|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Janina ir Juozas Vingeliai 60 metų laikosi vienas kito.
Autorės nuotr.
Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Prieš pat Kalėdas, gruodžio 21 d., kybartiečiai Janina ir Juozas Vingeliai atšventė deimantines vestuves. Šešias dešimtis metų darnoje išgyvenę žmonės sako, kad gyvenimas kartu nepabodo, pralėkė kaip viena diena.
Vadovaujasi Dievo įsakymais
– Ateina Kalėdos – gaspadoriams bėdos, – šmaikštavo aštuoniasdešimtmetį perkopęs, bet vis dar labai žvitrus Juozas Vingelis. – Šitą šventę mes su žmonele švęsdavome visada, net tada, kai buvo negalima. Net ir gamykloje Kybartuose, kurioje dirbau, švęsdavome visi. Atsimenu, vieną metą Kalėdos išpuolė darbo dieną, tai jau po pietų visų presai cechuose išjungti, užlipome į viršų, kur paprastai rinkdavomės, o ten – stalai nukrauti valgiais. Sėdėjome, šventėme. Tik nedainavome, kad niekas neišgirstų, būtų blogai mums baigęsi – tokie laikai buvo. Ir taip darėme ne vieną kartą. Kažkaip prasprūsdavome, niekas neužtiko, niekas nepaskundė.
Abu Vingeliai – labai religingi. Garbaus amžiaus sutuoktiniai, jei tik leidžia sveikata, kiekvieną sekmadienį važiuoja į bažnyčią. Ir taip jau keli dešimtmečiai. Jiems labai patinka dabartinis Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas, kuris moka sakyti taiklius ir šmaikščius pamokslus, geba bendrauti su žmonėmis ir skleidžia aplink save šilumą.
Laikosi vienas kito
– Abu esame iš religingų šeimų. Mes nuo mažens buvome mokomi gerbti vyresnius, klausyti kunigo, mokytojų. Gal todėl ir mūsų šeima išliko tvirta, nors gyvenime buvo ilgų išsiskyrimų. Vyras dirbo kituose miestuose, net ir kitose šalyse, kurias tuo metu broliškomis respublikomis vadino. Buvo gavęs pasiūlymų dirbti ir Palangoje, ir Vilniuje, valdžia siūlė butą, bet aš nenorėjau palikti savo mamos, su kuria visada gyvenome greta. Ji buvo mano geriausia draugė, – prisiminimais dalijosi J. Vingelienė. – Džiaugiuosi, kad Juozas neužsispyrė, o paklausė mano noro ir abu likome Kybartuose. Čia visą gyvenimą ir praleidome. Pačių rankomis pasistatytuose namuose užauginome du sūnus: Zenoną ir Egidijų, čia atvažiuodavo anūkai, kol buvo maži. Dabar visi turi savų užsiėmimų, mus aplanko daug rečiau. Bet mes vis dar turime vienas kitą. Dviese daug lengviau ir smagiau. Einame koja kojon vis pasitardami ir pasibardami, bet rasdami bendrą sprendimą. Neįsivaizduoju, kas bus, jei liksime kuris vienas. Stengiuosi apie tai negalvoti.
Po vestuvių – tiesiai į darbus
Vingeliai susitiko labai jauni. Į Kybartus su tėvais iš Kylininkų kaimo (Pajevonio sen.) atsikraustęs Juozas susidraugavo su Janinos broliais, užeidavo į jų namus, tai taip ir susipažino. Juozas jauną merginą pakviesdavo į kiną. O netrukus, vos jai sukako 20 metų, Janiną vedė. Prieš šešiasdešimt metų, gruodį, įvyko jų civilinė santuoka. O bažnyčioje jie abu susituokė slaptai jau kitų metų sausį. Apsigyveno abudu pas Janinos tėvus – Juozą ir Magdeleną Mauručaičius, labai gražiai sutarė. Tiesa, Mauručaičiai taip pat nebuvo Kybartų senbuviai, jie su dviem Janinos broliais atsikėlė į šį miestą iš Didžiųjų Šelvių kaimo.
– Apsivedėme ir iškart į darbus. Janina dirbo akmenskaldėje, išdirbo 25 metus. Iš pradžių ir aš ten dirbau.
Graži Janytė buvo. Kai dirbo akmenskaldės svarstyklėse, kartu su savimi pasiimdavo ir vyriausiąjį mūsų sūnų Zenoną. Tada jam buvo kokie 3 ar 4 metai. Vairuotojai dažnai įsisodindavo Zenoną į mašiną, vežiodavo ir prašydavo supažindinti su savo sesute. Sužinoję, kad ji – berniuko mama, labai nustebdavo. Ir, aišku, vaiko pasivažinėti daugiau jau neimdavo, – juokėsi Juozas. – Janina dar nuo mokyklos laikų buvo labai aktyvi sportininkė. Visur važinėdavo į varžybas, olimpiadas. Kai apsivedėme, aš jai uždraudžiau šitą reikalą. Pasakiau, kad noriu turėti savo žmogų namuose, o ne laukti, kol parvažiuos iš nežinia kur.
Žmonai teko paklusti, nes, kaip sakė Janina, ilgo gyvenimo kartu receptas – įsiklausymas į kito žodžius ir norus, pagarba šeimai ir ištikimybė vienas kitam.
Išsaugojo sklypą
Su sportu jauna moteris atsisveikino ir atsidėjo šeimai. Juolab kad ir namo reikėjo. O būstus tuo laiku žmonės statydavosi patys.
Kadangi Janina dirbo akmenskaldėje, galėjo pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, nes anuomet kažką gauti galėjai tik per pažintis. Darbai sklype vykdavo nespėriai, nes dirbdavo ne samdyti statybininkai, o šeimos nariai, draugai, pažįstami laisvu nuo darbo metu, išeiginėmis, per atostogas. Tai buvo vadinama talka. Paprastai talkininkai padėdavo įsikurti vieni kitiems.
– Namą, kuriame gyvename iki šiol, statėmės visai greta tėvų namų, savo sode. Mat tuometė valdžia nusprendė, kad mano tėvai turi per didelį sklypą ir jį reikia padalyti į kelias dalis bei leisti čia statytis kitiems. Tuomet mes sugalvojome, kad reikia mums, kaip jaunai šeimai, prašyti sklypo namui, nes tuo metu gyvenome pas tėvus. Taip ir padarėme. Kai tėveliai, beje, kartu išgyvenę 50 metų, pasimirė, jų namelį pardavėme. O iki tol visi gyvenome greta, vienas kitą paguosdami, vienas kitam padėdami ir pasirūpindami vienas kitu, – pasakojo Janina.
Apvesdino apie 20 porų
Juozas antrino žmonai, kad tikrai gerus uošvius turėjęs. Ypač uošvienę, kuri juos vis ragindavo bendrauti su gimine, eiti į visas vestuves ar laidotuves.
– Tai mes taip ir darydavom. Aš, kai buvau dar jaunas, mokėjau skambinti pianinu. Mane buvo išmokęs vargonininkas. Vėliau pradėjau groti ir akordeonu. Tai mus su Janyte vis kviesdavo į visų giminių vestuves. O giminė nemaža, aš pats iš septynių vaikų šeimos. Paskaičiavau, tai gal dvidešimtyje vestuvių esame buvę piršliais, – senus gerus laikus prisiminė Juozas ir išsitraukęs pagarbiai laikomą akordeoną pagrojo vis dar neužmirštą melodiją. – Taip ir gyvename abudu. Nieko lyg ir netrūksta, tik jei kas sveikatos abiem po maišą atneštų, tai tikrai paimtume. O taip – niekuo nesiskundžiame. Jei dejuosi, niekas nuo to nepasikeis.
Prieš pat Kalėdas, gruodžio 21 d., kybartiečiai Janina ir Juozas Vingeliai atšventė deimantines vestuves. Šešias dešimtis metų darnoje išgyvenę žmonės sako, kad gyvenimas kartu nepabodo, pralėkė kaip viena diena. |
– Ateina Kalėdos – gaspadoriams bėdos, – šmaikštavo aštuoniasdešimtmetį perkopęs, bet vis dar labai žvitrus Juozas Vingelis. – Šitą šventę mes su žmonele švęsdavome visada, net tada, kai buvo negalima. Net ir gamykloje Kybartuose, kurioje dirbau, švęsdavome visi. Atsimenu, vieną metą Kalėdos išpuolė darbo dieną, tai jau po pietų visų presai cechuose išjungti, užlipome į viršų, kur paprastai rinkdavomės, o ten – stalai nukrauti valgiais. Sėdėjome, šventėme. Tik nedainavome, kad niekas neišgirstų, būtų blogai mums baigęsi – tokie laikai buvo. Ir taip darėme ne vieną kartą. Kažkaip prasprūsdavome, niekas neužtiko, niekas nepaskundė.
Abu Vingeliai – labai religingi. Garbaus amžiaus sutuoktiniai, jei tik leidžia sveikata, kiekvieną sekmadienį važiuoja į bažnyčią. Ir taip jau keli dešimtmečiai. Jiems labai patinka dabartinis Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas, kuris moka sakyti taiklius ir šmaikščius pamokslus, geba bendrauti su žmonėmis ir skleidžia aplink save šilumą.
– Abu esame iš religingų šeimų. Mes nuo mažens buvome mokomi gerbti vyresnius, klausyti kunigo, mokytojų. Gal todėl ir mūsų šeima išliko tvirta, nors gyvenime buvo ilgų išsiskyrimų. Vyras dirbo kituose miestuose, net ir kitose šalyse, kurias tuo metu broliškomis respublikomis vadino. Buvo gavęs pasiūlymų dirbti ir Palangoje, ir Vilniuje, valdžia siūlė butą, bet aš nenorėjau palikti savo mamos, su kuria visada gyvenome greta. Ji buvo mano geriausia draugė, – prisiminimais dalijosi J. Vingelienė. – Džiaugiuosi, kad Juozas neužsispyrė, o paklausė mano noro ir abu likome Kybartuose. Čia visą gyvenimą ir praleidome. Pačių rankomis pasistatytuose namuose užauginome du sūnus: Zenoną ir Egidijų, čia atvažiuodavo anūkai, kol buvo maži. Dabar visi turi savų užsiėmimų, mus aplanko daug rečiau. Bet mes vis dar turime vienas kitą. Dviese daug lengviau ir smagiau. Einame koja kojon vis pasitardami ir pasibardami, bet rasdami bendrą sprendimą. Neįsivaizduoju, kas bus, jei liksime kuris vienas. Stengiuosi apie tai negalvoti.
Vingeliai susitiko labai jauni. Į Kybartus su tėvais iš Kylininkų kaimo (Pajevonio sen.) atsikraustęs Juozas susidraugavo su Janinos broliais, užeidavo į jų namus, tai taip ir susipažino. Juozas jauną merginą pakviesdavo į kiną. O netrukus, vos jai sukako 20 metų, Janiną vedė. Prieš šešiasdešimt metų, gruodį, įvyko jų civilinė santuoka. O bažnyčioje jie abu susituokė slaptai jau kitų metų sausį. Apsigyveno abudu pas Janinos tėvus – Juozą ir Magdeleną Mauručaičius, labai gražiai sutarė. Tiesa, Mauručaičiai taip pat nebuvo Kybartų senbuviai, jie su dviem Janinos broliais atsikėlė į šį miestą iš Didžiųjų Šelvių kaimo.
– Apsivedėme ir iškart į darbus. Janina dirbo akmenskaldėje, išdirbo 25 metus. Iš pradžių ir aš ten dirbau.
Graži Janytė buvo. Kai dirbo akmenskaldės svarstyklėse, kartu su savimi pasiimdavo ir vyriausiąjį mūsų sūnų Zenoną. Tada jam buvo kokie 3 ar 4 metai. Vairuotojai dažnai įsisodindavo Zenoną į mašiną, vežiodavo ir prašydavo supažindinti su savo sesute. Sužinoję, kad ji – berniuko mama, labai nustebdavo. Ir, aišku, vaiko pasivažinėti daugiau jau neimdavo, – juokėsi Juozas. – Janina dar nuo mokyklos laikų buvo labai aktyvi sportininkė. Visur važinėdavo į varžybas, olimpiadas. Kai apsivedėme, aš jai uždraudžiau šitą reikalą. Pasakiau, kad noriu turėti savo žmogų namuose, o ne laukti, kol parvažiuos iš nežinia kur.
Žmonai teko paklusti, nes, kaip sakė Janina, ilgo gyvenimo kartu receptas – įsiklausymas į kito žodžius ir norus, pagarba šeimai ir ištikimybė vienas kitam.
Su sportu jauna moteris atsisveikino ir atsidėjo šeimai. Juolab kad ir namo reikėjo. O būstus tuo laiku žmonės statydavosi patys.
Kadangi Janina dirbo akmenskaldėje, galėjo pasirūpinti statybinėmis medžiagomis, nes anuomet kažką gauti galėjai tik per pažintis. Darbai sklype vykdavo nespėriai, nes dirbdavo ne samdyti statybininkai, o šeimos nariai, draugai, pažįstami laisvu nuo darbo metu, išeiginėmis, per atostogas. Tai buvo vadinama talka. Paprastai talkininkai padėdavo įsikurti vieni kitiems.
– Namą, kuriame gyvename iki šiol, statėmės visai greta tėvų namų, savo sode. Mat tuometė valdžia nusprendė, kad mano tėvai turi per didelį sklypą ir jį reikia padalyti į kelias dalis bei leisti čia statytis kitiems. Tuomet mes sugalvojome, kad reikia mums, kaip jaunai šeimai, prašyti sklypo namui, nes tuo metu gyvenome pas tėvus. Taip ir padarėme. Kai tėveliai, beje, kartu išgyvenę 50 metų, pasimirė, jų namelį pardavėme. O iki tol visi gyvenome greta, vienas kitą paguosdami, vienas kitam padėdami ir pasirūpindami vienas kitu, – pasakojo Janina.
Juozas antrino žmonai, kad tikrai gerus uošvius turėjęs. Ypač uošvienę, kuri juos vis ragindavo bendrauti su gimine, eiti į visas vestuves ar laidotuves.
– Tai mes taip ir darydavom. Aš, kai buvau dar jaunas, mokėjau skambinti pianinu. Mane buvo išmokęs vargonininkas. Vėliau pradėjau groti ir akordeonu. Tai mus su Janyte vis kviesdavo į visų giminių vestuves. O giminė nemaža, aš pats iš septynių vaikų šeimos. Paskaičiavau, tai gal dvidešimtyje vestuvių esame buvę piršliais, – senus gerus laikus prisiminė Juozas ir išsitraukęs pagarbiai laikomą akordeoną pagrojo vis dar neužmirštą melodiją. – Taip ir gyvename abudu. Nieko lyg ir netrūksta, tik jei kas sveikatos abiem po maišą atneštų, tai tikrai paimtume. O taip – niekuo nesiskundžiame. Jei dejuosi, niekas nuo to nepasikeis.
Publikuota: 2018-12-28 15:48:22
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|