukojote Italijoje, Minske – Baltarusijos lietuvių bendruomenės nariams ir, žinoma, Lietuvoje. Kaip jaučiatės pradėjęs tarnystę?
– Vos įšventintas kunigas įvairiose jo gyvenimui svarbiose vietose švenčia savo pirmąsias šv. Mišias, dar kitaip vadinamas primicijomis. Tai šventinis laikotarpis, kai ir pats, ir kiti džiaugiasi tuo, kas įvyko. Tai yra proga dar kartą susitikti, galbūt atnaujinti per keletą metų nutrūkusį bendravimą su daugeliu žmonių. Nuotaikos šventinės.
– Baigęs vidurinę mokyklą studijavote Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Kas atsitiko, kad metėte mokslus ir pasukote kunigystės keliu?
– Kiekvienas turi atrasti savo gyvenimo kelią, būti savimi. Taip ir aš ieškojau, kas man labiau prie širdies.
– Teko girdėti, kad nebuvote pats lėčiausias vaikas. Tikriausiai kartais netgi pamaištaudavote prieš nusistovėjusias tradicijas?
– Nemanau, kad būčiau buvęs didelis maištautojas. Tiesa, nevengdavau pasakyti savo nuomonės, nors dėl to tekdavo ir nukentėti. Tačiau tai dar nereiškia, kad visada buvau teisus. O tie maištavimai – tai neatskiriama paauglio, jaunuolio gyvenimo dalis. Paaugliai maištauja, nes visų pirma ieško savęs, kažkokių vertybių, pagal kurias galėtų orientuoti savo gyvenimą.
– Esate ne tik kunigas – priklausote broliams bernardinams, pranciškonų vienuoliams. Kodėl nusprendėte tapti vienuoliu? Daugelis mano, kad tokį pasirinkimą gali nulemti nelaiminga meilė, o galbūt nusivylimas kitomis pasaulietiškomis vertybėmis.
– Šv. Pranciškus, mūsų ordino įkūrėjas, ypač pabrėžė paprastumo, visuotinio broliškumo idėjas. Kai studijavau universitete (1994–1997 m.), Lietuvoje pagreitį įgavo laukinio kapitalizmo kūrimas, lipimas vieniems per kitų galvas, nepagarba žmogui, ypač jeigu jis neturtingas. Čia gal irgi pamaištavau, pasirinkdamas kitokį kelią ir krikščioniškas vertybes.
Tam tikra prasme galima sakyti, kad mano pasirinkimą nulėmė meilė, bet visų pirma ta, kurios moko Jėzus Kristus, sakydamas, kad nėra didesnės meilės, kaip savo gyvybę už draugus atiduoti. Kiekviena meilė, kiekvienas darbas tampa gražesni, jeigu vadovaujamės šituo Jėzaus mokymu. Mums visiems tai vertėtų pabandyti, gal tada nereikėtų tūkstančiams lietuvių vykti ieškoti laimės svetimose šalyse.
– Kuo kunigas vienuolis skiriasi nuo kitų kunigų?
– Formaliai niekuo. Mes irgi esame vyskupų bendradarbiai Evangelijos skelbimo darbe. Didžiausias skirtumas tas, kad gyvename bendruomenėje, kartu meldžiamės, dirbame kartu – taip galime vienas kitą papildyti. Tarkime, aš nieko nenusimanau apie kompiuterius. Kitas brolis pranciškonas nusimano, bet jis nemoka groti gitara. Aš prapulčiau, jeigu šalia manęs tokio žmogaus nebūtų. Bet dabar toks žmogus yra – ir ačiū Dievui. Tą brolį priimu kaip didžiausią dovaną man, o kartu mes galime daug ką nuveikti.
– Kaip į Jūsų pasirinkimą tapti vienuoliu reagavo šeima – tėvai ir du jaunesni broliai?
– Išsigando, bet vėliau pamatę, kad patekau į gerą aplinką, atsileido. Jiems ir patiems dabar smagu, kad aš esu pranciškonas, kunigas.
– Jūsų laikytose šv. Mišiose Vilkaviškio katedroje buvo ir pamokslą sakė daugeliui gerai žinomas vienuolis pranciškonas brolis Astijus Kungys. Jis kalbėjo, jog Jūsų dar laukia išbandymai ir pasirinkimas... Apie kokį pasirinkimą jis kalbėjo, juk jau esate davęs amžinuosius įžadus?
– Mes apsisprendžiame ir pasirenkame kiekvieną dieną. Taip ir visi žmonės kiekvieną dieną turėtų apsispręsti, kažkam pasiryžti, jeigu nori siekti tikslo. Taip ir mes darome norėdami išlikti vienuoliais, kunigais. Toliau natūraliai žmogui būna gyvenimo tarpsniai, kada apsisprendimas yra labai stiprus išgyvenimas. Tarkim, sulaukus keturiasdešimties, išgyvenama vidutinio amžiaus krizė.
Ją įveikdamas dar kartą perkratai savo gyvenimą, patikrini savo motyvacijas, atsakydamas į klausimus: kodėl? kokiu tikslu? ir t.t.
– Teko skaityti apie kunigų seminariją baigusį pranciškoną, kuris atsisakė savo pasirinkimo dėl to, kad sukurtų šeimą? Kaip vertinate tokius atvejus?
– Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti atskirai. Dažniausiai žmonių pasirinkimo priežastys būna nevienareikšmės, susipina daugybė aplinkybių. Palikusiuosius kunigystę pavedu Dievo gailestingumui, meldžiuosi už juos, jų šeimas. Man paprasčiausiai apmaudu, kad taip atsitinka, kad netenku gerų bendradarbių.
– Ar gali vienuolyne laikinai įsikurti pasaulietis žmogus, tuo metu sutrikęs, pasimetęs tarp gyvenimo vertybių?
– Ne kiekvienas vienuolynas turi sąlygas priimti žmones, apie kuriuos paklausėte. Lietuvoje yra viena pranciškonų bendruomenė Pakutuvėnuose (Plungės rajone), kur gyvenama drauge su žmonėmis, sergančiais priklausomybės ligomis (narkomanija, alkoholizmu), taip pat su norinčiais vėl įsikibti į gyvenimą. Kartais žmonės kelioms dienoms atvyksta į Kryžių kalną.
– Kas šiuolaikiniame gyvenime Jus labiausiai trikdo?
– Visokie nauji įpročiai. Pavyzdžiui, mobilusis telefonas. Kartais, atrodo, trenkčiau aš jį kur nors. Reikia išmokti naudotis daiktais. Telefonu – taip pat. Naudojimasis juo irgi gali tapti įpročiu, ypač kai nebesugebi su tuo telefonu išsiskirti, negali atrasti laiko tylai, šalia esantiems žmonėms. Aš jo kartais specialiai nesinešioju, kad atrasčiau laiko susikaupimui.
– Koks tolimesnis Jūsų kelias? Ar yra galimybė likti tarnauti gimtojoje parapijoje?
– Kol kas nieko nežinau. Šį mėnesį dar tikrai pagyvensiu Vilniuje, o paskui – pamatysime. Laukiu galutinio paskyrimo. Į savo gimtąją parapiją atvažiuosiu kaip ir iki šiolei – kaip svečias.
Publikuota: 2007-01-13 09:34:33
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|