|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Redakcijos svečias
|
|
|
Gustas Vaškelis savo žinias ir gebėjimus norėtų atiduoti gimtajam Vilkaviškio kraštui.
Autorės nuotr.
Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Šie mokslo metai Gustui VAŠKELIUI – paskutiniai „Aušros“ gimnazijoje. Septyniolikmetis ketvirtokas jau svajoja apie medicinos studijas ir kruopščiai joms rengiasi, į šalį atidėjo visas visuomenines veiklas. Tačiau tas, kas turėjo progos pažinti šį jaunuolį, neabejotinai pasakys, kad Gustas – ne pagal savo metus subrendęs ir labai tvirtą nuomonę turintis mokinys su nepajudinamomis vertybėmis. Jis geba įsigilinti į jį dominančius dalykus iki menkiausių smulkmenų ir nevengia pademonstruoti savo išmanymo kitiems, versdamas gerokai pasitempti šalia esančiuosius.
Su gimnazistu kalbamės apie mokyklą, apie tai, ar lengva gyventi nesitaikstant su nepatinkančiais dalykais, koks turėtų būti modernus žmogus.
– Gustai, esi save išbandęs įvairiose veiklose. Kas arčiausiai širdies?
– Visada savo „arkliuku“ laikiau biologiją. Ji – mano mėgstamiausias studijų objektas. Atėjęs į gimnaziją labai susidomėjau moksline veikla. Teko galimybė dalyvauti ES jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinio etapo baigiamajame ture, buvau apdovanotas pagyrimo raštu. Tačiau vėliau, išsiskyrus nuomonėms su man vadovavusia mokytoja, šią veiklą apleidau. Man labai svarbu bendradarbiauti su panašaus mąstymo žmonėmis, tik pasitikėdamas pedagogu galiu jaustis saugus ir parodyti tikrą rezultatą. Vis dar dalyvauju biologijos olimpiadose, parsivežu apdovanojimų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad aš šia sritimi nuolatos domiuosi pats ir tikiuosi, jog ateityje turėsiu sąlygas tikriems moksliniams bandymams.
– Pernai labai gerai pasirodėte tarp šalies mokomųjų mokinių bendrovių (MMB) su pačių įsteigta muilą gaminančia bendrove „Mui Mui“.
– Ją aš vadinu savo kūdikiu. Šitas projektas – mano ir komandos nemigos priežastis. Į jį įdėjau labai daug širdies ir įsitaisiau žilų plaukų.
Kartu su dar trimis komandos nariais gaminome rankų darbo muilą įdomiais pavadinimais: „Sielos voratinklių valymui“, „Gyvenimo kančioms lengvinti“, „Atgal į gamtą“, „Kleopatros grožio paslaptis“. Tokie pavadinimai pritraukė pirkėjų dėmesį. Dirbti buvo nelengva, bet smagu. Tapome geriausia Marijampolės regiono MMB, o Vilniaus nacionalinėje mugėje patekę į dešimtuką dar pelnėme ir nominaciją „Geriausias partneris“.
Šešis mėnesius trukusi „Mui Mui“ kelionė, deja, pasibaigė. Būta visko – nuo blogų sprendimų iki brangių klaidų, tačiau kartu su komanda įveikėme iššūkius, ne tik laimėjome dvi nominacijas, bet ir sukūrėme pelningą bei perspektyvų verslą. Mūsų bendrovės akcijų vertė padidėjo beveik keturis su puse karto – nuo 2, 50 iki 10, 94 euro. Ši veikla suteikė įgūdžių, kurių prireiks tolesniame gyvenime. Gali būti, kad ateityje šios idėjos neatsisakysiu ir verslą plėtosiu toliau.
– Esi savanoriavęs Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre (VJC), dalyvavai judėjimo „Už vieningą Vilkaviškio kraštą“ veikloje, kartu organizavai vilkaviškiečių sąskrydį, tačiau šių veiklų nebetęsi. Kodėl?
– Tai buvo labai smagios patirtys. Vilkaviškio VJC organizuodavome protmūšius, dalyvaudavome kitoje savanoriškoje veikloje, tačiau tai neatitiko mano įsivaizdavimo apie savanorystę.
Apsidžiaugiau išgirdęs, kad buriasi iniciatyvūs krašto žmonės, kurie nepolitikuoja, kurių moralinis kompasas rodo teisingai ir kurie net nepriima į savo gretas partijoms priklausančių asmenų. Nuėjęs į kelis susirinkimus pamaniau, kad čia galiu save realizuoti. Buvo labai smagu kartu spręsti daugelį dalykų, įdomu bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis, su kuriais labai susidraugavau. Didžiavausi renginiu, kurį vasarą organizavome. Tačiau kai keli judėjimo nariai pasuko į politiką ir ėmė ruoštis savivaldos rinkimams, ėmiau svarstyti, ar tai atitinka mano vertybes bei anksčiau deklaruotus judėjimo tikslus.
Pasijutau apgautas, nes iš pat pradžių buvo sakoma, kad nebus jokios politikos. Į judėjimą aš atėjau ne kažkam rinkti politinio kapitalo, bet skirti savo laiką visų mūsų gerovei kurti. Suprantu žmonių norą kažką keisti rajono gyvenime, tačiau jų pasirinktas valdžios siekimo kelias man nepriimtinas. Juk yra ir kitokių būdų. Kaip jau sakiau, man didžiausia vertybė yra pasitikėjimas žmonėmis, su kuriais einu koja kojon. Tad nuo judėjimo veiklos atsiribojau ir nebenoriu, kad mane kas sietų su tais politikuojančiais žmonėmis.
– Ar šiandieninė mokykla atitinka šiuolaikinio mokinio poreikius?
– Manau, kad ne visai. Mokymo įstaigos turėtų stipriai keistis. Ne tik mokymo programos, bet ir požiūris į mokinį kaip į visavertį mokyklos bendruomenės narį. Mokytojai patys turėtų skirti daugiau laiko ne tik lavinimuisi, žinių atnaujinimui, bet ir būti labai gerai pasiruošę psichologiškai, ne tik stengtis mokiniui „įkišti“ savo turimas žinias, bet gebėti jį išmokyti mokytis.
Šiais laikais, kai informacija yra itin lengvai pasiekiama, mokymo procese reikėtų daugiau dėmesio kreipti į tai, kaip išmokyti jauną žmogų ją atsirinkti ir kaip vartoti. Nemanau, kad viena programa ir tokie patys vertinimo kriterijai visiems tinka. Pritariu, kad bent iki aštuntos, devintos klasės reikia mokyti bendrų dalykų, tačiau vėliau norėtųsi daugiau laisvės rinktis. Tarkime, aš, gilindamasis į man įdomią temą, surandu labai daug medžiagos ir noriu ją pateikti kuo įdomiau, tačiau sulaukiu priekaištų, kad turiu tilpti į nurodytą formatą. Juk tai neteisinga!
Man, kaip mokiniui, svarbu, kad pedagogas būtų santūrus, nešališkas, kad ne tik lieptų laikytis taisyklių, bet ir rodytų tai savo pavyzdžiu. Esu ne kartą patyręs, kad taisyklės galioja ir buvo kurtos tik mokiniams, o mokytojams – nelabai. Su tokiais dvigubais standartais esu susidūręs ne tik mokykloje. Dėl to man labai neramu ir gėda.
– Gustai, ar lengva būti tokiu principingu?
– Tikrai ne. Dažnai savo nuomonę išreiškiu garsiai. Ir ne tik mokykloje. Tiesiog nemoku nutylėti ir prisitaikyti. Keista jaustis kaltu dėl to, ką padarei ar pasakei netgi tada, kai esi teisus. Dažnai taip jaučiuosi, nes sakyti tiesą žmonėms yra blogo tono ženklas. Jaučiu, kad dėl savo tiesumo nesu populiarus mokyklos bendruomenėje, nors nepasakyčiau, kad neturiu draugų.
Aš kitaip negaliu. Nuo vaikystės esu pratintas būti tiesus, aiškiai reikšti savo nuomonę, vadovautis teisingumo principais. Esu dėkingas mamai, kuri visada buvo greta manęs, mane palaikydavo, kartu skaitydavome knygas, jas aptardavome. Ji ir suformavo mano tvirtą nuomonę apie pasaulį. Man daug kas sako, kad esu idealistas, kad gyvenimas mane dar aplaužys, kad išmoksiu prisitaikyti. Galbūt laikui bėgant išmoksiu būti subtilesnis, bet vertybės nepasikeis.
– Esi jaunas žmogus. Kaip atsipalaiduoji?
– Man dar tik septyniolika. Kartais, kai jau būnu pasiruošęs kitai dienai, sėdu prie kompiuterio ir žaidžiu strateginį žaidimą „Sid Meier’s Civilization V“. Jis mano mėgstamiausias, nes ugdo ne tik gebėjimą analizuoti, interpretuoti informaciją, bet ir supažindina su istoriniu kontekstu, kai kurių sprendimų būtinybe. Taip pat labai mėgstu groti pianinu. Nors esu baigęs muzikos mokyklą, fortepijono klasę, keleri metai dar mokausi ir pagal išplėstinę programą. Man patinka, kad dabar jau galiu rinktis kūrinius ir groti tai, ką noriu.
Taip pat dažnai dirbu su įvaizdžio dizainu: nuo koncepcijos iki logotipo ir viso organizacijos stiliaus sukūrimo.
Anksčiau maniau, kad informatikos mokslai – labai įdomi ir daug galimybių teikianti sritis, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ši „upė“ man darosi vis seklesnė. Jeigu paprastai – darosi nebeįdomu. Tiesa, dar lieka ekonomika ir teisė. Jas savo rezerve pasilieku tam atvejui, jei nepasisektų įstoti į mediciną.
– Atrodo, kad nesi nusivylęs savo kraštu. Ar planuotum čia grįžti po studijų?
– Tikrai nesu nusivylęs. Man čia smagu gyventi. Juolab kad per įvairias savo veiklas susipažinau su daugybe puikių žmonių. Tikrai norėčiau čia grįžti ir būti naudingas visuomenei ne tik dėl savo profesinės veiklos. Manau, jog laikui bėgant viskas pasikeis tik į gera ir visi supras, kad svarbi ne tik asmeninė gerovė. Modernus žmogus turi jaudintis ne tik dėl savo paties ateities. Ir kiekvienas turi teisę būti savimi.
Šie mokslo metai Gustui VAŠKELIUI – paskutiniai „Aušros“ gimnazijoje. Septyniolikmetis ketvirtokas jau svajoja apie medicinos studijas ir kruopščiai joms rengiasi, į šalį atidėjo visas visuomenines veiklas. Tačiau tas, kas turėjo progos pažinti šį jaunuolį, neabejotinai pasakys, kad Gustas – ne pagal savo metus subrendęs ir labai tvirtą nuomonę turintis mokinys su nepajudinamomis vertybėmis. Jis geba įsigilinti į jį dominančius dalykus iki menkiausių smulkmenų ir nevengia pademonstruoti savo išmanymo kitiems, versdamas gerokai pasitempti šalia esančiuosius. |
Su gimnazistu kalbamės apie mokyklą, apie tai, ar lengva gyventi nesitaikstant su nepatinkančiais dalykais, koks turėtų būti modernus žmogus.
– Gustai, esi save išbandęs įvairiose veiklose. Kas arčiausiai širdies?
– Visada savo „arkliuku“ laikiau biologiją. Ji – mano mėgstamiausias studijų objektas. Atėjęs į gimnaziją labai susidomėjau moksline veikla. Teko galimybė dalyvauti ES jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinio etapo baigiamajame ture, buvau apdovanotas pagyrimo raštu. Tačiau vėliau, išsiskyrus nuomonėms su man vadovavusia mokytoja, šią veiklą apleidau. Man labai svarbu bendradarbiauti su panašaus mąstymo žmonėmis, tik pasitikėdamas pedagogu galiu jaustis saugus ir parodyti tikrą rezultatą. Vis dar dalyvauju biologijos olimpiadose, parsivežu apdovanojimų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad aš šia sritimi nuolatos domiuosi pats ir tikiuosi, jog ateityje turėsiu sąlygas tikriems moksliniams bandymams.
– Pernai labai gerai pasirodėte tarp šalies mokomųjų mokinių bendrovių (MMB) su pačių įsteigta muilą gaminančia bendrove „Mui Mui“.
– Ją aš vadinu savo kūdikiu. Šitas projektas – mano ir komandos nemigos priežastis. Į jį įdėjau labai daug širdies ir įsitaisiau žilų plaukų.
Kartu su dar trimis komandos nariais gaminome rankų darbo muilą įdomiais pavadinimais: „Sielos voratinklių valymui“, „Gyvenimo kančioms lengvinti“, „Atgal į gamtą“, „Kleopatros grožio paslaptis“. Tokie pavadinimai pritraukė pirkėjų dėmesį. Dirbti buvo nelengva, bet smagu. Tapome geriausia Marijampolės regiono MMB, o Vilniaus nacionalinėje mugėje patekę į dešimtuką dar pelnėme ir nominaciją „Geriausias partneris“.
Šešis mėnesius trukusi „Mui Mui“ kelionė, deja, pasibaigė. Būta visko – nuo blogų sprendimų iki brangių klaidų, tačiau kartu su komanda įveikėme iššūkius, ne tik laimėjome dvi nominacijas, bet ir sukūrėme pelningą bei perspektyvų verslą. Mūsų bendrovės akcijų vertė padidėjo beveik keturis su puse karto – nuo 2, 50 iki 10, 94 euro. Ši veikla suteikė įgūdžių, kurių prireiks tolesniame gyvenime. Gali būti, kad ateityje šios idėjos neatsisakysiu ir verslą plėtosiu toliau.
– Esi savanoriavęs Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre (VJC), dalyvavai judėjimo „Už vieningą Vilkaviškio kraštą“ veikloje, kartu organizavai vilkaviškiečių sąskrydį, tačiau šių veiklų nebetęsi. Kodėl?
– Tai buvo labai smagios patirtys. Vilkaviškio VJC organizuodavome protmūšius, dalyvaudavome kitoje savanoriškoje veikloje, tačiau tai neatitiko mano įsivaizdavimo apie savanorystę.
Apsidžiaugiau išgirdęs, kad buriasi iniciatyvūs krašto žmonės, kurie nepolitikuoja, kurių moralinis kompasas rodo teisingai ir kurie net nepriima į savo gretas partijoms priklausančių asmenų. Nuėjęs į kelis susirinkimus pamaniau, kad čia galiu save realizuoti. Buvo labai smagu kartu spręsti daugelį dalykų, įdomu bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis, su kuriais labai susidraugavau. Didžiavausi renginiu, kurį vasarą organizavome. Tačiau kai keli judėjimo nariai pasuko į politiką ir ėmė ruoštis savivaldos rinkimams, ėmiau svarstyti, ar tai atitinka mano vertybes bei anksčiau deklaruotus judėjimo tikslus.
Pasijutau apgautas, nes iš pat pradžių buvo sakoma, kad nebus jokios politikos. Į judėjimą aš atėjau ne kažkam rinkti politinio kapitalo, bet skirti savo laiką visų mūsų gerovei kurti. Suprantu žmonių norą kažką keisti rajono gyvenime, tačiau jų pasirinktas valdžios siekimo kelias man nepriimtinas. Juk yra ir kitokių būdų. Kaip jau sakiau, man didžiausia vertybė yra pasitikėjimas žmonėmis, su kuriais einu koja kojon. Tad nuo judėjimo veiklos atsiribojau ir nebenoriu, kad mane kas sietų su tais politikuojančiais žmonėmis.
– Ar šiandieninė mokykla atitinka šiuolaikinio mokinio poreikius?
– Manau, kad ne visai. Mokymo įstaigos turėtų stipriai keistis. Ne tik mokymo programos, bet ir požiūris į mokinį kaip į visavertį mokyklos bendruomenės narį. Mokytojai patys turėtų skirti daugiau laiko ne tik lavinimuisi, žinių atnaujinimui, bet ir būti labai gerai pasiruošę psichologiškai, ne tik stengtis mokiniui „įkišti“ savo turimas žinias, bet gebėti jį išmokyti mokytis.
Šiais laikais, kai informacija yra itin lengvai pasiekiama, mokymo procese reikėtų daugiau dėmesio kreipti į tai, kaip išmokyti jauną žmogų ją atsirinkti ir kaip vartoti. Nemanau, kad viena programa ir tokie patys vertinimo kriterijai visiems tinka. Pritariu, kad bent iki aštuntos, devintos klasės reikia mokyti bendrų dalykų, tačiau vėliau norėtųsi daugiau laisvės rinktis. Tarkime, aš, gilindamasis į man įdomią temą, surandu labai daug medžiagos ir noriu ją pateikti kuo įdomiau, tačiau sulaukiu priekaištų, kad turiu tilpti į nurodytą formatą. Juk tai neteisinga!
Man, kaip mokiniui, svarbu, kad pedagogas būtų santūrus, nešališkas, kad ne tik lieptų laikytis taisyklių, bet ir rodytų tai savo pavyzdžiu. Esu ne kartą patyręs, kad taisyklės galioja ir buvo kurtos tik mokiniams, o mokytojams – nelabai. Su tokiais dvigubais standartais esu susidūręs ne tik mokykloje. Dėl to man labai neramu ir gėda.
– Gustai, ar lengva būti tokiu principingu?
– Tikrai ne. Dažnai savo nuomonę išreiškiu garsiai. Ir ne tik mokykloje. Tiesiog nemoku nutylėti ir prisitaikyti. Keista jaustis kaltu dėl to, ką padarei ar pasakei netgi tada, kai esi teisus. Dažnai taip jaučiuosi, nes sakyti tiesą žmonėms yra blogo tono ženklas. Jaučiu, kad dėl savo tiesumo nesu populiarus mokyklos bendruomenėje, nors nepasakyčiau, kad neturiu draugų.
Aš kitaip negaliu. Nuo vaikystės esu pratintas būti tiesus, aiškiai reikšti savo nuomonę, vadovautis teisingumo principais. Esu dėkingas mamai, kuri visada buvo greta manęs, mane palaikydavo, kartu skaitydavome knygas, jas aptardavome. Ji ir suformavo mano tvirtą nuomonę apie pasaulį. Man daug kas sako, kad esu idealistas, kad gyvenimas mane dar aplaužys, kad išmoksiu prisitaikyti. Galbūt laikui bėgant išmoksiu būti subtilesnis, bet vertybės nepasikeis.
– Esi jaunas žmogus. Kaip atsipalaiduoji?
– Man dar tik septyniolika. Kartais, kai jau būnu pasiruošęs kitai dienai, sėdu prie kompiuterio ir žaidžiu strateginį žaidimą „Sid Meier’s Civilization V“. Jis mano mėgstamiausias, nes ugdo ne tik gebėjimą analizuoti, interpretuoti informaciją, bet ir supažindina su istoriniu kontekstu, kai kurių sprendimų būtinybe. Taip pat labai mėgstu groti pianinu. Nors esu baigęs muzikos mokyklą, fortepijono klasę, keleri metai dar mokausi ir pagal išplėstinę programą. Man patinka, kad dabar jau galiu rinktis kūrinius ir groti tai, ką noriu.
Taip pat dažnai dirbu su įvaizdžio dizainu: nuo koncepcijos iki logotipo ir viso organizacijos stiliaus sukūrimo.
Anksčiau maniau, kad informatikos mokslai – labai įdomi ir daug galimybių teikianti sritis, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ši „upė“ man darosi vis seklesnė. Jeigu paprastai – darosi nebeįdomu. Tiesa, dar lieka ekonomika ir teisė. Jas savo rezerve pasilieku tam atvejui, jei nepasisektų įstoti į mediciną.
– Atrodo, kad nesi nusivylęs savo kraštu. Ar planuotum čia grįžti po studijų?
– Tikrai nesu nusivylęs. Man čia smagu gyventi. Juolab kad per įvairias savo veiklas susipažinau su daugybe puikių žmonių. Tikrai norėčiau čia grįžti ir būti naudingas visuomenei ne tik dėl savo profesinės veiklos. Manau, jog laikui bėgant viskas pasikeis tik į gera ir visi supras, kad svarbi ne tik asmeninė gerovė. Modernus žmogus turi jaudintis ne tik dėl savo paties ateities. Ir kiekvienas turi teisę būti savimi.
Publikuota: 2018-12-18 09:58:56
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|