|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Prie architektų parengto projektinio pasiūlymo – miesto sodo schemos – analizuojant takų išsidėstymą užvirė diskusijos.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Devynis dešimtmečius skaičiuojantis Vilkaviškio miesto sodas išgyveno įvairius laikotarpius. Vienu metu jis buvo prižiūrėtas ir tvarkomas labiau, kitu – mažiau ar visai netvarkomas. Dabar šią vietą užsimota paversti žmonių mėgstamu ir lankomu parku. Tiesa, ne visi tą parką įsivaizduoja vienodai.
Kažkada buvo modernus
Į senąjį miesto sodą vilkaviškiečiai, ypač vyresnio amžiaus, žvelgia su nostalgija. Kažkas šio parko takais vaikščiojo į mokyklą, kažkas čionai žaidė lauko tenisą ar sukosi kadaise čia buvusioje šokių aikštelėje, žiemą čiuožinėjo nuo apsnigto Šeimenos šlaito, o birželio vakarais klausėsi alyvose suokiančių lakštingalų.
1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga pasodintas parkas kadaise buvo modernus ir šviesus. Tačiau, anot architektų, jis, kaip ir dauguma tarpukario metų parkų, kurtas talkų būdu, be detalesnio želdyno projekto, todėl ir parko kompozicija – stichiška ir neišbaigta. Dabar, be brandžių liepų alėjų, iš retų sumedėjusių augalų miesto sode išlikęs europinis maumedis, balzaminė, pilkoji bei kanadinė tuopos, įspūdinga didžioji pocūgė, bet priaugę ir daug mažos vertės, savaiminių želdinių. Parkas gerokai apleistas, visuomenei nepatrauklus ir mažai lankomas, prie jo šono prigludusi Šeimenos upelio juosta užnešta žemėmis, joje esanti sala prižėlusi prastos būklės savaiminių augalų.
Po ilgų metų rajono Savivaldybėje buvo parengtas projektas miesto sodo teritorijai atnaujinti ir sutvarkyti, pasinaudojant Europos Sąjungos lėšomis pagal 2014–2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programą. Bendra viso projekto vertė – 721 326 Eur, iš jų ES ir valstybės biudžeto lėšos sudaro 667 227 Eur, Vilkaviškio rajono savivaldybės dalis – 54 099 Eur. Projektą numatyta įgyvendinti iki 2020 m. rugsėjo.
Gražiausios – alėjos
Projektas „Vilkaviškio miesto sodo tarp Šeimenos upelio, Vytauto g., Rimgaudo g., J. Basanavičiaus g. sutvarkymas, modernizavimas bei plėtra“ visuomenei buvo pristatytas Savivaldybės salėje.
Nors dėl miesto sodo likimo nuolat piktinosi ir diskutavo nemažai vilkaviškiečių, į aptarimą, be valdžios institucijų atstovų, jų atėjo tik keletas, o ir tie patys – aktyvūs, daugiausiai miesto reikalais besidomintys gyventojai.
Vilkaviškietė Alma Menčinskienė susitikimą pradėjo netradiciškai – gražia įžanga, skaitydama ištrauką apie miesto sodą iš amžinybėn išėjusio mokytojo Algimanto Zeikaus ir Arūno Sernecko knygos „Dvižiedė lelija“.
Apie tai, kokį parką pamatė dabar ir kokį jį įsivaizduoja ateityje, papasakojo naujojo projekto autorė Aida Mitkienė. Anot jos, šiuo metu miesto sodas labai nuniokotas ir visiškai praradęs pirminį grožį.
Gražiausia parko puošmena, pasak A. Mitkienės, – tai alėjos, tad rengiant projektą jos ypatingai saugotos.
Išlikusius vertingiausius medžius, projekto autorės nuomone, reikėtų išryškinti, išskirti iš aplinkos (kurie medžiai yra vertingi, saugotini, kurie – savaime išaugę, nevertingi ir bus šalinami, Savivaldybėje pristatyta prieš keletą savaičių kitame, želdiniams skirtame, projekte).
Projektuotojų akis patraukė ne tik brandžių medžių grupės, bet ir iš salos į tarpukariu pastatytą arkinį tiltą atsiverianti graži panorama. Žvelgiant iš parko atsiskleidžia ir gražūs vaizdai į katedros bokštus – į tai atsižvelgta braižant naujus takus. Išlikęs tvenkinys (galbūt buvusi baseino vieta) irgi nepamirštas, šalia jo bus įrengtos pasisėdėjimo vietos.
Skirtingos erdvės Parkas gerokai apleistas, visuomenei nepatrauklus ir mažai lankomas, prie jo šono prigludusi Šeimenos upelio juosta užnešta žemėmis, joje esanti sala prižėlusi prastos būklės savaiminių augalų.
Senojo miesto sodo teritorijoje, kuri yra gausiai apželdinta, planuojama įrengti dviejų tipų naujus takus: su betoninių trinkelių 2, 5 m pločio danga (bendri dviračių ir pėsčiųjų) bei žvyruotus (akmens atsijų). Pastarųjų bus daugiau, nes jie natūralesni, artimesni gamtinei parko struktūrai. Patogesni betoniniai trinkelių takai bus įrengti vadinamosiose tranzitinėse trasose, dalis jų būtų pritaikyta dviratininkams.
Dalį parko alėjų ketinama atnaujinti tik papildant takelius akmens atsijomis ar žvyru, nekasant ir neįrengiant pagrindų, kad nenukentėtų medžių šaknys.
Parko centre, senų pamatų vietoje, siūloma įrengti betoninių trinkelių aikštę su nedidele pakyla, skirta kameriniams renginiams, ją apstatyti suoleliais.
Parko saloje numatyta įkurti romantišką oazę, į kurią bus galima patekti dviem lenktais tilteliais. Čia stovės pavėsinė, suolelis, ant kurio prisėdę atsikvėpti sodo lankytojai galės pasigrožėti vaizdu į arkinį tiltą.
Salą siūloma apsodinti naujais augalais, planuojama išvalyti ir pagilinti upelio dugną, kad vagoje būtų daugiau vandens.
Kitoje parko dalyje, už senosios teritorijos ribų, numatyti nauji takai, vaikų žaidimų vieta: čia bus įrenginių ir mažesniems, ir vyresniems vaikams, taip pat sūpynės neįgaliesiems. Šioje erdvėje siūloma padaryti ir pažintinį taką, prie kurio būtų supiltos ir natūraliai apželdintos trys kalvos. Šalia esančią pievą planuojama palikti edukacijai, meninei raiškai, ateityje čia įkurdinti skulptūrų.
Pasigedo tarimosi
Tuo, kad po daugybės „štilio“ metų senasis miesto sodas pagaliau bus sutvarkytas, tikrai reikėtų pasidžiaugti. Vis dėlto į projekto pristatymą atėję vilkaviškiečiai padėkų dalyti neskubėjo ir pažėrė nemažai priekaištų. Daug klausimų kilo dėl planuojamo takų tinklo, kai kurių jų tikslingumo, taip pat dėl siūlomų želdinių (projektuotojai siūlė prie pažintinio tako pasodinti daugiau įvairių rūšių šermukšnių, kurie skirtųsi žydėjimo laiku, lapais, uogomis, aukščiu), dėl erdvių išnaudojimo ir kt. Vilkaviškio miesto bendruomenės pirmininkas Dalius Nešukaitis stebėjosi, kodėl jau ne pirmą kartą visuomenės nuomonės nepaklausiama anksčiau, o tik tuomet, kai šaukštai jau beveik po pietų, nes dabar žmonių pasvarstymai ir pasiūlymai gali likti tik butaforiniai.
Architektas Arnoldas Sinkevičius sakė, kad jo matytas ankstesnis siūlytas projekto variantas atrodė geresnis nei pateiktas pastarasis.
Savivaldybės atstovai teigė, jog projektui parengti samdomi savo sritį puikiai išmanantys specialistai, tad eiliniai vilkaviškiečiai vargu ar gali už juos išmanyti geriau. Kita vertus, nuomonių įvairovė visada bus, ir tai, kas vienam atrodys geriausias variantas, kitam gali pasirodyti visai nepriimtina.
Ypač daug pastabų ir priekaištų išsakė vilkaviškietis Vytautas Lekešius. Apie tai galite paskaityti ir šiandien „Santakoje“ spausdinamame jo paties straipsnyje.
Vis dėlto projektuotojai pažadėjo apsvarstyti vilkaviškiečių pateiktus pasiūlymus ir dar kartą juos aptarti susitikę su visuomene.
Ištrauka iš knygos „Dvižiedė lelija“:
„Naujasis miesto burmistras Antanas Sajeta daug įdėjo širdies sodui sutvarkyti. Buvo pasodinta 850 naujų dekoratyvinių medžių ir krūmų <...> . 1933 metais buvo įruošta lauko teniso aikštė. 1940 m. sodas jau buvo nuostabiai gražus. Didelis gamtos žinovas, mokytojas J. Alekna, atvažiavęs iš Vilniaus pedagoginio instituto dirbti į Vilkaviškį, negalėjo atsistebėti jau retokai tada, 1950 m., Lietuvoje randamais krūmais, čia taip vešliai kerinčiais. Tiesa, sodas jau buvo gerokai nuniokotas, bet dar žydėjo akacijos ir geltoni smėlio takeliai viliojo į kvepiančią unksmę alyvų, šepšinų ir akacijų, kur apvaliose arba pusapskritimėse aikštelėse stovėjo suolai, kažkaip ir per karus išlikę, nors jau Nepriklausomosios metais buvo padirbti. O koks jis buvo prieš karą? Vakarais vielos pinučiais aptvertoje aikštelėje vilkaviškiečiai žaisdavo tenisą, mamos atsivesdavo vaikus, vaikščiodavo įsimylėjėlių porelės ir ant vejos lipti nekildavo niekam net minties. Budri sargo Daunoro akis saugojo žaliąjį miesto turtą. Viliodavo sodas vasarą ir baseinu, kuris buvo aptvertas aukšta lentų tvora. Pro baseiną pratekėdavo upelis, ir vanduo būdavo skaidrus, vėsus. Bilietuką reikėdavo pirkti. Šiandien sodas klaikus, apleistas...“
Devynis dešimtmečius skaičiuojantis Vilkaviškio miesto sodas išgyveno įvairius laikotarpius. Vienu metu jis buvo prižiūrėtas ir tvarkomas labiau, kitu – mažiau ar visai netvarkomas. Dabar šią vietą užsimota paversti žmonių mėgstamu ir lankomu parku. Tiesa, ne visi tą parką įsivaizduoja vienodai. |
Į senąjį miesto sodą vilkaviškiečiai, ypač vyresnio amžiaus, žvelgia su nostalgija. Kažkas šio parko takais vaikščiojo į mokyklą, kažkas čionai žaidė lauko tenisą ar sukosi kadaise čia buvusioje šokių aikštelėje, žiemą čiuožinėjo nuo apsnigto Šeimenos šlaito, o birželio vakarais klausėsi alyvose suokiančių lakštingalų.
1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga pasodintas parkas kadaise buvo modernus ir šviesus. Tačiau, anot architektų, jis, kaip ir dauguma tarpukario metų parkų, kurtas talkų būdu, be detalesnio želdyno projekto, todėl ir parko kompozicija – stichiška ir neišbaigta. Dabar, be brandžių liepų alėjų, iš retų sumedėjusių augalų miesto sode išlikęs europinis maumedis, balzaminė, pilkoji bei kanadinė tuopos, įspūdinga didžioji pocūgė, bet priaugę ir daug mažos vertės, savaiminių želdinių. Parkas gerokai apleistas, visuomenei nepatrauklus ir mažai lankomas, prie jo šono prigludusi Šeimenos upelio juosta užnešta žemėmis, joje esanti sala prižėlusi prastos būklės savaiminių augalų.
Po ilgų metų rajono Savivaldybėje buvo parengtas projektas miesto sodo teritorijai atnaujinti ir sutvarkyti, pasinaudojant Europos Sąjungos lėšomis pagal 2014–2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programą. Bendra viso projekto vertė – 721 326 Eur, iš jų ES ir valstybės biudžeto lėšos sudaro 667 227 Eur, Vilkaviškio rajono savivaldybės dalis – 54 099 Eur. Projektą numatyta įgyvendinti iki 2020 m. rugsėjo.
Projektas „Vilkaviškio miesto sodo tarp Šeimenos upelio, Vytauto g., Rimgaudo g., J. Basanavičiaus g. sutvarkymas, modernizavimas bei plėtra“ visuomenei buvo pristatytas Savivaldybės salėje.
Nors dėl miesto sodo likimo nuolat piktinosi ir diskutavo nemažai vilkaviškiečių, į aptarimą, be valdžios institucijų atstovų, jų atėjo tik keletas, o ir tie patys – aktyvūs, daugiausiai miesto reikalais besidomintys gyventojai.
Vilkaviškietė Alma Menčinskienė susitikimą pradėjo netradiciškai – gražia įžanga, skaitydama ištrauką apie miesto sodą iš amžinybėn išėjusio mokytojo Algimanto Zeikaus ir Arūno Sernecko knygos „Dvižiedė lelija“.
Apie tai, kokį parką pamatė dabar ir kokį jį įsivaizduoja ateityje, papasakojo naujojo projekto autorė Aida Mitkienė. Anot jos, šiuo metu miesto sodas labai nuniokotas ir visiškai praradęs pirminį grožį.
Gražiausia parko puošmena, pasak A. Mitkienės, – tai alėjos, tad rengiant projektą jos ypatingai saugotos.
Išlikusius vertingiausius medžius, projekto autorės nuomone, reikėtų išryškinti, išskirti iš aplinkos (kurie medžiai yra vertingi, saugotini, kurie – savaime išaugę, nevertingi ir bus šalinami, Savivaldybėje pristatyta prieš keletą savaičių kitame, želdiniams skirtame, projekte).
Projektuotojų akis patraukė ne tik brandžių medžių grupės, bet ir iš salos į tarpukariu pastatytą arkinį tiltą atsiverianti graži panorama. Žvelgiant iš parko atsiskleidžia ir gražūs vaizdai į katedros bokštus – į tai atsižvelgta braižant naujus takus. Išlikęs tvenkinys (galbūt buvusi baseino vieta) irgi nepamirštas, šalia jo bus įrengtos pasisėdėjimo vietos.
Parkas gerokai apleistas, visuomenei nepatrauklus ir mažai lankomas, prie jo šono prigludusi Šeimenos upelio juosta užnešta žemėmis, joje esanti sala prižėlusi prastos būklės savaiminių augalų.
Senojo miesto sodo teritorijoje, kuri yra gausiai apželdinta, planuojama įrengti dviejų tipų naujus takus: su betoninių trinkelių 2, 5 m pločio danga (bendri dviračių ir pėsčiųjų) bei žvyruotus (akmens atsijų). Pastarųjų bus daugiau, nes jie natūralesni, artimesni gamtinei parko struktūrai. Patogesni betoniniai trinkelių takai bus įrengti vadinamosiose tranzitinėse trasose, dalis jų būtų pritaikyta dviratininkams.
Dalį parko alėjų ketinama atnaujinti tik papildant takelius akmens atsijomis ar žvyru, nekasant ir neįrengiant pagrindų, kad nenukentėtų medžių šaknys.
Parko centre, senų pamatų vietoje, siūloma įrengti betoninių trinkelių aikštę su nedidele pakyla, skirta kameriniams renginiams, ją apstatyti suoleliais.
Parko saloje numatyta įkurti romantišką oazę, į kurią bus galima patekti dviem lenktais tilteliais. Čia stovės pavėsinė, suolelis, ant kurio prisėdę atsikvėpti sodo lankytojai galės pasigrožėti vaizdu į arkinį tiltą.
Salą siūloma apsodinti naujais augalais, planuojama išvalyti ir pagilinti upelio dugną, kad vagoje būtų daugiau vandens.
Kitoje parko dalyje, už senosios teritorijos ribų, numatyti nauji takai, vaikų žaidimų vieta: čia bus įrenginių ir mažesniems, ir vyresniems vaikams, taip pat sūpynės neįgaliesiems. Šioje erdvėje siūloma padaryti ir pažintinį taką, prie kurio būtų supiltos ir natūraliai apželdintos trys kalvos. Šalia esančią pievą planuojama palikti edukacijai, meninei raiškai, ateityje čia įkurdinti skulptūrų.
Tuo, kad po daugybės „štilio“ metų senasis miesto sodas pagaliau bus sutvarkytas, tikrai reikėtų pasidžiaugti. Vis dėlto į projekto pristatymą atėję vilkaviškiečiai padėkų dalyti neskubėjo ir pažėrė nemažai priekaištų. Daug klausimų kilo dėl planuojamo takų tinklo, kai kurių jų tikslingumo, taip pat dėl siūlomų želdinių (projektuotojai siūlė prie pažintinio tako pasodinti daugiau įvairių rūšių šermukšnių, kurie skirtųsi žydėjimo laiku, lapais, uogomis, aukščiu), dėl erdvių išnaudojimo ir kt. Vilkaviškio miesto bendruomenės pirmininkas Dalius Nešukaitis stebėjosi, kodėl jau ne pirmą kartą visuomenės nuomonės nepaklausiama anksčiau, o tik tuomet, kai šaukštai jau beveik po pietų, nes dabar žmonių pasvarstymai ir pasiūlymai gali likti tik butaforiniai.
Architektas Arnoldas Sinkevičius sakė, kad jo matytas ankstesnis siūlytas projekto variantas atrodė geresnis nei pateiktas pastarasis.
Savivaldybės atstovai teigė, jog projektui parengti samdomi savo sritį puikiai išmanantys specialistai, tad eiliniai vilkaviškiečiai vargu ar gali už juos išmanyti geriau. Kita vertus, nuomonių įvairovė visada bus, ir tai, kas vienam atrodys geriausias variantas, kitam gali pasirodyti visai nepriimtina.
Ypač daug pastabų ir priekaištų išsakė vilkaviškietis Vytautas Lekešius. Apie tai galite paskaityti ir šiandien „Santakoje“ spausdinamame jo paties straipsnyje.
Vis dėlto projektuotojai pažadėjo apsvarstyti vilkaviškiečių pateiktus pasiūlymus ir dar kartą juos aptarti susitikę su visuomene.
„Naujasis miesto burmistras Antanas Sajeta daug įdėjo širdies sodui sutvarkyti. Buvo pasodinta 850 naujų dekoratyvinių medžių ir krūmų <...> . 1933 metais buvo įruošta lauko teniso aikštė. 1940 m. sodas jau buvo nuostabiai gražus. Didelis gamtos žinovas, mokytojas J. Alekna, atvažiavęs iš Vilniaus pedagoginio instituto dirbti į Vilkaviškį, negalėjo atsistebėti jau retokai tada, 1950 m., Lietuvoje randamais krūmais, čia taip vešliai kerinčiais. Tiesa, sodas jau buvo gerokai nuniokotas, bet dar žydėjo akacijos ir geltoni smėlio takeliai viliojo į kvepiančią unksmę alyvų, šepšinų ir akacijų, kur apvaliose arba pusapskritimėse aikštelėse stovėjo suolai, kažkaip ir per karus išlikę, nors jau Nepriklausomosios metais buvo padirbti. O koks jis buvo prieš karą? Vakarais vielos pinučiais aptvertoje aikštelėje vilkaviškiečiai žaisdavo tenisą, mamos atsivesdavo vaikus, vaikščiodavo įsimylėjėlių porelės ir ant vejos lipti nekildavo niekam net minties. Budri sargo Daunoro akis saugojo žaliąjį miesto turtą. Viliodavo sodas vasarą ir baseinu, kuris buvo aptvertas aukšta lentų tvora. Pro baseiną pratekėdavo upelis, ir vanduo būdavo skaidrus, vėsus. Bilietuką reikėdavo pirkti. Šiandien sodas klaikus, apleistas...“
Publikuota: 2019-02-26 10:10:53
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|