|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2018-10-08 17:12
|
|
|
Jonas Matulaitis džiaugiasi galėjęs pasinaudoti Europos Sąjungos paramomis. Už jo nugaros – paramos lėšomis įsigytas traktorius.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Keturvalakių seniūnijoje, Bardauskų kaime, gyvenančių Jurgitos ir Jono Matulaičių ūkis šiemet „Metų ūkio“ konkurse laimėjo trečią vietą rajone. Nors šis sezonas derliaus prasme ir nebuvo pats geriausias, šeima tiki, kad dėl patirtų nuostolių galės atsigriebti kitąmet.
Į kaimą nenorėjo
J. Matulaitis ūkininkauti pradėjo 2004 m. Nors tėvų ūkyje sukosi nuo mažens, tačiau vyras ilgai negalvojo apie savarankišką žemės dirbimą. Jis planavo, kad baigęs mokslus gyvens mieste, turės neblogą darbą. Viskas susiklostė kiek kitaip ir šiandien ūkininkas dėl to labai džiaugiasi. Dabar jis tvirtina, kad į miestą jo jau niekas neišvarytų.
„Kai grįžau į kaimą, iš pradžių įsidarbinau pas tėtį, kuris kas mėnesį man mokėjo 300 litų algą. Vėliau, atsiradus Europos Sąjungos paramoms, tapau jaunuoju ūkininku ir po truputį ėmiau ūkininkauti savarankiškai“, – pasakojo šių metų konkurso „Metų ūkis“ prizininkas.
Iš viso jis pasinaudojo trimis ES paramomis. Už jas įsigijo žemės dirbimo frezą, sėjamąją, purkštuvą, traktorių bei grūdų kūlimo kombainą. Vyras teigė, kad paramos iš dalies padėjo sukurti jo ūkį. Jei ateityje būtų galimybė dar kartą jomis pasinaudoti, jis tikrai nepraleistų tokios progos.
Žemdirbys nepritaria kai kurių ūkininkų nuomonei, jog siekti ES paramos neapsimoka, nes keliami reikalavimai – sunkiai įgyvendinami. Anot jo, sunkiausia gauti pirmą paramą, o vėliau viskas einasi kaip per sviestą.
Prasčiausias sezonas
Nors savarankiškai J. Matulaitis ūkininkauja jau 14 metų, tačiau tokio prasto sezono kaip šiemet jis tikina dar neturėjęs. Daugelis konsultantų pavasarį pamatę jo pasėlius prognozavo, kad iš hektaro birs 9–10 tonų grūdų. Deja, karšta vasara kiek pakoregavo šiuos skaičius. Žieminių kviečių iš hektaro biro maždaug 6 tonos, vasarinių – 4,5 t, rapsų – vos 2,5 t.
„Laimė, kad nebuvau susigundęs pasirašyti daug išankstinių sutarčių. Ir taip du trečdalius planuoto derliaus kasmet susaistau sutartimis, tačiau visada planuoju mažiausią galimą produkcijos kiekį. Šiemet skaičiavau maždaug 4,5 tonų vidurkį, tai mane ir išgelbėjo“, – teigė Bardauskų kaimo gyventojas.
Vienu metu jis jau buvo pradėjęs gailėtis, jog grūdus turi parduoti už žemesnę kainą, nes tada rinkoje mokėjo 30–40 eurų daugiau. Vis dėlto žemdirbys greitai suprato, kad taip bus ne visada: vienais metais dėl išankstinių sutarčių jis kažkiek nukenčia, tačiau kitais – laimi. Ūkininkas tikino dar gerai pagalvosiantis, kiek kitiems metams savo užaugintos produkcijos susaistyti išankstinėmis sutartimis. Dėl šiais metais patirtų nuostolių jis bus kiek atsargesnis.
„Jei siūlytų 180–200 eurų už toną grūdų, sutikčiau net nesvarstydamas, tačiau vargu, ar taip bus“, – šypsojosi pašnekovas.
Seniau – lengviau
J. Matulaitis teigė, kad prieš dešimtmetį ūkininkauti buvo daug lengviau. Aišku, dabar daug ką kompensuoja nepalyginamai galingesnė ir modernesnė žemės ūkio technika, tačiau seniau darbas nešdavo didesnį pelną. Turint mažiau žemės eidavo uždirbti daugiau nei dabar, išplėtus savo valdomus plotus. To priežastis – nuolat brangstančios trąšos, chemikalai, įvairios paslaugos bei nedidėjanti užauginamos produkcijos kaina.
Šiuo metu ūkininkas savarankiškai dirba maždaug 150 ha žemės. Tiesa, jis kooperuojasi su tėvais Gintautu ir Danute, o šie valdo dar 180 ha. Ne visa ūkininkų žemė yra nuosava. Už nuomą jie moka nuo 100 iki 250 eurų už hektarą. Anot pašnekovo, vargu ar tokios sumos kada nors atsipirks, tačiau norint išlaikyti bent jau esamą ūkininkavimo lygį, mažinti plotų nelabai galima.
Naujų žemių Bardauskų kaimo gyventojas nesistengia supirkinėti. Jis įsigyja tik tas žemes, kurias jam parduoda nuomotojai. Už hektarą vyras moka 6–8 tūkst. eurų.
Cukriniai runkeliai neužaugo
Ne itin geras sezonas J. Matulaičiui buvo ne tik javų ir rapsų ūkyje. Dėl sausros prastai užderėjo ir jo kartu su tėčiu pasėti 32 ha cukrinių runkelių. Jų ėmimo darbai kaip tik ir vyksta šiomis dienomis.
Runkelius vyras nuo seno veža į abu Lietuvoje esančius cukraus fabrikus. Kai seniau Marijampolėje kildavo įvairių problemų su atsiskaitymu, žemdirbys dalį runkelių gabendavo į Kėdainius. Nors dabar visos problemos Marijampolėje, atrodo, liko praeityje, jis vis tiek liko ištikimas Kėdainiams. Ten kasmet veža apie trečdalį visų savo cukrinių runkelių.
Ūkininkas neketina atsisakyti šių šakniagumbių. Jie tarnauja ne tik kaip gera sėjomaina, bet ir nėra tokia rizikinga kultūra kaip javai ar rapsai. Be to, tam tikrais metais jie padeda kompensuoti nuostolius, patirtus kitose srityse.
Persikėlė į nuosavus namus
Jurgita ir Jonas augina du vaikus – šiais metais studijuoti pradėjusį Roką bei dar darželį lankančią Otiliją. Šeima tik šiemet persikėlė į naujus namus. Jie – Jurgitos rūpestis. Kaip teigė J. Matulaitis, žmona yra ir dizainerė, ir namų šeimininkė, ir aplinkos tvarkytoja. Be to, ji – ir nebloga daržininkė. Šiemet Jurgitos užauginti pomidorai stebino daugelį – daugumos jų svoris siekė net iki kilogramo.
Nors šiuo metu Bardauskų kaimo gyventojai verčiasi vien augalininkyste. Seniau jie augino ir karves, ir kiaules, tačiau nesigaili atsisakę šių gyvulių.
Apie ūkio plėtrą J. Matulaitis per daug negalvoja. Dar labiau plėsti valdomų plotų nėra noro, o ir konkurencija tarp ūkininkų – didžiulė. Vis dėlto apie naujos technikos įsigijimą jis rimtai svarsto.
„Reikia trąšų barstytuvo, naujos sėjamosios, net apie grūdų sandėliavimo bokštų statybas kartais pagalvoju. Jau prieš penkerius metus svarsčiau statytis tris bokštus, kuriuose tilptų po 200 tonų grūdų. Planuose buvo ir džiovykla su valomąja. Tuomet situaciją pakeitė naujo kombaino būtinybė“, – prisiminė konkurso „Metų ūkis“ trečios vietos laimėtojas.
Tiesa, ar šiandien vis dar reikia grūdų sandėliavimo bokštų ir džiovyklos, J. Matulaitis negalėjo tvirtai atsakyti. Seniau jis namuose laikydavo iki 800 tonų grūdų, tačiau pastaraisiais metais beveik visą produkciją į supirkimo punktus išveža dar rudenį. Be to, jis jau antrą sezoną priklauso žemės ūkio kooperatyvui „Vilkaviškio grūdai“. Įmonė praėjusiais metais pasistatė modernų elevatorių, tad namuose sandėliuoti grūdų Bardauskų kaimo gyventojui nelabai ir reikia
„Priklausau ir kooperatyvui „Suvalkijos cukriniai runkeliai“. Manau, kad tik susikooperavę žemdirbiai gali gauti geriausias produkcijos supirkimo kainas bei daug pigiau nusipirkti trąšų, chemikalų ar net reikiamos žemės ūkio technikos“, – kalbėjo žemdirbys.
Jis ragino ir kitus rajono ūkininkus pasekti jo pavyzdžiu ir burtis į kooperatyvus.
Keturvalakių seniūnijoje, Bardauskų kaime, gyvenančių Jurgitos ir Jono Matulaičių ūkis šiemet „Metų ūkio“ konkurse laimėjo trečią vietą rajone. Nors šis sezonas derliaus prasme ir nebuvo pats geriausias, šeima tiki, kad dėl patirtų nuostolių galės atsigriebti kitąmet. |
J. Matulaitis ūkininkauti pradėjo 2004 m. Nors tėvų ūkyje sukosi nuo mažens, tačiau vyras ilgai negalvojo apie savarankišką žemės dirbimą. Jis planavo, kad baigęs mokslus gyvens mieste, turės neblogą darbą. Viskas susiklostė kiek kitaip ir šiandien ūkininkas dėl to labai džiaugiasi. Dabar jis tvirtina, kad į miestą jo jau niekas neišvarytų.
„Kai grįžau į kaimą, iš pradžių įsidarbinau pas tėtį, kuris kas mėnesį man mokėjo 300 litų algą. Vėliau, atsiradus Europos Sąjungos paramoms, tapau jaunuoju ūkininku ir po truputį ėmiau ūkininkauti savarankiškai“, – pasakojo šių metų konkurso „Metų ūkis“ prizininkas.
Iš viso jis pasinaudojo trimis ES paramomis. Už jas įsigijo žemės dirbimo frezą, sėjamąją, purkštuvą, traktorių bei grūdų kūlimo kombainą. Vyras teigė, kad paramos iš dalies padėjo sukurti jo ūkį. Jei ateityje būtų galimybė dar kartą jomis pasinaudoti, jis tikrai nepraleistų tokios progos.
Žemdirbys nepritaria kai kurių ūkininkų nuomonei, jog siekti ES paramos neapsimoka, nes keliami reikalavimai – sunkiai įgyvendinami. Anot jo, sunkiausia gauti pirmą paramą, o vėliau viskas einasi kaip per sviestą.
Nors savarankiškai J. Matulaitis ūkininkauja jau 14 metų, tačiau tokio prasto sezono kaip šiemet jis tikina dar neturėjęs. Daugelis konsultantų pavasarį pamatę jo pasėlius prognozavo, kad iš hektaro birs 9–10 tonų grūdų. Deja, karšta vasara kiek pakoregavo šiuos skaičius. Žieminių kviečių iš hektaro biro maždaug 6 tonos, vasarinių – 4,5 t, rapsų – vos 2,5 t.
„Laimė, kad nebuvau susigundęs pasirašyti daug išankstinių sutarčių. Ir taip du trečdalius planuoto derliaus kasmet susaistau sutartimis, tačiau visada planuoju mažiausią galimą produkcijos kiekį. Šiemet skaičiavau maždaug 4,5 tonų vidurkį, tai mane ir išgelbėjo“, – teigė Bardauskų kaimo gyventojas.
Vienu metu jis jau buvo pradėjęs gailėtis, jog grūdus turi parduoti už žemesnę kainą, nes tada rinkoje mokėjo 30–40 eurų daugiau. Vis dėlto žemdirbys greitai suprato, kad taip bus ne visada: vienais metais dėl išankstinių sutarčių jis kažkiek nukenčia, tačiau kitais – laimi. Ūkininkas tikino dar gerai pagalvosiantis, kiek kitiems metams savo užaugintos produkcijos susaistyti išankstinėmis sutartimis. Dėl šiais metais patirtų nuostolių jis bus kiek atsargesnis.
„Jei siūlytų 180–200 eurų už toną grūdų, sutikčiau net nesvarstydamas, tačiau vargu, ar taip bus“, – šypsojosi pašnekovas.
J. Matulaitis teigė, kad prieš dešimtmetį ūkininkauti buvo daug lengviau. Aišku, dabar daug ką kompensuoja nepalyginamai galingesnė ir modernesnė žemės ūkio technika, tačiau seniau darbas nešdavo didesnį pelną. Turint mažiau žemės eidavo uždirbti daugiau nei dabar, išplėtus savo valdomus plotus. To priežastis – nuolat brangstančios trąšos, chemikalai, įvairios paslaugos bei nedidėjanti užauginamos produkcijos kaina.
Šiuo metu ūkininkas savarankiškai dirba maždaug 150 ha žemės. Tiesa, jis kooperuojasi su tėvais Gintautu ir Danute, o šie valdo dar 180 ha. Ne visa ūkininkų žemė yra nuosava. Už nuomą jie moka nuo 100 iki 250 eurų už hektarą. Anot pašnekovo, vargu ar tokios sumos kada nors atsipirks, tačiau norint išlaikyti bent jau esamą ūkininkavimo lygį, mažinti plotų nelabai galima.
Naujų žemių Bardauskų kaimo gyventojas nesistengia supirkinėti. Jis įsigyja tik tas žemes, kurias jam parduoda nuomotojai. Už hektarą vyras moka 6–8 tūkst. eurų.
Ne itin geras sezonas J. Matulaičiui buvo ne tik javų ir rapsų ūkyje. Dėl sausros prastai užderėjo ir jo kartu su tėčiu pasėti 32 ha cukrinių runkelių. Jų ėmimo darbai kaip tik ir vyksta šiomis dienomis.
Runkelius vyras nuo seno veža į abu Lietuvoje esančius cukraus fabrikus. Kai seniau Marijampolėje kildavo įvairių problemų su atsiskaitymu, žemdirbys dalį runkelių gabendavo į Kėdainius. Nors dabar visos problemos Marijampolėje, atrodo, liko praeityje, jis vis tiek liko ištikimas Kėdainiams. Ten kasmet veža apie trečdalį visų savo cukrinių runkelių.
Ūkininkas neketina atsisakyti šių šakniagumbių. Jie tarnauja ne tik kaip gera sėjomaina, bet ir nėra tokia rizikinga kultūra kaip javai ar rapsai. Be to, tam tikrais metais jie padeda kompensuoti nuostolius, patirtus kitose srityse.
Jurgita ir Jonas augina du vaikus – šiais metais studijuoti pradėjusį Roką bei dar darželį lankančią Otiliją. Šeima tik šiemet persikėlė į naujus namus. Jie – Jurgitos rūpestis. Kaip teigė J. Matulaitis, žmona yra ir dizainerė, ir namų šeimininkė, ir aplinkos tvarkytoja. Be to, ji – ir nebloga daržininkė. Šiemet Jurgitos užauginti pomidorai stebino daugelį – daugumos jų svoris siekė net iki kilogramo.
Nors šiuo metu Bardauskų kaimo gyventojai verčiasi vien augalininkyste. Seniau jie augino ir karves, ir kiaules, tačiau nesigaili atsisakę šių gyvulių.
Apie ūkio plėtrą J. Matulaitis per daug negalvoja. Dar labiau plėsti valdomų plotų nėra noro, o ir konkurencija tarp ūkininkų – didžiulė. Vis dėlto apie naujos technikos įsigijimą jis rimtai svarsto.
„Reikia trąšų barstytuvo, naujos sėjamosios, net apie grūdų sandėliavimo bokštų statybas kartais pagalvoju. Jau prieš penkerius metus svarsčiau statytis tris bokštus, kuriuose tilptų po 200 tonų grūdų. Planuose buvo ir džiovykla su valomąja. Tuomet situaciją pakeitė naujo kombaino būtinybė“, – prisiminė konkurso „Metų ūkis“ trečios vietos laimėtojas.
Tiesa, ar šiandien vis dar reikia grūdų sandėliavimo bokštų ir džiovyklos, J. Matulaitis negalėjo tvirtai atsakyti. Seniau jis namuose laikydavo iki 800 tonų grūdų, tačiau pastaraisiais metais beveik visą produkciją į supirkimo punktus išveža dar rudenį. Be to, jis jau antrą sezoną priklauso žemės ūkio kooperatyvui „Vilkaviškio grūdai“. Įmonė praėjusiais metais pasistatė modernų elevatorių, tad namuose sandėliuoti grūdų Bardauskų kaimo gyventojui nelabai ir reikia
„Priklausau ir kooperatyvui „Suvalkijos cukriniai runkeliai“. Manau, kad tik susikooperavę žemdirbiai gali gauti geriausias produkcijos supirkimo kainas bei daug pigiau nusipirkti trąšų, chemikalų ar net reikiamos žemės ūkio technikos“, – kalbėjo žemdirbys.
Jis ragino ir kitus rajono ūkininkus pasekti jo pavyzdžiu ir burtis į kooperatyvus.
Galerija: Konkurso „Metų ūkis“ prizininkai
Publikuota: 2018-10-08 17:12:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|