„Santaka“ / Šiandien jubiliejų švenčiantis A. Butkevičius teigia, kad politiko kelias yra sunkus ir vingiuotas / Politika

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., dyzelis, TA, draudimas, geros būklės, 650 Eur). Tel. 8 615 96 257.
Galioja iki: 2019-11-25 14:04:25



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Politika

Dalinkitės:  


„Kiekvienas gyvenimo iššūkis priverčia susimąstyti ir priimti naujus sprendimus“, – naujam politiniam posūkiui nusiteikęs sako Algirdas Butkevičius.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Šiandien jubiliejų švenčiantis A. Butkevičius teigia, kad politiko kelias yra sunkus ir vingiuotas

Dangyra APANAVIČIENĖ

Buvęs finansų, susiekimo ministras, aštuonerius metus vadovavęs Socialdemokratų partijai, praeitą kadenciją ėjęs Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pareigas, dabar Seimo narys Algirdas BUTKEVIČIUS dalijasi mintimis apie padarytus darbus, klaidas ir vingiuotą kelią į sėkmę.

– Švenčiate gražų savo gyvenimo jubiliejų – 60-ies metų sukaktį. Koks Jums buvo praėjęs laikas?

– Įdomus. Tos šešios dešimtys metų prabėgo kaip viena diena. Gyvenime visko buvo, bet iš esmės likimas man buvo palankus.

Gimęs kaime aš niekada negalvojau, kad kažkada būsiu politikas, teks užimti atsakingas pareigas. Negaliu dejuoti, kad mano vaikystė buvo sunki, bet lepinamas nebuvau. Jau nuo šeštos klasės per vasaros atostogas eidavau dirbti, nes visas šeimos išlaikymas rėmėsi į mamos pečius. Dar turėjau dvi jaunesnes seseris. Įstrigo mamos pasakyti žodžiai: „Aš neturiu jums, vaikeliai, laiko, negaliu padėti mokytis, todėl žinokite, kad mokymasis – jūsų pačių atsakomybė“. Ir mes stengėmės. Baigiau muzikos mokyklą, lankiau sporto treniruotes. Norėdavosi visur dalyvauti ir nė minties nebuvo eiti į gatvę, slampinėti. Ir studentaudamas nedykinėjau, savaitgaliais dirbdavau krautuvo vairuotoju, krovėju. Visa tai užgrūdino, leido susiformuoti tam tikroms vertybėms ir skatino siekti tikslo.

Po mokslų atvažiavau į Vilkaviškį, kur prabėgo patys gražiausi metai. Darbas statybų sektoriuje, rajono Vykdomajame komitete, po to Savivaldybėje, Sąjūdžio laikmetis... Prisimenu, kokį sveiką emocinį sukrėtimą patyriau, kai 1990 metais laimėjau rinkimus ir tapau Savivaldybės tarybos nariu. Tai davė impulsą siekti daugiau. 1996 metais buvau išrinktas į Seimą – kiek gebėjau, tiek stengiausi atstovauti šiam kraštui.

– Kaip švenčiate savo jubiliejų?

– Jubiliejų švenčiu kukliai su savais žmonėmis: šeima, giminaičiais. Jie yra paprasti žmonės, ir noriu, kad jiems nereikėtų varžytis ir visi galėtų laisvai pabendrauti. Nenoriu balių, pompastikos, liaupsinančių kalbų. Aš ir taip nemėgau gimtadienių, o kai žuvo sūnus, jų beveik ir nešvenčiau.

– Būdamas premjeru gyvenote itin aktyvų politinį ir visuomeninį gyvenimą. Po 2016 metais pralaimėtų rinkimų tarsi pritilote, atsitraukėte. Ar nesijaučiate nurašytas į politikos paraštes?

– Nesijaučiu. Pirmus metus iš tiesų vengiau aktyvios veiklos. Bandžiau stebėti iš šalies, kaip sekasi naujajai Vyriausybei, kaip dirba Seimas. Juk nepradėsi iškart kritikuoti, siūlyti, sakys: buvai premjeras, tai kodėl nepadarei? Ir niekam nerūpi, kad tuo metu galbūt buvo kitos problemos ir reikėjo priimti kitus sprendimus.

Kaip sakoma, kvailiai nori užkariauti pasaulį, išmintingi žmonės nori įveikti save. Ėmiau apgalvoti situaciją, analizuoti savo klaidas.

Politikų tokia dalia. Sėkmės kelias yra labai vingiuotas ir duobėtas, bet reikia suprasti, kad kiekviena kliūtis yra naujas iššūkis tavo gyvenime, priverčiantis sustoti, pamąstyti.

Aštuonerius metus vadovavau Lietuvos socialdemokratų partijai, ant savo pečių atlaikiau aštuonerius rinkimus: Prezidento, savivaldos, Seimo ir Europos Parlamento. Iš tų visų rinkimų septynis kartus buvome pirmi arba antri, ir tik vieni, praeiti, rinkimai buvo nesėkmingi. Todėl labai apmaudu, kad iš karto buvau nurašytas.

Tikra tiesa, kad šiandien padarytus gerus darbus jau rytoj visi pamiršta, o klaidas įsimena visam laikui. Blogiausia, kai specialiai dar kuriamos ir sąmokslo teorijos, siekiant apie žmogų suformuoti blogą nuomonę. Tai teko patirti savo kailiu. Man dar būnant premjeru, kai jau vyko rinkimai, atėjo į kabinetą vienas visai Lietuvai žinomas žmogus iš komunikacijos sferos ir pasakė: „Aš, kaip prodiuseris, dalyvavau vienoje darbo grupėje, kuri turėjo suformuoti apie Butkevičių blogą įvaizdį, nes jo reitingai per daug aukšti“. Už tai buvo mokami pinigai.

Nepridėjo tuose rinkimuose sėkmės ir tai, kad teko Vyriausybei vadovauti labai nepalankiu metu. A. Kubiliaus valdymo metais buvo sumažintos pensijos, atlyginimai, ir po Konstitucinio Teismo sprendimo mums teko išmokėti kompensacijas. Beveik 3, 5 metų negalėjome didinti pensijų ir atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams. O žmonės nori gyventi ir gauti daugiau pinigų šiandien.

Be to, nebūsi populiarus darydamas struktūrines reformas. Tą irgi reikėjo atlaikyti, pavyzdžiui, priimant naująjį Darbo kodeksą, apie kurį dabar jau niekas net nekalba.

– Dėl kurių savo darbų, sprendimų labiausiai džiaugiatės? O gal gailitės, kad kažko nepadarėte?

– Valstybei reikšmingų darbų mano vadovaujama Vyriausybė padarė tikrai nemažai, ir visa tai istoriškai kažkada bus įvertinta. Tai ir mūsų pradėta daugiabučių namų renovacija, nacionaliniai energetikos projektai, „Rail Baltica“ projektas bei kiti. Tai – darbo vietos, biudžeto pajamos, žmonių uždarbis. Ir dėl viso to aš labai džiaugiuosi.

Vis dėlto didesnį prioritetą reikėjo skirti švietimo sistemai. Nebijau pasakyti, kad mūsų Vyriausybei nepasisekė su švietimo ir mokslo ministrais. Jeigu jie būtų atsakingiau gynę savo pozicijas, didesnis finansavimas švietimo sričiai būtų skirtas jau daug anksčiau.

Antras dalykas, per daug demokratišku keliu nuėjome reformuodami aukštojo mokslo sistemą. Ir dėl universitetų sujungimo, ir dėl etatinio pedagogų darbo apmokėjimo bandėme siekti, kad iniciatyvos, pasiūlymai ateitų iš apačios, demokratišku keliu. Tarėmės, kalbėjomės su visais, bet kai reikėjo priimti sprendimus, buvo delsiama baiminantis, kad kažkas neteks pareigų. O reikėjo sudaryti aukštojo mokslo reformos tarybą ir ryžtingai nuspręsti.

– Kaip Jūs reaguojate į priekaištą, kad būdamas premjeru nepasirūpinote naujos sporto salės statyba Vilkaviškyje?

– Galiu pasakyti tik tiek: jeigu aš būčiau tą sporto salę pastatęs, tai esu tikras, kad konservatoriai man būtų suorganizavę apkaltą. Prisiminkime, kaip akylai opozicija mane stebėjo, kontroliavo lėšų paskirstymą, ypač – Vilkaviškio rajonui. Labai norėjosi padėti rajonui, bet visą laiką aš buvau tarsi tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės – priekaištai, kad nedarai, o iš kitos – kontrolė.

Kur buvo galima be didelės rizikos padėti, aš padėjau. Tai lėšos Žalumynų kvartalui sutvarkyti, investicijos Kybartų K. Donelaičio, Gražiškių bei Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoms, S. Nėries pagrindinei mokyklai, padėta ir Vilkaviškio katedrai, skirta lėšų „Žemkalnijos“ fabriko technologijoms atnaujinti, rajono kelių infrastruktūrai pagerinti, pasistengta ir kad atsirastų Vilkaviškio aplinkkelis bei daugybė kitų atvejų.

Beje, kalbant apie sporto salę reikia pripažinti, kad buvo ir tam tikro Savivaldybės apsileidimo, taip pat procesą pristabdė pasipylę skundai, kaltinimai pinigų plovimu ir pan. Aš nuolatos domėjausi šiuo projektu. Jeigu viskas būtų ėję sklandžiai, sporto salė Vilkaviškyje būtų pastatyta.

– Visgi per praeitus Seimo rinkimus žmonės, kuriems tiek metų tarnavote, Jūsų pastangų ir gerų darbų neįvertino. Nežiūrint visko, Jūs ir toliau lankotės Vilkaviškyje.

– Todėl, kad mano gyvenimas per daug susijęs su Vilkaviškiu. Negrįšiu čia gyventi, bet man šis kraštas visada rūpės. Čia pradėjau dirbti, čia prasidėjo mano karjera ir buvau įvertintas kaip politikas. Nežinau, ar kas daugiau už mane kartų buvo išrinktas į Seimą vienmandatėje apygardoje. Manimi žmonės pasitikėjo. Ir už tai aš esu jiems nepaprastai dėkingas.

– Buvote ryški politinė figūra, įeisite į istoriją. Šiuo metu nepriklausote jokiai partijai. Ar nesijaučiate vienišas politiniame lauke? Nejaugi Jūsų politinė karjera tuo ir pasibaigs?

– Sakote, likau vienišas. Bet tas manęs nekankina. Nuo vaikystės mėgau pabūti vienas, išeiti į kaimą, paklaidžioti po laukus, pamąstyti. Ir dabar tas vienišumas man leidžia kai kada elgtis vien pagal mano įsitikinimus. Pavyzdžiui, neseniai Seime balsavau prieš partijų finansavimo įstatymo pakeitimus.

Taip jau gyvenime atsitiko, kad likau be partijos. Tai savotiškas išbandymas. Išėjau iš partijos, nes negalėjau elgtis lengvabūdiškai. Nepritariau užkulisiniams politiniams žaidimams: bandymui sutrukdyti Valstiečių ir žaliųjų sąjungai sudaryti valdančiąją daugumą bei siekiui iš naujo rinkti Seimą. Tuo metu, kai formavosi valdančioji dauguma, aš dar buvau Socialdemokratų partijos pirmininkas ir aiškiai pasakiau: mūsų uždavinys užtikrinti politinį stabilumą ir gerbti visuomenės pasirinkimą. Dėl to ir nelikau partijoje, o nuėjau į valdančiąją daugumą.

Koks tolimesnis mano kelias? Esu patyręs politikas ir nesiruošiu sėdėti užsidaręs vienumoje. Judu į priekį. Esu pakviestas dalyvauti Vilniuje susikūrusio visuomeninio judėjimo „Junkis“ veikloje, su kuriuo ruošiuosi pavasarį dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.

– Ką manote apie „valstiečių“ užmojį patikrinti ankstesnių Vyriausybių veiklą?

– Pasakysiu labai paprastai: vadovaudamasis praeitimi ateities nesukursi. Kas nedirba, tas neklysta. Aš nekalbu apie tyčines klaidas, nors aš neįsivaizduoju, kaip jas galima padaryti, kai nuolatos esi po opozicijos padidinamuoju stiklu, stebimas ir kontroliuojamas kitų institucijų.

O patikrinimas daromas dėl rinkimų. Visuomenei tokie dalykai labai patinka, kelia emocijas. Oponentai paskleidžia apie asmenį nepatikrintą informaciją, žmonės ja patiki, o po kurio laiko, nors ir paaiškėja, kad viskas buvo netiesa, bet daugiau apie tai niekas nekalba. O tau, kaip politikui, gali būti suduotas mirtinas smūgis.

– Kaip buvęs vienas iš valstybės vadovų, kokią matote Lietuvos ateitį?

– Noriu tik vieno dalyko: kad Lietuvos žmonės suprastų, jog Lietuva yra maža šalis, orientuota į eksportą. Mes neturime nei iškasenų, nei jokių kitų turtų, valstybę sėkmės keliu galime vesti suprasdami, kad tik mes patys esame jos statytojai ir kūrėjai.

Valdant valstybę šiandien priimti sprendimai rezultatus duos tik po trejų ar ketverių metų. Reikia apsišarvuoti kantrybe. Bet pirmiausiai turime atstatyti pasitikėjimą vienas kitu, savimi, valstybės institucijomis, verslu. Aš tikiu Lietuvos ateitimi. Viskas bus gerai.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* „Metų ūkio“ laureatams kasdienybėje nestinga optimizmo
* Išleisti knygelę vaikams pedagogę paskatino žinoma rašytoja
* „Metų žvilgsnio“ nominaciją į Vilkaviškį parvežė UAB „Simedva“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reaguojate į ūkininkų protestą dėl mokesčių ir dyzelino kainų didinimo?
Dalyvauju „Žaliųjų kryžių“ akcijoje.
Aš – žemdirbių pusėje.
Esu prieš privilegijas ūkininkams.
Neturiu nuomonės.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „lygmalas“?
Taip. Lýgmalas – pilnas sulig kraštais, sklidinas. Pvz.: Indas lygmalas kaip akis. Puodą pripylė lygmalai .



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas