„Santaka“ / Vilkaviškiečio įspūdžiai iš armijos gyvi ir po 67 metų / Redakcijos svečias

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Perka žemės ūkio paskirties žemės (pageidautina Klampučių, Stolaukio, Gražiškių, Virbalio, Bartninkų, Užbalių vietovėse). Galima siūlyti ir kitose vietovėse, bet ne mažiau kaip 5 ha. Tel. 8 647 00 978.
Galioja iki: 2020-06-11 10:46:10



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Redakcijos svečias

Dalinkitės:  


Juozą Jankauską dalis rajono gyventojų puikiai pažįsta. Jis 47 metus dirbo autobusų vairuotoju.

Autoriaus nuotr.


Vilkaviškiečio įspūdžiai iš armijos gyvi ir po 67 metų

Gabenami sušalusių žmonių lavonai, dėl nuolatinės tamsos sutrikęs regėjimas ir išgyventas atominės bombos sprogimas – visa tai teko patirti į devintą dešimtį įkopusiam vilkaviškiečiui Juozui Jankauskui.



Ilga kelionė į nežinią

1952 m. vasario 2 d. tuomet dar Torėliškiuose (Pajevonio sen.) gyvenęs ir gretimo kaimo kolūkyje dirbęs devyniolikmetis J. Jankauskas atėjęs į darbą sužinojo, kad turi tuoj pat susirinkti daiktus, nes yra šaukiamas į armiją. Jau po trijų valandų jis su keliais kitais tokio pat likimo jaunuoliais sėdėjo traukinyje, vykstančiame iš Kybartų į Vilnių. Sostinėje J. Jankauskas susipažino su ketvirto kurso medicinos studentu Vytautu Velička, kuriam prisistatyti į karinį komisariatą buvo liepta tiesiai iš paskaitų. Ši pažintis vėliau tapo lemtinga: abu vyrai nesiskyrė kone visą tarnybos laiką, jiedu bendrauja iki pat šių dienų.

Vilniuje būrys lietuvių buvo susodinti į traukinį ir iš jo neišlipo kelias savaites. Kur jie tada buvo išvežti, net ir šiandien likę gyvi tos kelionės dalyviai negali pasakyti.

„Keliavome ne vieną savaitę. Matėme, kaip už lango keičiasi temperatūra, darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Vienu metu termometro stulpelis nukrito beveik pusšimtį laipsnių žemiau nulio. Jei norėdavome atsigerti vandens, tekdavo nusilaužti varveklį ir jį atsišildyti. Vėliau kelionę tęsėme amfibijomis, panašiomis į tankus su vikšriniais ratais, po to – krovininiais lėktuvais. Kur galiausiai atsidūrėme, niekas ir šiandien pasakyti negalėtų“, – teigė dabar Vilkaviškyje gyvenantis vyras.

Ieško tremtinių artimųjų

Nuvykę į reikiamą vietą jauni lietuviai buvo įdarbinti amfibijų vairuotojais. Jie turėjo iš vieno taško į kitą pervežti roges su tam tikrais kroviniais. Kas būdavo tose rogėse, vyrai ilgai nežinojo.

„Aplinkui buvo tik ledynai ir nesibaigianti juoda naktis. Oro temperatūra laikėsi apie 50 laipsnių šalčio. Iškišti nosį į lauką be specialios kaukės nebuvo įmanoma. Mūsų darbas tapo visiška rutina: iš vienos bazės į kitą tempdavome krovinines roges, ten jas atkabindavo, prikabindavo kitas, į amfibijų bakus pripildavo maždaug pusantros tonos benzino ir vėl išsiųsdavo į kelią. Visa tai tęsėsi tris mėnesius. Nežinojome, kur esame, nes žemėlapiuose, kuriuos mums davė, nebuvo surašyti jokie vietovių pavadinimai, tik skaičiai“, – laiką, praleistą armijoje, prisiminė pašnekovas.

Galiausiai oras ėmė šilti. Pasak J. Jankausko, sniegas ir ledynai tapo labai panašūs į taukus, kuriuose jo vairuojama transporto priemonė kartais net imdavo klimpti. Vieną kartą važiuojant įprastu maršrutu vilkaviškiečiui teko staigiai stabdyti. Iš paskos velkamos rogės atsimušė į amfibiją ir iš jų išlindo... sušalusių žmonių kojos ir galvos.

„Tada ir supratome, ką visą tą laiką vežiojome. Buvo labai šiurpu. Kai mūsų paklausė, kodėl rogės apdaužytos ir ką jose pamatėme, atkirtome, jog pastebėjome tik sušalusių laukinių žvėrių kūnus. Toks pasiaiškinimas tuometinei mūsų vadovybei tiko“, – pasakojo J. Jankauskas.

Jis svarstė, kad tarp jo vežtų žmonių lavonų galėjo būti ir 1940 metais ištremtų Skardupių mokyklos (buv. Pajevonio valsčius) mokytojų Petkevičių bei kitų pedagogų palaikai. Vyras dar ir šiandien ieško buvusių to krašto tremtinių artimųjų. Ką nors apie tai žinančiuosius jis prašo paskambinti telefonu 8 674 26 322.

Pasisekė, kad pasiliko
Jei norėdavome atsigerti vandens, tekdavo nusilaužti varveklį ir jį atsišildyti.
J. Jankauskas


Po trijų mėnesių, praleistų kažkur šiaurėje, J. Jankauskas ir kiti ten tarnavę kariai buvo atgabenti į Ukrainos Odesos miestą. Būtent Ukrainoje vėliau ir prabėgo beveik visa ketverių metų vilkaviškiečio tarnyba.

„Vos atvykę į Odesą supratome esantys pusiau invalidai. Nuo nuolatinės tamsos visai negalėjome žiūrėti į dienos šviesą, o mūsų dantys buvo tokie silpni, kad neįstengėme įkąsti paprasčiausios duonos. Pamatę, jog iš mūsų nebus jokios naudos, armijos vadai leido pasirinkti: likti toliau tarnauti arba keliauti namo. Nemažai jaunų vyrų grįžo į gimtines, o mes keliese nusprendėme pasilikti. Bijojome būdami tokios būklės grįžti į visuomenę“, – prisiminė pašnekovas.

Vėliau paaiškėjo, kad šis karių pasirinkimas pasiteisino su kaupu. Likusius tarnyboje jaunus vyrus ėmė gydyti geriausi specialistai, kariai net gavo apmokamų atostogų Juodosios jūros pakrantėje įsikūrusiame Jaltos kurorte.

Į armiją visi sugrįžo daugiau nei po trijų mėnesių, rugsėjo pabaigoje. Sugrąžinti buvo ir tie, kurie dar visai neseniai pasirinko kelionę namo. Skirtumas buvo tik tas, kad pastarųjų niekas taip ir neišgydė.

Tarnaudamas armijoje J. Jankauskas vienu metu buvo išsiųstas į aviacijos mokyklą, kur mokėsi pilotuoti naikintuvą. Deja, baigti šių mokslų jam taip ir nepavyko. Po trijų mėnesių buvo išsiaiškinta, kad vyras turi giminių užsienyje, apie kuriuos tuomet pats net nežinojo. Toliau mokytis pilotuoti naikintuvą jam buvo uždrausta.

Išgyveno sprogimą

Viena įsimintiniausių vilkaviškiečio akimirkų, patirtų armijoje, – išgyventas atominės bombos sprogimas. Buvo 1954-ųjų rugsėjo 14 diena. Dabartinėje Kazachstano teritorijoje sovietinė vyriausybė surengė branduolinį eksperimentą: virš savo kareivių galvų įsakė susprogdinti atominę bombą, siekiant ištirti jos poveikį gyviems ir negyviems organizmams. Tai buvo pirmas kartas pasaulyje, kai atominis ginklas specialiai panaudotas bandymams su žmonėmis. Bombos galingumas buvo du kartus didesnis nei tos, kurią 1945 metais JAV numetė ant Japonijos miesto Hirošimos.

„Tuo metu Kazachstane jau buvome maždaug du mėnesius. Apie būsimą sprogimą nieko nenutuokėme, tačiau šiokių tokių įtarimų sukėlė tai, jog likus mėnesiui iki lemtingos dienos visi gyventojai buvo evakuoti nuo tos vietos maždaug 40 kilometrų spinduliu. Sprogimo dieną mums pasirodė keista, kad negavome įprastinio įsakymo anksti ryte judėti į savo postus. Mums taip pat įsakyta nenusiimti dujokaukių, nors tuo metu lauke kepino 35 laipsnių karštis“, – prisiminė pašnekovas.

Vyras pasakojo, kad prieš pat sprogimą danguje pasirodė keli naikintuvai, vėliau bombonešis. Netrukus visų akyse blykstelėjo ryški šviesa, pasigirdo griausmingas ošimas ir po kelių akimirkų atskriejo viską aplinkui griaunanti banga. Nors šį reginį visi stebėjo iš daugiau nei 40 kilometrų atstumo, didžiulio smūgio išvengti nepavyko niekam.

„Buvome parblokšti ant žemės. Pakilo tokia audra, jog nunešė tolyn mūsų palapines, suplėšė automobilių brezentinius apdangalus, viską užvertė žemėmis. Chaosas truko gal 15 minučių. Keista, bet tuo metu jokios baimės nejutome. Viskam pasibaigus lauke buvo taip balta, kad atrodė, jog viską apgaubė tirštas rūkas“, – pasakojo J. Jankauskas.

Iš maždaug 40 tūkst. šalia sprogimo vietos buvusių karių gyvi liko tik apie 7 tūkst., vienas iš jų – J. Jankauskas.

Neilgai trukus išgyvenę kariai gavo įsakymą vykti į savo postus. Bevažiuojant į vilkaviškiečio mašiną atsitrenkė į kelią išbėgęs degantis briedis. Pavažiavus dar šiek tiek toliau, lietuvio vairuojamą automobilį ėmė neįprastai kratyti. Netrukus paaiškėjo to priežastis – užsidegė padangos...

Po šio įvykio J. Jankauskas buvo išsiųstas pabaigti tarnybos į Ukrainą. Vėliau, jau sugrįžęs namo, jis 47 metus mūsų rajone dirbo autobusų vairuotoju. Nors nuo aprašytų įvykių prabėgo ne viena dešimtis metų, vyriškis ir šiandien puikiai prisimena net smulkiausias viso to detales. Anot jo, tokių išgyvenimų neįmanoma pamiršti.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į vaikų darželius sugrįžo beveik trečdalis ugdytinių
* Slaugos priemonių skiriama tiek, kiek numato įstatymas
* Paslaptinga Vilkaviškio gatvių sankryža vairuotojams gali kainuoti teises
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip Lietuvoje kovojama su koronavirusu?
Gana gerai.
Ribojimai buvo pavėluoti ir per švelnūs.
Su suvaržymais perlenkta lazda.
Koronavirusas – tik išpūstas burbulas.



Kalbos patarimai

Pridedame, prisegame ar prikabiname?
Tiek prie elektroninio, tiek prie tradiciniu paštu siunčiamo laiško priedus pridedame, o ne prisegame ir ne prikabiname . Ir būtent priedus, o ne prisegtukus .



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas