|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2006-12-15 17:17
|
|
|
Savadarbis prietaisas sukėlė konfliktą tarp užsakovės ir gamintojo.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Prasidėjus šaltajam sezonui nuosavų namų gyventojai dažnai pasuka kalbą apie kūrenimo įrenginius: kas turi gerą krosnį, kieno – pakraunama, kur reikėtų įsigyti naują, efektyvų ir pigų katilą. Ne vienas surizikuoja užsisakyti ir savadarbį gaminį.
Pigiau nei parduotuvėje
Vilkaviškietė Zita Jakevičienė šiemet namus šildo nauju kieto kuro katilu. Anksčiau šeimininkė turėjo, jos teigimu, labai gerą dar Čekoslovakijoje pagamintą katilą, tačiau senas įrenginys savo amžių baigė. Teko ieškotis kito.
Naują šildymo prietaisą Z.Jakevičienė įsigijo ne parduotuvėje, nes ten, pasak jos, pakraunami katilai – labai brangūs, kainuoja apie penkis tūkstančius litų.
Kažkas iš pažįstamų moteriai patarė kreiptis į meistrą Valerijų Kolčiną, dirbantį pagal patentą: esą jo pagamintos krosnys pigios ir gerai veikia.
Vilkaviškietė taip ir padarė. Kad būtų pigiau, meistrai iš seno čekoslovakiško šildymo katilo dar išėmė porą detalių ir įdėjo į naują gaminį. Su senomis detalėmis du šimtus litų sutaupius naujas katilas atsiėjo 1900 litų.
Pirkinys nenudžiugino
Tačiau Z.Jakevičienė rezultatu anaiptol nesidžiaugia.
– Katilas dega labai gerai, bet visa šiluma išeina per kaminą. Užtiškus vandens kamino vamzdis net čirškia, o name – šalta. Bijau, kad perkaitęs įdėklas sudegs. Vamzdį, išeinantį į kaminą, užkišau plyta, kad nors kiek kaitrą sulaikytų. Šilumos nuostoliai – didžiuliai. Dabar dar ne taip šalta, o ką reikės daryti žiemą? – guodėsi pašnekovė.
Moteris buvo nepatenkinta ir krosnies konstrukcija. Čekoslovakiško katilo viduje buvo padarytos tam tikros pertvaros, tuo tarpu naujoje krosnyje meistrai įrengė vamzdžių sistemą. Užsakovę gamintojai tikino, kad ši technologija – dar geresnė, sistemą lengviau bus išvalyti. Tačiau dabar ji mano, kad vamzdžiai nepasiteisina. Šeimininkė nesinaudoja ir įrengtu katilo automatiniu šilumos reguliavimu, o aušinimą valdo rankiniu būdu. Taip ji mėgina sistemoje sulaikyti šilumą.
Z.Jakevičienė buvo išsikvietusi V.Kolčiną į namus. Šis atvykęs esą priekaištavo, kad reikėjo užsisakyti sklendę. Tačiau moteris apie tokį dalyką teigė nežinojusi.
Pirkėjos tvirtinimu, meistras savo gaminiui nedavė jokios garantijos ar pirkimo kvito.
Prievarta nepiršo
– Aš jai to „pečiaus“ tikrai prievarta neįsiūliau. Galėjo pirkti firminį, iš parduotuvės. Ta moteris pati net kelis kartus buvo atėjusi, pati prašė pagaminti. Parodžiau, ką darome, ji matė ir sutiko, – piktinosi katilą pagaminęs V.Kolčinas. – O vamzdžiai ar pertvaros – tai priklauso nuo galingumo. Aš jai juk paaiškinau, kad tokio galingumo krosnis mes darome su vamzdžiais, o ne su pertvaromis. Viskas padaryta jai žinant.
V.Kolčinas sakė nuvykęs apžiūrėti katilą. Šis nerūksta, dega gerai, o kaminas, anot meistro, krosnį kuriant visuomet šyla. Be to, jo klientė krosnį kuria pjuvenomis, o jos dar degdamos lekia kaminu.
Meistras žėrė priekaištus užsakovės charakteriui ir aiškino, kad naujo katilo jai nedarys.
Vyriškis teigė, jog neilgos gatvelės, kurioje gyvena Z.Jakevičienė, namuose stovi dar trys ar keturi jo pagaminti katilai. Nė vienas užsakovas meistrui iki šiol nesiskundė. V.Kolčinas tvirtino, jog yra ir tokių klientų, kurie jau nori užsisakyti naujesnį, galingesnį katilą.
Paklaustas, kaip vadinasi jo firma, V.Kolčinas sakė:
– Mes esame namudininkai, nei AB, nei UAB. Tai – ne fabrikas ir tuos katilus tik retkarčiais pagaminame, jei kas prašo. Vyrai padaro, ką reikia: ir tvorą, ir vyrius, ir lovį kiaulei, ir kauptuką pagalanda. O aš apskritai dabar nedirbu, esu invalidas. Dirbtuvėse tik „po senovei“ kartais apsilankau.
Kito darbuotojo, kartu gaminusio katilą, pavardės V.Kolčinas nesakė. „Kam dar vieną pavardę teršti, geriau aš vienas būsiu įpainiotas“, – kalbėjo jis.
Perka neatsakingai
Pavyko rasti porą žmonių, kurie įsigijo katilus, kaip sako vilkaviškiečiai, „pas Kolčiną“. Spaudoje pavardžių nenorėję skelbti žmonės iš tiesų įrenginiais buvo patenkinti. Tiesa, jų namuose pastatytų katilų konstrukcijos buvo šiek tiek kitokios.
Situaciją pakomentuoti paprašėme Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Marijampolės poskyrio vedėjos Rūtos Bagušinskienės.
Vedėją šis atvejis labai nustebino. Ji teigė skundų dėl namudininkų pagamintų katilų dar nė karto nesulaukusi. R.Bagušinskienė stebėjosi, kaip tokį prietaisą žmonės įsigyja taip neatsakingai.
– Kas gali patikrinti savadarbį įrenginį? Juk jis neatitiks jokių standartų. Juo labiau, kad žmogus neturi nei sutarties su gamintoju, nei čekio – kas dabar įrodys, kur tas katilas pagamintas? – kalbėjo specialistė. – Juk net medinėms durims pagaminti reikalinga atitikties deklaracija. O čia – sudėtingas prietaisas, kurio gamintojams keliama daugybė reikalavimų. Šildymo katilus gaminantys žmonės turi turėti atitinkamą kvalifikaciją, o jų gaminiai privalo atitikti standartus, turėti sertifikatus, būti pažymėti prekių kokybę garantuojančiu C ženklu.
R.Bagušinskienės nuomone, sudėtingus įrenginius žmonės turi rinktis atsakingai ir atidžiai, pasidomėti gamintojo kvalifikacija ir įsigyti kokybišką gaminį. Kitaip vėliau pagalbos gali tekti kreiptis į teismą.
Beje, teismas irgi vargu ar išspręs problemą, net jei ir būtų pirkimo sutarties ar kitokie dokumentai. R.Bagušinskienė priminė Civilinio kodekso 6.334 straipsnį, kuriame rašoma apie netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės. 4-as šio straipsnio punktas sako, kad „sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, negalioja, išskyrus atvejus, kai jis pirkėjui atskleidė daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, taip pat atvejus, kai pirkėjas savo rizika pirko daiktus iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas“.
Prasidėjus šaltajam sezonui nuosavų namų gyventojai dažnai pasuka kalbą apie kūrenimo įrenginius: kas turi gerą krosnį, kieno – pakraunama, kur reikėtų įsigyti naują, efektyvų ir pigų katilą. Ne vienas surizikuoja užsisakyti ir savadarbį gaminį. |
Vilkaviškietė Zita Jakevičienė šiemet namus šildo nauju kieto kuro katilu. Anksčiau šeimininkė turėjo, jos teigimu, labai gerą dar Čekoslovakijoje pagamintą katilą, tačiau senas įrenginys savo amžių baigė. Teko ieškotis kito.
Naują šildymo prietaisą Z.Jakevičienė įsigijo ne parduotuvėje, nes ten, pasak jos, pakraunami katilai – labai brangūs, kainuoja apie penkis tūkstančius litų.
Kažkas iš pažįstamų moteriai patarė kreiptis į meistrą Valerijų Kolčiną, dirbantį pagal patentą: esą jo pagamintos krosnys pigios ir gerai veikia.
Vilkaviškietė taip ir padarė. Kad būtų pigiau, meistrai iš seno čekoslovakiško šildymo katilo dar išėmė porą detalių ir įdėjo į naują gaminį. Su senomis detalėmis du šimtus litų sutaupius naujas katilas atsiėjo 1900 litų.
Tačiau Z.Jakevičienė rezultatu anaiptol nesidžiaugia.
– Katilas dega labai gerai, bet visa šiluma išeina per kaminą. Užtiškus vandens kamino vamzdis net čirškia, o name – šalta. Bijau, kad perkaitęs įdėklas sudegs. Vamzdį, išeinantį į kaminą, užkišau plyta, kad nors kiek kaitrą sulaikytų. Šilumos nuostoliai – didžiuliai. Dabar dar ne taip šalta, o ką reikės daryti žiemą? – guodėsi pašnekovė.
Moteris buvo nepatenkinta ir krosnies konstrukcija. Čekoslovakiško katilo viduje buvo padarytos tam tikros pertvaros, tuo tarpu naujoje krosnyje meistrai įrengė vamzdžių sistemą. Užsakovę gamintojai tikino, kad ši technologija – dar geresnė, sistemą lengviau bus išvalyti. Tačiau dabar ji mano, kad vamzdžiai nepasiteisina. Šeimininkė nesinaudoja ir įrengtu katilo automatiniu šilumos reguliavimu, o aušinimą valdo rankiniu būdu. Taip ji mėgina sistemoje sulaikyti šilumą.
Z.Jakevičienė buvo išsikvietusi V.Kolčiną į namus. Šis atvykęs esą priekaištavo, kad reikėjo užsisakyti sklendę. Tačiau moteris apie tokį dalyką teigė nežinojusi.
Pirkėjos tvirtinimu, meistras savo gaminiui nedavė jokios garantijos ar pirkimo kvito.
– Aš jai to „pečiaus“ tikrai prievarta neįsiūliau. Galėjo pirkti firminį, iš parduotuvės. Ta moteris pati net kelis kartus buvo atėjusi, pati prašė pagaminti. Parodžiau, ką darome, ji matė ir sutiko, – piktinosi katilą pagaminęs V.Kolčinas. – O vamzdžiai ar pertvaros – tai priklauso nuo galingumo. Aš jai juk paaiškinau, kad tokio galingumo krosnis mes darome su vamzdžiais, o ne su pertvaromis. Viskas padaryta jai žinant.
V.Kolčinas sakė nuvykęs apžiūrėti katilą. Šis nerūksta, dega gerai, o kaminas, anot meistro, krosnį kuriant visuomet šyla. Be to, jo klientė krosnį kuria pjuvenomis, o jos dar degdamos lekia kaminu.
Meistras žėrė priekaištus užsakovės charakteriui ir aiškino, kad naujo katilo jai nedarys.
Vyriškis teigė, jog neilgos gatvelės, kurioje gyvena Z.Jakevičienė, namuose stovi dar trys ar keturi jo pagaminti katilai. Nė vienas užsakovas meistrui iki šiol nesiskundė. V.Kolčinas tvirtino, jog yra ir tokių klientų, kurie jau nori užsisakyti naujesnį, galingesnį katilą.
Paklaustas, kaip vadinasi jo firma, V.Kolčinas sakė:
– Mes esame namudininkai, nei AB, nei UAB. Tai – ne fabrikas ir tuos katilus tik retkarčiais pagaminame, jei kas prašo. Vyrai padaro, ką reikia: ir tvorą, ir vyrius, ir lovį kiaulei, ir kauptuką pagalanda. O aš apskritai dabar nedirbu, esu invalidas. Dirbtuvėse tik „po senovei“ kartais apsilankau.
Kito darbuotojo, kartu gaminusio katilą, pavardės V.Kolčinas nesakė. „Kam dar vieną pavardę teršti, geriau aš vienas būsiu įpainiotas“, – kalbėjo jis.
Pavyko rasti porą žmonių, kurie įsigijo katilus, kaip sako vilkaviškiečiai, „pas Kolčiną“. Spaudoje pavardžių nenorėję skelbti žmonės iš tiesų įrenginiais buvo patenkinti. Tiesa, jų namuose pastatytų katilų konstrukcijos buvo šiek tiek kitokios.
Situaciją pakomentuoti paprašėme Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Marijampolės poskyrio vedėjos Rūtos Bagušinskienės.
Vedėją šis atvejis labai nustebino. Ji teigė skundų dėl namudininkų pagamintų katilų dar nė karto nesulaukusi. R.Bagušinskienė stebėjosi, kaip tokį prietaisą žmonės įsigyja taip neatsakingai.
– Kas gali patikrinti savadarbį įrenginį? Juk jis neatitiks jokių standartų. Juo labiau, kad žmogus neturi nei sutarties su gamintoju, nei čekio – kas dabar įrodys, kur tas katilas pagamintas? – kalbėjo specialistė. – Juk net medinėms durims pagaminti reikalinga atitikties deklaracija. O čia – sudėtingas prietaisas, kurio gamintojams keliama daugybė reikalavimų. Šildymo katilus gaminantys žmonės turi turėti atitinkamą kvalifikaciją, o jų gaminiai privalo atitikti standartus, turėti sertifikatus, būti pažymėti prekių kokybę garantuojančiu C ženklu.
R.Bagušinskienės nuomone, sudėtingus įrenginius žmonės turi rinktis atsakingai ir atidžiai, pasidomėti gamintojo kvalifikacija ir įsigyti kokybišką gaminį. Kitaip vėliau pagalbos gali tekti kreiptis į teismą.
Beje, teismas irgi vargu ar išspręs problemą, net jei ir būtų pirkimo sutarties ar kitokie dokumentai. R.Bagušinskienė priminė Civilinio kodekso 6.334 straipsnį, kuriame rašoma apie netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės. 4-as šio straipsnio punktas sako, kad „sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, negalioja, išskyrus atvejus, kai jis pirkėjui atskleidė daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, taip pat atvejus, kai pirkėjas savo rizika pirko daiktus iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas“.
Publikuota: 2006-12-15 17:17:03
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|