„Santaka“ / Lietuvos skautų istorijoje giliai įminti vilkaviškiečių pėdsakai / Valstybė buvo, yra ir bus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda priekabą 2PTS-4 (mažesnioji, 1000 Eur), avižų šiaudų ritinius (10 Eur už vnt.), kviečius (200 Eur/t), kvietrugius (180 Eur už t), avižas (160 Eur už t). Tel.: 8 612 88 391, 8 631 00 196.
Galioja iki: 2020-02-21 13:48:48

Slaugytų senuką ar senutę Vilkaviškyje. Tel. 8 635 88 898.
Galioja iki: 2020-02-21 13:49:28

Parduoda beveik naują akumuliatorių VEGA (62 Ah, startinė srovė 570 A, 50 Eur). Tel. 8 685 17 286.
Galioja iki: 2020-02-23 08:07:45

Būsto vidaus apdaila iki visiško įrengimo. Kokybiškai, greitai ir gera kaina! Vilkaviškis ir aplink jį 30 km spinduliu. Tel. 8 624 88 933.
Galioja iki: 2020-02-24 09:11:00

Parduoda 5,4 ha dirbamos žemės ūkio paskirties žemės sklypą Sūdavos kaime. Tel. 8 616 98 851.
Galioja iki: 2020-02-24 13:29:17

Parduoda 11,32ha iš 22,64 ha sklypo ariamos žemės, Augiškių k., Keturvalakių sen. (našumas 52,9 balo, kitą sklypo dalį galima nuomotis). Tel. 8 611 24 847.
Galioja iki: 2020-02-27 08:12:46

Parduoda 6,8 a sodą Agrastų g. 15, Vilkaviškyje. Tel. 8 616 76 717.
Galioja iki: 2020-02-28 11:21:40



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Valstybė buvo, yra ir bus

Dalinkitės:  


Šeštadienį vilkaviškiečiai aikštėje galėjo stebėti iškilmingą skautų rikiuotę.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuot.


Lietuvos skautų istorijoje giliai įminti vilkaviškiečių pėdsakai

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Skautų organizacijos 100-mečio proga vilkaviškiečiai šį savaitgalį galėjo susipažinti su skautais, pasigilinti į skautijos istoriją, nes mūsų mieste vyko Marijampolės krašto skautų rudens sueiga. Į miestą atvyko per 200 skautų. Vilkaviškyje jie dalyvavo užsiėmimuose, pritaikytuose skirtingoms amžiaus grupėms. Vyko orientacinės varžybos, per kurias vaikai susipažino su mūsų miesto istorija, lankytinais objektais.



Penktadienį, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre pristatyta Lietuvos skautijos istorijos šimtmečio paroda. Šeštadienį, prie Jono Basanavičiaus paminklo vyko iškilminga skautų rikiuotė.

Skautų organizacijos istorijoje galima aptikti mūsų krašto žmonių gilių veiklos pėdsakų. Vilkaviškiečiai prisidėjo kuriant Lietuvos skautiją prieš šimtą metų, jie buvo aktyvūs atkuriant ir palaikant dabartinės organizacijos gyvastį.

Viena iš šiandienos skautijai svarbių asmenybių – vilkaviškietė Nomeda BEPIRŠTYTĖ. Sovietmečiu ji priklausė slaptai ir, aišku, uždraustai organizacijai „Vilkaviškio bažnyčios jaunimas“, kurios veikla buvo labai panaši į skautų. Jaunuoliai susitikdavo kas savaitę, šventė religines šventes, ruošdavo vaidinimus tėvams, stovyklaudavo, rengdavo viktorinas, teniso turnyrus, diskotekas, žiūrėdavo filmus.

Prasidėjus Atgimimui, vyresni šios organizacijos nariai pradėjo burtis į ateitininkus, o jaunesniems norėjosi pamaištauti. Skautai buvo tam tinkama organizacija. Apie juos Nomeda tuomet buvo tik girdėjusi. Jai visada buvo įdomu ten, kur galėjo nuveikti kažką gero kitiems, o iškalbos ir organizacinių gebėjimų mergina turėjo apsčiai. N. Bepirštytė dalyvavo atkuriant judėjimą Vilkaviškyje, o dabar trejus metus dirba prie lietuvių skautų istorijos knygos III tomo „Lietuviškoji skautija 1986–2018“.

Vilniuje gyvenanti mūsų kraštietė su „Santakos“ laikraščio skaitytojais dalijasi žiniomis ir prisiminimais apie tuos laikus, kai Vilkaviškyje kartu su bendraminčiais subūrė mokinius į skautų organizaciją.



Siejo su laisve

Buvome tik girdėję apie skautus, išsamios informacijos neturėjome, bet mums buvo labai įdomu. Tai buvo nauja ir viliojo, nes buvo susiję su laisve. Skautiškame metraštyje radau, kad iš pradžių mūsų buvo devyni, tačiau pirmuosius skautiškus įžodžius 1989 m. liepos 1 d. davėme trise kartu su dviem draugėmis – Virginija ir Lina Poniškaitytėmis. Įsikūrėme tuometėje II vidurinėje mokykloje (dabar – „Aušros“ gimnazija). Direktorius Antanas Žilinskas mus sutiko labai palankiai, davė atskirą kabinetą ir du stendus, palapines pirmosioms stovykloms ir mokyklos autobusą. Labai palaikė ir vėliau direktoriavę pedagogai Artūras Simanavičius ir Vanda Unguraitienė. Mokytojai veikloje tiesiogiai nedalyvavo ir nesikišo, o jei pakviesdavome į sueigas, ateidavo. Matė, kad nedarome nieko blogo. Viskas prasidėjo dar 1988-aisiais. Kaip sužinojome vėliau, tuo metu visoje Lietuvoje kūrėsi pirmieji skautų judėjimo židiniai. Pasirodo, kad neatsilikome ir mes.

Norinčiųjų tapti skautais buvo daug. Trys skautijos entuziastės turėjo po dvi skiltis (4–7 vaikai). Buvau subūrusi berniukų skiltį iš „nurašytos“ D klasės, nors mokytojai buvo įspėję, kad tai nėra pavyzdingi mokiniai ir galiu turėti problemų, tačiau jie kaip tik buvo patys įdomiausi, smalsiausi.



Skautų stovyklos

Mums pavykdavo rasti bendrą kalbą, stengėmės visuose įžvelgti stiprybes, jas tinkamai išnaudoti, energiją nukreipti gerąja linkme. Didžiausia dovana man buvo 1994 m. Vilkaviškio skautų stovykla „Vištytis 94“, kur viską susiorganizavo patys vaikai, man liko tik susitarti su girininku dėl galimybės stovyklauti norimoje vietoje. Nors buvau moksleivė, vėliau studentė, nors nebuvo suaugusių žmonių, veikla vyko visu tempu, su vaikais stovyklavome visose to meto stovyklose, visiškai vieni kitais pasitikėjome, nebuvo jokio nesusikalbėjimo. Beje, mums visada padėdavo Kybartų skautų vadovė Onutė Šarakauskaitė ir vilkaviškietis, tada dar klierikas Vidmantas Striokas. Stovyklavome kartu su Pietų Lietuvos skautais prie Dusios ežero, vėliau Zervynose, vyko visos Lietuvos skautų tautinė stovykla „Lituanica 93“ Kunigiškėse. Tais pačiais metais Jurgežeriuose susiorganizavome Marijampolės ir Vilkaviškio skautų stovyklą „Suvalkija 1993“, kurioje turėjome svečią iš Bostono Česlovą Kiliulį. 1994-aisiais neužteko Pietų Lietuvos skautų stovyklos Puvočiuose, dar pasidarėme ir vilkaviškietišką.

Dalyvavome žiemos stovyklose. Jos vykdavo patalpose Kybartuose, Varėnoje, Alytuje, vieną organizavome Vilkaviškyje.



Uniformos pravirkdė

Aktyvūs skautai ir dideli talkininkai buvo Nerijus Bezrukovas, Marius Benekeraitis, Inga Paulėkaitė, Neringa Bepirštytė. Tada didžiausia pagalbininkė ir lyderė buvo Živilė Bilbokaitė. Ji visus suburdavo ir užduotis atlikdavo 200 procentų!

Buvome tik vaikai, tačiau manėme, kad galime nuveikti didelius darbus ir sukurti kažką nepaprasto, tyro ir šviesaus. Buvimas skautų organizacijoje tarsi atvėrė galimybę tokiems būti, tai buvo lyg prisidėjimas prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Jau su uniformomis ir kaklaraiščiais dalyvavome Baltijos kelyje, turėjome tradiciją su bažnyčios jaunimu, persirengę Trimis Karaliais, lankyti mokytojus. Tvarkydavome apleistus kapus, vadovaujami Sąjūdžio aktyvisto Kosto Janulaičio dalyvavome Budavonės kankinių vietos tvarkymo talkoje ir paminklo atidengimo iškilmėse 1989 m. birželį.

Tai buvo pirmas kartas, kai viešai pasirodėme su uniformomis. Žmonių reakcijos buvo labai jautrios: į mus žiūrėdami verkė, apkabindavo, netgi bučiavo rankas. Tada gavau dovanų net du pavasarininkų ženkliukus, išsaugotus per sovietmetį, tarpukario Lietuvos žurnalų iškarpų. Tos mūsų uniformos, matyt, buvo išorinis ženklas, tarpukario Lietuvos priminimas, todėl žmonės taip jautriai reagavo, nes aplinkui dar viskas buvo sovietiška.

Dalyvavome Mažučių koplytėlės šventinime, sodinome ąžuoliukus Jono Basanavičiaus tėviškėje, dalyvavome jo gimtinės pastatų pamatų šventinime, 1990 m. filmavomės Karaliaučiaus televizijoje ir mieste vykusioje labai iškilmingoje Devintinių šventėje, kartu šventėme Kūčias. Vyko ir kassavaitinės sueigos. Metraštyje randu jų temas: Karalius Mindaugas, skautų įkūrėjo gimtadienis, ekskursiją į Vilniaus katedrą bei Trakus, Vasario 16 d., Šv. Kazimieras... Gal dabarties jaunimui tai neatrodo labai įdomu, bet mums, gyvenusiems okupuotoje Lietuvoje, tai buvo svarbu, įdomu.



Tarpukariu – vieni pirmųjų

Susibūrę skautai susirado savo pirmtakus – senuosius tarpukario Vilkaviškio skautus. Metraštyje užrašyti tarpukario Vilkaviškio jūrų skautų vadovo Broniaus Jazburskio pasakojimai ir Kęstučio Bulvičiaus prisiminimai. Vilkaviškio skautu taip pat buvo II vidurinės mokyklos ūkvedys Juozas Žaliabarštis, kurio pasodinti medžiai dar ir dabar puošia mokyklos teritoriją. Jis lankydavosi atsikūrusių skautų sueigose, jo anūkės tapo skautėmis. Iš senųjų skautų vaikai sužinojo, kad prieš karą Vilkaviškyje veikė Gražinos vardo draugovė, todėl jie, atkurdami organizaciją mieste, pasivadino šiuo vardu.

Skautiškosios tradicijos Vilkaviškyje yra labai gilios. Tarpukario Lietuvoje irgi buvome vieni pirmųjų, pradėję skautišką veiklą. Visoje Lietuvoje skautų populiarėjimas prasidėjo nuo 1922 m., kai buvo išleista literatūros skautiška tema. O pirmąją skautų organizaciją 1918 m. spalio 1 d. Vilniuje įkūrė Petras Jurgėla. Kaune skautai pradėjo veiklą 1919 m., 1920-ųjų vasarį organizacija susibūrė Vilkaviškyje. Vilkaviškio skautų įkūrėjas – Liudas Lietuvninkas, kuris per Pirmąjį pasaulinį karą skautauti pradėjo pabėgėlių stovykloje Voroneže. Ten buvo suburtas pirmas lietuviškas skautiškas vienetas.

L. Lietuvninkas palaidotas senosiose Vilkaviškio kapinėse. Jo kapas ir greta Šv. Kryžiaus bažnyčios augantis ąžuolas yra įtraukti į Lietuvos skautams svarbias lankytinas vietas. Šį medį Nepriklausomybės paminklo pastatymo proga sodino vietos skautai.



Galerija: Skautiškos akimirkos





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Valstybės gimtadienio proga pagerbti rajono žmonės
* Maisto gamybos verslui namuose – palankesnės sąlygos
* Nusikaltimus tiriantiems pareigūnams keršyta... varžtais
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pas mus reikia konteinerių tekstilės atliekoms?
Žinoma.
Reikėtų, jei dėl to nedidėtų mokestis.
Nereikia.
Atliekų aš nerūšiuoju.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga klausti: Kaip ilgai reikės laukti?
Dviejų prieveiksmių junginiai kaip toli, kaip ilgai, kaip seniai ir pan. yra taisyklingi bei vartotini. Žinodami, kad laukti teks, galime tikslinti informaciją ir klausti: Kaip ilgai turėsiu laukti?


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas