„Santaka“ / Į tėvų namus aktorius grįžta šventėms pasibaigus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-12-29 19:28

Dalinkitės:  


Neseniai Vilkaviškyje vykusią jaunimo varžytuvių šventę vedė jaunas šaunus žmogus, puikiai užėmęs publiką ir padėjęs jaunimo komandoms gerai jaustis scenoje. Ne vienas salėje sėdėjęs žiūrovas atpažino aktorių Liutaurą Kasulaitį.

Autorės nuotr.


Į tėvų namus aktorius grįžta šventėms pasibaigus

Eglė MIČIULIENĖ

„Jau trečioje klasėje žinojau, kad būsiu aktoriumi“, – duodamas interviu „Santakai“ kalbėjo Liutauras KASULAITIS. Jo svajonė išsipildė – trisdešimt trejų vyras jau dešimt metų dirba Klaipėdos dramos teatre.

Prieš Naujuosius su buvusiu vilkaviškiečiu kalbėjomės apie jo darbą ir šventes.



Tėvai nepriekaištavo

– Gimėte Vilkaviškyje, šiuo metu esate įsikūręs uostamiestyje. Gal papasakotumėte apie savo dabartinį gyvenimą plačiau?

– Gyvenu Klaipėdoje, prie jūros. Esu dramos teatro aktorius, vaidinu, kuriu, kiek leidžia jėgos, ir tuo džiaugiuosi. Daug kam patinka, daug kas man turi ir pastabų, bet aš esu laimingas pasirinkęs šitą darbą, nes tai – mano pašaukimas.

– Jus pažįstantys žmonės sako, jog nuo mažens svajojote būti aktoriumi.

– Pirmoje klasėje norėjau būti mokytoju (jis irgi savotiškas aktorius, kai stovi prieš visą klasę), būdamas antrokas galvojau tapti gydytoju. Bet jau trečioje klasėje tikrai žinojau, kad būsiu aktoriumi. Mane traukė scena. Lankiau keletą dramos būrelių, ir man tai labai patiko. Iš vaikystės prisimenu, kad scenoje visuomet jausdavausi puikiai.

– Kaip į Jūsų pasirinkimą žiūrėjo tėvai? Jų profesijos, lyginant su Jūsų, buvo pakankamai „žemiškos“.

– Tėtis dirbo tardytoju policijoje, mama – prokuratūroje sekretore, vėliau – buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Mano tėvai – protingi ir tolerantiški žmonės. Jie leido man pačiam spręsti ir rinktis, nes žinojo, kad tai padarysiu gerai. Atsimenu, kai grįždavau vėliau iš mokyklos, tėtis mėgdavo pajuokauti: „Žiūrėk, mūsų artistas parėjo“... Bet jokių piktų priekaištų nesulaukiau. Nuo vaikystės tėvas išmokė mylėti knygas. Jis – labai šviesus žmogus. Tais laikais, kai aš augau, prie knygų reikėdavo stovėti eilėse. Tėtis vis parnešdavo man kokią knygelę ir taip prie jų pratino. Mama įskiepijo meilę poezijai. Jos mylimiausia poetė buvo didžioji lyrikė Salomėja Nėris.



Mokykloje nusibodo

– Gal prisimenate kokią smagią istoriją, susijusią su būsimojo aktoriaus keliu?

– Prisimenu, kaip atvažiavau stoti į Vilniaus konservatoriją dar nebaigęs mokyklos. Man atrodė, kad mokykloje esu praleidęs jau pakankamai daug laiko. Labai norėjau būti aktoriumi, ir – kuo greičiau.

Stojančiųjų mokytis aktoriaus profesijos tada buvo labai daug, man atrodė, kad gal koks tūkstantis... O priėmė tik dešimt žmonių. Todėl ten rengiami trys turai: tik tuomet, kai įveiki du turus, priima tavo dokumentus.

Dabar jau amžiną atilsį režisierė Dalia Tamulevičiūtė su Algirdu Latėnu tuomet rinko kursą. Sėkmingai praėjau du turus. Vakarais iš Vilniaus namo važiuodavau traukiniu. Tambure stovėdavau laimingas ir įsivaizduodavau, kad jau esu tikras aktorius ir pats sau atrodžiau labai talentingas, tikra žvaigžde... Dabar tai juokinga prisiminti.

Taigi po tų dviejų turų režisierė D.Tamulevičiūtė manęs ir klausia: „Berniuk, o kur jūsų dokumentai?“ Atsakiau, kad aš dar nebaigęs mokyklos... Režisierė man pasiūlė atvažiuoti kitais metais.

– Bet nebevažiavote?

– Man taip patarė: sakė,Vilniuje tave jau matė ir būsi nebeįdomus. Todėl kitais metais stojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Ir tuo džiaugiuosi, nes, kaip sakiau, Klaipėdoje man gera.

– Apie Jūsų aktorinius sugebėjimus sklandė kalbos ir Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Bet kai kurie pedagogai į tai žiūrėjo skeptiškai – esą, per mažai mokėtės norėdamas tapti aktoriumi...

– Nebuvau labai geras mokinys. Geriau mokiausi humanitarinius dalykus, o tikslieji mokslai nesisekė. Jų net nesistengiau suprasti, nes man tai buvo neįdomu.

Kai po devynių klasių „nelabai kokie“ mokiniai išėjo iš mokyklos, man taip pat buvo pasakyta, kad reikėtų eiti lauk. Atseit be reikalo tikiuosi tapti aktoriumi, nes ši specialybė – tik pažangiems mokiniams, bet tikrai ne man. Tuomet pagalvojau, kad tai – nesąmonė, juk būti aktoriumi – mano pašaukimas.

Be abejo, tuo nenoriu pasakyti, kad nereikia mokytis. Juk visą gyvenimą mokomės...

– Gal turite mėgstamiausią vaidmenį arba tokį, kurį svajojate suvaidinti?

– Man labai patiko dirbti su režisieriumi Aidu Giniočiu. Vaidinau elnią jo režisuotoje muzikinėje pasakoje „Mykolas Žvejas“ (Teatrų festivalyje „Teatrai – vaikams“ klaipėdiškių „Mykolas Žvejas“ buvo pripažintas geriausiu spektakliu – aut. past.). Labai mielas vaikiškas vaidmuo. Po švenčių baigsime statyti gražią jauno režisieriaus Dariaus Rabašausko pasaką pagal Vytauto V.Landsbergio „Angelų pasakas“ . Tai – daugiau vaikams skirti spektakliai, bet jie nėra tik vaikiški, juos mielai žiūri ir suaugusieji.

Labai šaunus komiškas meilužio Klitandro vaidmuo man buvo skirtas A.Giniočio pagal Ž.B.Moljerą pastatytame spektaklyje „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras“.

Bet iš tikrųjų visi vaidmenys, net ir patys mažiausi, man yra svarbūs. Tarp aktorių yra toks posakis: nėra mažų vaidmenų, yra maži aktoriai. Mitas, kad visi mes svajojame suvaidinti Hamletą...

Niekuomet nežinau, ką rytoj pasiūlys režisierius, todėl įdomu laukti, koks bus kitas man skirtas vaidmuo. O svajonių vaidmens neturiu: koks pasiūlomas, tokį „prisijaukinu“, ir šis vaidmuo man tampa dar viena išsipildžiusia svajone.

– Daugelis vilkaviškiečių Jus, kaip aktorių, pirmą kartą pamatė filme „Dievų miškas“. Kaip vertinate savo vaidmenį jame?

– Vaidinau keliuose filmuose. Filmavausi ir reklamose – kaip dabar dažnai daro aktoriai (tai jau materialinė profesijos pusė). O „Dievų miške“ savo vaidmeniu, kaip ir kai kuriais kitais dalykais tame filme, nesu patenkintas. Bet „Dievų miškas“ man svarbus dėl to, kad jo dėka pažinau labai talentingą, šviesų, šiltą žmogų – režisierių Algimantą Puipą.

– Kam teikiate pirmenybę – kinui ar teatrui?

– Teatras – gyvas organizmas, jis pulsuoja. Jauti ryšį su žiūrovu ir matai jo nuotaikas. Jei viename spektaklyje suvaidinai prasčiau, kitame galbūt kažką gali pataisyti. O kine – kaip suvaidinai, taip visą gyvenimą ir bus. Čia nesimatys nei mano profesinio tobulėjimo, nei nuosmukio.



Šventės – ne namie

– Nemažai žinomų puikių aktorių savo profesiją pakeitė ir tapo verslininkais ar kitų profesijų atstovais. Gal aktoriaus duona nėra labai skalsi?

– Be to, ką atlieku scenoje, aš dar režisuoju, darau komercinius renginius – Valentino dienas, Naujųjų metų vakarus ir kt. Bet ne visur siekiu pelno ir naudos, nes yra dalykų, iš kurių nereikia uždirbti. Pavyzdžiui, rengiu nemokamus Vėlinių vakarus Klaipėdoje. Juose kasmet daugėja žmonių – paskui jie ateina padėkoti su ašaromis akyse. Žmonėms jau nusibosta įvairūs šou, jie grįžta prie kitų vertybių. Žinoma, reikia visko, bet ne tik A.Valinskas ir televizija gali formuoti mūsų vidinį pasaulį ir požiūrį į kultūrą.

– Retai grįžtate į tėviškę. Ir šiemet Virbalyje (čia iš Vilkaviškio persikėlė gyventi Liutauro tėvai – aut. past.) jau nepasirodysite – tik po Naujųjų metų. Ar šventes irgi praleidžiate scenoje?

– Per Kalėdas dirbau, organizavau privačioms firmoms šventinius vakarus: esu jų režisierius, o kai kada – ir vedėjas. Tuo šiemet esu užimtas nuo gruodžio vidurio iki sausio 5 d. Per Naujuosius turiu didžiulį renginį Klaipėdos naktiniame klube „Kalifornija“.

O tėvai jau įpratę, kad per šventes manęs nesulaukia. Susitinkame po Naujųjų metų. Tas susitikimas ir būna mūsų Kalėdos bei Naujieji metai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas