|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Gyvenimas
Pasak VšĮ „Gerų pokyčių centras“ steigėjo Viorelo Visocko, pagalba „paklydusiesiems“ tapo reali radus vietą, kur juos įkurdinti.Autorės nuotr. Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Centro įkūrėjas – Marijampolėje veikiančios bažnyčios „Lietuva Kristui“ pastorius Viorelas Visockas. Sekmininkų dvasininkas pats yra kilęs iš sostinės, tačiau į mūsų kraštus jį atvedė pašaukimas. Beje, pastorius yra vedęs vilkaviškietę Eglę, kuri jam padeda rūpintis paklydėliais. Šeima augina tris dukras. Pasak pastoriaus, rūpintis nelaimingaisiais jį tarsi pastūmėjo Dievo ranka. Vilniuje V. Visockas tokių sutikdavo daug: kalbėdavo su jais, kviesdavo į pamaldas ir bandydavo atvesti į doros kelią. Tačiau viskas ėmė materializuotis tada, kai vienas pažįstamas pasiūlė nebrangiai išnuomoti Jurgeliuose turimą nuošalią sodybą. Tuomet tie, kas norėjo pakeisti savo gyvenimą, galėjo tai padaryti, atsiskyrę nuo miesto triukšmo ir pagundų, nuošaliai, gamtos apsuptyje. Ši vieta žmonėms tapo tarsi adaptacijos namais grįžtant į dorą gyvenimą. Pirmuoju centro gyventoju tapo benamis Malvydas. Vyriškis aštuonerius metus gyveno Alytaus rajone, apleistoje degalinėje be langų ir durų. Maitinosi iš konteinerių ir nuolat gėrė. Vyrą pastebėjo tikybos mokytoja ir atvežė į reabilitacijos centrą, kur jį priglaudė pastorius. Vėliau ėmė rastis daugiau žmonių. Jie ateidavo, išeidavo. Veidai keitėsi. Tačiau pastaruoju metu „Gerų pokyčių centre“ nuolat gyvena penki žmonės. Trejetas jų – iš Vilkaviškio rajono. Visus į centrą atvedė klaidūs klystkeliai, bet vyrai čia pasiryžę atgimti naujam gyvenimui. – Čia žmonės pradeda gyventi kitaip: yra sudaryta griežta dienotvarkė, visi dirba namų ūkio darbus, rūpinasi vieni kitais ir savo dvasiniu pasauliu. Nuolat studijuojame Naująjį Testamentą. Namų gyventojus prižiūri centro savanoris Andrius, – apie savo globotinius pasakojo V. Visockas. Beje, Andrius į Viorelo rankas pateko... sėdėdamas kalėjime, būdamas vos aštuoniolikos. Dabar 27 metų vyras ne tik pats gyvena dorai, bet ir padeda atsitiesti kitiems. – Augau alkoholikų šeimoje. Man reikėjo rūpintis savo broliais ir seserimis, tad vogiau, tempiau namo viską, kas tik buvo blogai padėta. Gerti pradėjau nuo 14 metų, 16 metų atsidūriau teisėsaugos akiratyje, o iki sulaukiau pilnametystės jau tris kartus buvau patekęs į kalėjimą. Visą tą laiką jaučiausi labai nelaimingas. Labiau norėjau būti kalėjime nei laisvėje, nes ten turėjau stogą virš galvos, savo lovą, garantuotą maistą. Tačiau jaučiausi niekingas ir nusivylęs gyvenimu, kol kartą Marijampolės kalėjime nuteistuosius aplankė Viorelas su žmona. Jie papasakojo mums daug dalykų apie Dievą ir tada aš supratau, jog noriu išsilaisvinti iš tokio gyvenimo, kokį gyvenau iki tol, – nuoširdžiai pasakojo Andrius. Centro savanoris apie savo gyvenimą, paklydimus ir pakilimą pasakoja kiekvienam, kas tik nori girdėti. Jaunas vyras sakė, kad kelyje į pasveikimą teko atsisveikinti su jo nesupratusia ir kviečiančia gyventi taip, kaip ir iki tol, žmona. Marijampolėje Andrius rado tikinčią bei jį palaikančią moterį ir vedė. Dabar savanoris rūpinasi kitais savo likimo broliais. „Gerų pokyčių centras“ tęsia veiklą Tarprubežių kaime, Kalvarijos savivaldybėje. Tiek gyvendami Jurgelių kaime, tiek naujuose adaptacijos namuose Tarprubežiuose vyrai stengiasi laikytis tų pačių taisyklių. Jiems sudarytos gana neblogos sąlygos, čia patys gyventojai gaminasi valgyti, tvarko savo buitį, meldžiasi. Mat be religijos kažin ar būtų įmanoma išsiversti. Paprastai skęstančiajam priklausomybėse reikia to šiaudo, į kurį įsikibęs jis galėtų išlipti iš traukiančio liūno. Dažniausiai tuo šiaudu tampa religija. Gijimas paremtas ir psichologinėmis bei socialinėmis programomis. Pasak V. Visocko, reabilitacijos centre žmonės išmoksta gyventi be jokių priklausomybių. Čia draudžiama net rūkyti. Tad ateinantieji ieškoti prieglobsčio turi tvirtai apsispręsti. Šiuo metu centre gyvena ir du jauni vyrai iš Vilniaus. Jau keli mėnesiai jie čia stiprina savo jėgas bei tikėjimą į geresnį gyvenimą. – Čia būna visko: ir stebuklingų išgijimų, ir atkryčių. Žmonės ateina skirtingi. Su kiekvienu dirbame individualiai ir kviečiame prisijungti visus, kurie mano, kad jiems to reikia. Laukiame ir savanorių, ir šiaip geros valios žmonių, norinčių bei galinčių padėti. Vyrams čia visuomet trūksta drabužių, reikia malkų, maisto. Išsilaikome iš privačių aukų, paaukotų 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio ir gerų žmonių dosnumo. Metus pragyvenę nuomojamoje sodyboje ir joje jau pripratę vyrai turėjo išsikraustyti, nes baigėsi sutartis su savininku. Prieš metus buvo sutarta, kad vėliau šią sodybą centras nusipirks. Tačiau atėjus sandorio laikui šeimininkas paprašė sumos, kokios viešoji įstaiga neturėjo. Teko ieškotis pigesnio būsto už turimą pinigų sumą. Jį pavyko rasti Kalvarijos savivaldybėje. Išsikraustę į kitą vietą, dabartinių adaptacijos namų gyventojai pasiilgsta nuošalumo ir gerų santykių su netoliese gyvenančiais žmonėmis. – Jurgeliuose prabėgo jau visi metai, apsipratome, o aplinkiniai irgi suprato, kad jiems nekeliame jokio pavojaus. Pilviškių miestelis ir Jurgelių kaimas mus draugiškai priėmė. Tai buvo pirmieji nedrąsūs žingsniai, – pasakojo pastoriaus žmona Eglė Visockienė. – Mūsų vizija niekada nebuvo masiškumas, tik troškome padėti tiems, kuriems pagalba buvo reikalinga. Norime padėkoti nuostabiai Jurgelių kaimo bendruomenei ir Pilviškių seniūnui už draugiškumą, meilę, palaikymą. Prisiminsime kaimo gyventojus, kurie ant kojų besistojančius žmones pakviesdavo išgerti arbatos ir patys mielai visada padėdavo, užsukdavo į cepelinų balius. Gaila, kad turėjome visa tai palikti, bet šie žmonės liks mūsų širdyse. Dėkojame visiems, kurie supranta, kad kažkam ši tarnystė išgelbėjo gyvenimą. Adaptacijos namai toliau tęsia veiklą Tarprubežių kaime. Tik kol kas didelio palaikymo iš vietos bendruomenės nesulaukia. Žmonių reakcijos – įvairios. – Stengiamės bendrauti su kaimynais, į pokalbius su jais kviečiame specialistus. Tikimės, kad viskas bus gerai ir būsime suprasti, – vylėsi E. Visockienė.
Galerija: Gerų pokyčių centras
Publikuota: 2019-03-08 10:25:34 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|