|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Irmos Juodviršienės siuvamos lėlės išskirtinės – tik su akimis. Vaikams tai labai patinka, nes žaisdami jie patys gali susigalvoti lėlės nuotaiką.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Vilkaviškietės Irmos Juodviršienės gyvenimas iki šiol nebuvo rožėmis klotas. Moteris ne vienus metus blaškėsi po pasaulį, kol galiausiai laimę surado gimtajame mieste.
Mamos įtaka
Šiandien I. Juodviršienė siuva išskirtinio dizaino lėles, vaikiškus drabužėlius bei įvairius kitus mažiesiems skirtus gaminius. Prie siuvinių moteris per dieną praleidžia ne vieną valandą. Vis dėlto jos gyvenimas galėjo pasisukti visai kitaip ir šiandien vilkaviškietę galbūt dažniau matytume scenoje nei prie siuvimo mašinos.
Siuvimu Irmą dar vaikystėje sudomino jos močiutė, tačiau tikroji jos svajonė buvo susijusi su dainavimu. Baigusi devynias klases ji įstojo į Klaipėdos konservatoriją ir ten ketino tęsti mokslus. Vilkaviškio muzikos mokykloje Irma jau buvo baigusi chorinio dainavimo programą, tad ir savo ateitį norėjo sieti būtent su muzika. Deja, jos mama Regina turėjo kiek kitokių planų ir dukros į Klaipėdą neišleido. Irma buvo priversta išvykti į Alytų, kur profesinio rengimo centre įgijo siuvėjos specialybę.
Į nežinią Ispanijoje
Besimokydama Alytuje Irma scenos visiškai neatsisakė. Ji prisijungė prie populiarios humoro grupės „Sprigtas“, su kuria dažnai rengdavo koncertinius turus.
Po ketverių metų, praleistų Dzūkijos sostinėje, vilkaviškietė įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti dizaino. Tiesa, studijų taip ir nebaigė.
„Šiauliuose mokiausi pusantrų metų, tačiau per tą laiką negavau nieko vertingo. Mano gera draugė studijas baigė, tačiau ir šiandien nemoka siūti. Studijuodama kartu dirbau ir nedidelėje žaislų įmonėje. Prieš didžiąsias metų šventes gavome užsakymą bendrovei „Coca cola“ padaryti didelę baltą mešką. Mane paliko dirbti vieną per pačias Kalėdas. Prašiau išleisti namo pas artimuosius, tačiau leidimo negavau. Būtent tada nusprendžiau mesti darbą. Netrukus palikau ir studijas. Dabar suprantu, kad pasielgiau neapgalvotai ir neatsakingai, tačiau turbūt taip turėjo įvykti“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Vėliau ji įsidarbino siuvimo fabrike Vilniuje. Dirbdama ten vilkaviškietė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie naujai atidaromo vestuvinių suknelių salono. Kaip tik tada Irmos pusseserė pakvietė giminaitę atvykti į Ispaniją. Daug negalvodama, neturėdama jokio darbo pasiūlymo bei nemokėdama kalbos dvidešimtmetė mergina tuomet susikrovė daiktus ir patraukė laimės ieškoti į netoli Alikantės esantį Guardamar del Segura miestelį.
Nuo indų plovėjos iki šefo padėjėjos
Ispanijoje I. Juodviršienė gana greitai susirado darbą – viename iš restoranų ėmė plauti indus.
„Jau už pirmąją dieną gavau 40 eurų atlyginimą. Prieš penkiolika metų man tai buvo protu nesuvokiama suma. Iš karto nusipirkau kvepalų, kurių Lietuvoje sau niekaip nebūčiau galėjusi leisti“, – juokėsi vilkaviškietė.
Tik vėliau ji sužinojo, kad Ispanijoje vietinės kalbos nemokantys užsieniečiai gauna daug mažesnius atlyginimus nei kiti darbuotojai. Jau po trijų mėnesių Irma pradėjo suprasti ispanų kalbą, o po pusmečio ėmė laisvai ja šnekėti. Šiandien moteris taip pat puikiai kalba vokiškai, rusiškai ir angliškai.
Ispanijoje jai teko dirbti ne tik restoranuose, bet ir prižiūrėti vaikus, valyti namus.
„Gyvenimas buvo labai geras. Klimatas – nuostabus, žmonės – nuolat besišypsantys, darbas – ant jūros kranto. Man ten atrodė tarsi pasaka“, – prisiminė pašnekovė.
Laikui bėgant ji su vietiniu vyru sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Pauliaus, apsigyveno dideliame name. Moteris taip pat kilo karjeros laiptais – viename restorane įsidarbino virtuvės šefo padėjėja. Atrodė, kad belieka tik džiaugtis gyvenimu. Tuo metu pas vilkaviškietę į Ispaniją buvo atvykusi ir jos mama, kuri padėjo prižiūrėti augantį vaiką. Deja, motinos sveikata ėmė blogėti, tad jai teko skristi atgal į Lietuvą. Kartu su ja po dešimties metų pertraukos grįžti į gimtinę apsisprendė ir Irma.
Viskas nuo nulio
Į Lietuvą parvyko visa šeima. Vis dėlto vilkaviškietės vyras ispanas čia jautėsi labai suvaržytas, jį slėgė vietinė aplinka. Praėjus vos porai mėnesių jis susikrovė daiktus ir niekam nieko nesakęs išvyko atgal į Ispaniją. Irma liko viena su mažamečiu vaiku.
„Viską teko pradėti nuo nulio. Buvęs vyras nė karto nesumokėjo alimentų už vaiko išlaikymą, bet aš to ir nereikalavau. Galvodama, kaip išgyventi, kelerius metus važinėjau dirbti į Vokietiją, vėliau, susipažinusi su dabartiniu vyru Aidu, išvykau į Angliją. Paulius tuo metu likdavo su mama Lietuvoje. Augant sūnui išsiskirti su juo kaskart tapdavo vis sunkiau. Pasiimti jį su savimi nebuvo galimybių. Galiausiai nusprendėme, kad taip tęstis negali, ir su vyru visam laikui grįžome gyventi į Vilkaviškį“, – prisiminė pašnekovė.
Čia moteris įsidarbino siuvimo fabrike. Ji prisipažino, kad gavusi pirmąjį atlyginimą pravirko. Jis nesiekė net 400 eurų. Būtent tuomet galvoje ėmė suktis mintys apie papildomą veiklą. Galiausiai viską į savo vietas sustatė pats likimas.
Plito kaip virusas
Į Vilkaviškį grįžusiai šeimai netrukus gimė dukrytė Miglė. Nusprendusi ją pradžiuginti Irma pasiuvo lėlę, o žaislo nuotrauka pasidalijo feisbuke. Ją pamatę giminaičiai pasiūlė vilkaviškietei pasiūti dar aštuonias panašias lėles, kurias pažadėjo parduoti kalėdinėje mugėje.
„Greitai supratau, kad lėlės yra paklausios. Naršydama feisbuke prisijungiau prie „Verslios mamos“, „Myliu siūti“ ir kai kurių kitų panašių grupių. Ten pasidalijau savo lėlių nuotraukomis. Kartą kažkas pasiūlė susiburti keliems gamintojams ir pasidaryti profesionalią savo gaminių fotosesiją. Pagalvojau, kad tai visai nebloga idėja“, – prisiminė pašnekovė.
Vilniuje vykusiai fotosesijai ji pasiuvo keturias lėles. Į sostinę suvažiavo maždaug 15 gamintojų iš visos šalies. Visų jų tikslas buvo tas pats – pristatyti savo kūrinius, parodant, kad ir Lietuvoje yra auksines rankas turinčių savamokslių.
Kiekvienas fotosesijos dalyvis, gavęs nuotraukas, įsipareigojo jomis pasidalyti savo feisbuko paskyrose ar interneto puslapiuose.
„Tokiu būdu tiek mano, tiek kitų gamintojų darbų nuotraukos paplito po visą Lietuvą. Labai greitai ėmė plaukti pirmieji užsakymai. Tuomet dar neturėjau savo asmeninės feisbuko paskyros, tad teko ją susikurti. Taip atsirado „Irmos pasaka “. Ten dabar dalijuosi visomis savo siuvinių nuotraukomis“, – teigė I. Juodviršienė.
Idėjas kūrybingai siuvėjai padiktuoja aplinka
Vilkaviškietės gaminamos lėlės – išskirtinės. Jų veidukai – tik su akytėmis. Anot pačios siuvėjos, vaikams taip labiau patinka, nes tada jie patys susigalvoja žaislo nuotaiką.
„Jei mažyliams liūdna, lėlytė liūdi drauge, o jei jiems linksma, ji šypsosi kartu“, – teigė pašnekovė.
Ji siuva ne vien lėles. Irmos gaminių pasiūla įvairi: nuo pieštukinių ar mažiesiems skirtų indėniškų palapinių „Tipi“ iki vaikiškų rūbelių ar kūdikių miego lizdelių. Moteris daugiausiai stengiasi siūti būtent vaikams skirtus daiktus. Tuomet ji jaučia didžiausią malonumą.
„Idėjas padiktuoja aplinka. Pavyzdžiui, kartą sūnus paprašė į mokyklinę mugę pasiūti keletą pieštukinių. Jas išpardavė taip greitai, kad jau vakare sulaukiau kelių mamų skambučių. Jos prašė panašių pieštukinių pasiūti ir jų atžaloms. Kartais patys klientai paprašo ką nors jiems pagaminti, o vėliau pasidalijus ta idėja atsiranda ir daugiau norinčiųjų“, – teigė siuvėja.
Moteris tikino visiškai nesigailinti, kad teko palikti saulėtąją Ispaniją ir grįžti namo. Šiandien ji su vyru baigia įsirengti namą Vilkaviškyje ir džiaugiasi turėdama galimybę siūti vaikams skirtus gaminius. Gimtajame mieste Irma nepamiršo ir scenos – ji dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje „Svaja“.
Vilkaviškietės Irmos Juodviršienės gyvenimas iki šiol nebuvo rožėmis klotas. Moteris ne vienus metus blaškėsi po pasaulį, kol galiausiai laimę surado gimtajame mieste. |
Šiandien I. Juodviršienė siuva išskirtinio dizaino lėles, vaikiškus drabužėlius bei įvairius kitus mažiesiems skirtus gaminius. Prie siuvinių moteris per dieną praleidžia ne vieną valandą. Vis dėlto jos gyvenimas galėjo pasisukti visai kitaip ir šiandien vilkaviškietę galbūt dažniau matytume scenoje nei prie siuvimo mašinos.
Siuvimu Irmą dar vaikystėje sudomino jos močiutė, tačiau tikroji jos svajonė buvo susijusi su dainavimu. Baigusi devynias klases ji įstojo į Klaipėdos konservatoriją ir ten ketino tęsti mokslus. Vilkaviškio muzikos mokykloje Irma jau buvo baigusi chorinio dainavimo programą, tad ir savo ateitį norėjo sieti būtent su muzika. Deja, jos mama Regina turėjo kiek kitokių planų ir dukros į Klaipėdą neišleido. Irma buvo priversta išvykti į Alytų, kur profesinio rengimo centre įgijo siuvėjos specialybę.
Besimokydama Alytuje Irma scenos visiškai neatsisakė. Ji prisijungė prie populiarios humoro grupės „Sprigtas“, su kuria dažnai rengdavo koncertinius turus.
Po ketverių metų, praleistų Dzūkijos sostinėje, vilkaviškietė įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti dizaino. Tiesa, studijų taip ir nebaigė.
„Šiauliuose mokiausi pusantrų metų, tačiau per tą laiką negavau nieko vertingo. Mano gera draugė studijas baigė, tačiau ir šiandien nemoka siūti. Studijuodama kartu dirbau ir nedidelėje žaislų įmonėje. Prieš didžiąsias metų šventes gavome užsakymą bendrovei „Coca cola“ padaryti didelę baltą mešką. Mane paliko dirbti vieną per pačias Kalėdas. Prašiau išleisti namo pas artimuosius, tačiau leidimo negavau. Būtent tada nusprendžiau mesti darbą. Netrukus palikau ir studijas. Dabar suprantu, kad pasielgiau neapgalvotai ir neatsakingai, tačiau turbūt taip turėjo įvykti“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Vėliau ji įsidarbino siuvimo fabrike Vilniuje. Dirbdama ten vilkaviškietė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie naujai atidaromo vestuvinių suknelių salono. Kaip tik tada Irmos pusseserė pakvietė giminaitę atvykti į Ispaniją. Daug negalvodama, neturėdama jokio darbo pasiūlymo bei nemokėdama kalbos dvidešimtmetė mergina tuomet susikrovė daiktus ir patraukė laimės ieškoti į netoli Alikantės esantį Guardamar del Segura miestelį.
Ispanijoje I. Juodviršienė gana greitai susirado darbą – viename iš restoranų ėmė plauti indus.
„Jau už pirmąją dieną gavau 40 eurų atlyginimą. Prieš penkiolika metų man tai buvo protu nesuvokiama suma. Iš karto nusipirkau kvepalų, kurių Lietuvoje sau niekaip nebūčiau galėjusi leisti“, – juokėsi vilkaviškietė.
Tik vėliau ji sužinojo, kad Ispanijoje vietinės kalbos nemokantys užsieniečiai gauna daug mažesnius atlyginimus nei kiti darbuotojai. Jau po trijų mėnesių Irma pradėjo suprasti ispanų kalbą, o po pusmečio ėmė laisvai ja šnekėti. Šiandien moteris taip pat puikiai kalba vokiškai, rusiškai ir angliškai.
Ispanijoje jai teko dirbti ne tik restoranuose, bet ir prižiūrėti vaikus, valyti namus.
„Gyvenimas buvo labai geras. Klimatas – nuostabus, žmonės – nuolat besišypsantys, darbas – ant jūros kranto. Man ten atrodė tarsi pasaka“, – prisiminė pašnekovė.
Laikui bėgant ji su vietiniu vyru sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Pauliaus, apsigyveno dideliame name. Moteris taip pat kilo karjeros laiptais – viename restorane įsidarbino virtuvės šefo padėjėja. Atrodė, kad belieka tik džiaugtis gyvenimu. Tuo metu pas vilkaviškietę į Ispaniją buvo atvykusi ir jos mama, kuri padėjo prižiūrėti augantį vaiką. Deja, motinos sveikata ėmė blogėti, tad jai teko skristi atgal į Lietuvą. Kartu su ja po dešimties metų pertraukos grįžti į gimtinę apsisprendė ir Irma.
Į Lietuvą parvyko visa šeima. Vis dėlto vilkaviškietės vyras ispanas čia jautėsi labai suvaržytas, jį slėgė vietinė aplinka. Praėjus vos porai mėnesių jis susikrovė daiktus ir niekam nieko nesakęs išvyko atgal į Ispaniją. Irma liko viena su mažamečiu vaiku.
„Viską teko pradėti nuo nulio. Buvęs vyras nė karto nesumokėjo alimentų už vaiko išlaikymą, bet aš to ir nereikalavau. Galvodama, kaip išgyventi, kelerius metus važinėjau dirbti į Vokietiją, vėliau, susipažinusi su dabartiniu vyru Aidu, išvykau į Angliją. Paulius tuo metu likdavo su mama Lietuvoje. Augant sūnui išsiskirti su juo kaskart tapdavo vis sunkiau. Pasiimti jį su savimi nebuvo galimybių. Galiausiai nusprendėme, kad taip tęstis negali, ir su vyru visam laikui grįžome gyventi į Vilkaviškį“, – prisiminė pašnekovė.
Čia moteris įsidarbino siuvimo fabrike. Ji prisipažino, kad gavusi pirmąjį atlyginimą pravirko. Jis nesiekė net 400 eurų. Būtent tuomet galvoje ėmė suktis mintys apie papildomą veiklą. Galiausiai viską į savo vietas sustatė pats likimas.
Į Vilkaviškį grįžusiai šeimai netrukus gimė dukrytė Miglė. Nusprendusi ją pradžiuginti Irma pasiuvo lėlę, o žaislo nuotrauka pasidalijo feisbuke. Ją pamatę giminaičiai pasiūlė vilkaviškietei pasiūti dar aštuonias panašias lėles, kurias pažadėjo parduoti kalėdinėje mugėje.
„Greitai supratau, kad lėlės yra paklausios. Naršydama feisbuke prisijungiau prie „Verslios mamos“, „Myliu siūti“ ir kai kurių kitų panašių grupių. Ten pasidalijau savo lėlių nuotraukomis. Kartą kažkas pasiūlė susiburti keliems gamintojams ir pasidaryti profesionalią savo gaminių fotosesiją. Pagalvojau, kad tai visai nebloga idėja“, – prisiminė pašnekovė.
Vilniuje vykusiai fotosesijai ji pasiuvo keturias lėles. Į sostinę suvažiavo maždaug 15 gamintojų iš visos šalies. Visų jų tikslas buvo tas pats – pristatyti savo kūrinius, parodant, kad ir Lietuvoje yra auksines rankas turinčių savamokslių.
Kiekvienas fotosesijos dalyvis, gavęs nuotraukas, įsipareigojo jomis pasidalyti savo feisbuko paskyrose ar interneto puslapiuose.
„Tokiu būdu tiek mano, tiek kitų gamintojų darbų nuotraukos paplito po visą Lietuvą. Labai greitai ėmė plaukti pirmieji užsakymai. Tuomet dar neturėjau savo asmeninės feisbuko paskyros, tad teko ją susikurti. Taip atsirado „Irmos pasaka “. Ten dabar dalijuosi visomis savo siuvinių nuotraukomis“, – teigė I. Juodviršienė.
Vilkaviškietės gaminamos lėlės – išskirtinės. Jų veidukai – tik su akytėmis. Anot pačios siuvėjos, vaikams taip labiau patinka, nes tada jie patys susigalvoja žaislo nuotaiką.
„Jei mažyliams liūdna, lėlytė liūdi drauge, o jei jiems linksma, ji šypsosi kartu“, – teigė pašnekovė.
Ji siuva ne vien lėles. Irmos gaminių pasiūla įvairi: nuo pieštukinių ar mažiesiems skirtų indėniškų palapinių „Tipi“ iki vaikiškų rūbelių ar kūdikių miego lizdelių. Moteris daugiausiai stengiasi siūti būtent vaikams skirtus daiktus. Tuomet ji jaučia didžiausią malonumą.
„Idėjas padiktuoja aplinka. Pavyzdžiui, kartą sūnus paprašė į mokyklinę mugę pasiūti keletą pieštukinių. Jas išpardavė taip greitai, kad jau vakare sulaukiau kelių mamų skambučių. Jos prašė panašių pieštukinių pasiūti ir jų atžaloms. Kartais patys klientai paprašo ką nors jiems pagaminti, o vėliau pasidalijus ta idėja atsiranda ir daugiau norinčiųjų“, – teigė siuvėja.
Moteris tikino visiškai nesigailinti, kad teko palikti saulėtąją Ispaniją ir grįžti namo. Šiandien ji su vyru baigia įsirengti namą Vilkaviškyje ir džiaugiasi turėdama galimybę siūti vaikams skirtus gaminius. Gimtajame mieste Irma nepamiršo ir scenos – ji dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje „Svaja“.
Galerija: Irmos pasaka
Publikuota: 2018-11-16 10:46:52
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|