Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-12-12 09:21

---

Daktaras Kazys Grinius Tuberkuliozės sanatorijos atidaryme 1930 m. (centre su skrybėle).

K.Griniui buvo suteiktas Garbės daktaro vardas

Prisimenu, prieš keletą metų užėjau pas Kazluose gyvenusį mano senų laikų pažįstamą, jau šimtmečio sulaukusį Žiūrių Gudelių mokytoją Antaną Ambrasą. Paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, atsakė: „Kaltas daktaras Grinius. Kai mus, kaimo vaikus, užpuolė „kriokšlė“, jis visą šešiukę liepė tėvams kuo skubiausiai atvežti į Marijampolę ir išgelbėjo nuo tragiško daugelio dėl to uždususių vaikų likimo. „Atsigavai, dabar gyvensi šimtą metų, vaike“, – pasakė jis, todėl taip ilgai ir gyvenu, mintyse visą amžių dėkodamas jam“.

Pagalvoju ir apie šio mokytojo vaikus, anūkus, tapusius žinomais žmonėmis. Jeigu ne daktaras K.Grinius, jų ir daugelio kitų dabar nebūtų iš to 100 000, jo per 27 metus gydytų, išgelbėtų nuo mirties. Nebūtų, tikriausiai, ir sesers Onutės gausaus palikuonių būrio, jei ne daktaras. Kai jai dar 1896 m. „akselinė“ nutraukė rankos pirštus, jis primityviomis tų laikų sąlygomis padarė sudėtingą operaciją ir išgelbėjo gyvybę. Po 45-erių metų K.Grinius, nacių ištremtas iš Kauno į kaimą, dar vis gydė žmones – „... nusidriekdavo eilės“. Arba 1917-aisiais, kai būdamas didžiulės karo ligoninės vedėju Čečėnijoje, atsisakius eiti gydytojams ir personalui pas sergančiuosius dėmėtąja šiltine (tiesiog iš baimės užsikrėsti), jis, ištikimas Hipokrato priesaikai, vienintelis nepabūgo ir gydė. Po vieno nurodymo „visur naikinti pagrindinį užkrato platintoją – utėles“, K.Grinius beraščio raudonojo komisaro įsakymu buvo pastatytas prie Mašuko kalno sušaudyti už darbo žmonių „vargo simbolio“ naikinimą. Tik laiku atbėgę ligoniai jį išgelbėjo nuo mirties, išprašę daktarą paleisti sakydami: „Kas mus gydys?“

K.Grinius didelį dėmesį skyrė ne tik ligoniams gydyti, bet ir žmonių medicininiam švietimui, sveiko gyvenimo būdo propagavimui. Dar 1890 m. „Ūkininko“ priede prie „Varpo“ jis, dar pusiaukelėje iki gydytojo diplomo būdamas, parašė pirmąjį savo medicininį straipsnį iš kelių šimtų, vėliau skelbtų įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, tiek savo įsteigtuose, tiek redaguojamuose, – „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Sveikata“, „Kova su džiova“, „Aklųjų dalia“, „Pieno lašas“, „Medicina“, kalendoriuose, brošiūrose, lapeliuose, instrukcijose. Vien tik jo įvairiais slapyvardžiais pasirašytų straipsnių sąrašas (per 200) yra pakankamai įspūdingas. Minties aiškumas, kalbos grynumas, mokėjimas pasakyti ir parašyti trumpai, aiškiai, kartais su humoru – taip gydytojas V.Tercijonas atsiliepė apie dr. K.Griniaus rašinius žmonėms, tarp kurių anuomet karaliavo įvairūs prietarai, net apsileidimas, skurdas, tamsumas. Ką reiškė dešimčiai tūkstančių žmonių tenkantis vienas gydytojas, turint omenyje gydymo brangumą, kai didelė žmonių dalis medicinos paslaugų negalėjo gauti. Užtat tarpo šundaktariai, būrėjai, gydę nužadėjimais. Antai K.Grinius viename straipsnyje rašo, kaip žinomas profesorius, sutikęs kaime sėkmingai gydantį, bet nieko neišmanantį medicinoje savo tarną, paklausė jo, iš kur tokia sėkmė, net jam, profesoriui, nesisapnuojanti? Tas atsakė klausimu: „Kaip manai, tamsta, ar daug pasaulyje protingų žmonių?“ „Nedaug, tik kokie penki iš šimto“, – atsakė profesorius. „Taigi tie penki ir eina pas jus, o 95 – pas mane“. Net dabar, po šimtmečio, įvairūs „stebukladariai“ arba stiklo piramidės, atrodo, vis dar reikalingi lengvatikiams.

Dirbdamas Kauno miesto vyriausiuoju sanitarijos gydytoju, K.Grinius įsteigė kovai su džiova draugiją, kurios lėšomis 1930 m. pastatyta tuberkuliozinė sanatorija Aukštojoje Panemunėje, vėliau pavadinta K.Griniaus vardu. „Švara – ligų priešas“, – sakė jis, ir tik jo atkaklių pastangų dėka Kaune pradėti miesto švarinimo darbai – įrengta kanalizacija. Iškilo „Pieno lašo namai“. Sunku išvardyti jo teiktus ir įgyvendintus kitus projektus, pasiūlymus, nuveiktus darbus sveikatos apsaugos srityje. Tai atskira studija. Lietuvoje žymiai sumažėjo sergamumas džiova, kūdikių mirtingumas. K.Griniaus vadovaujama draugija išaugo iki 2000 narių, leido žurnalą „Kova su džiova“. Taip prasidėjo ryžtinga kova su mūsų tautos inteligentijos ir vargšų negailestinga mirties rykšte. Pakanka išvardyti dešimtis įžymių Lietuvos šviesuolių, Kocho bakterijos aukų, tarp jų – V.Kudirka, P.Vaičaitis, J.Biliūnas... O kiek mažiau žinomų? Tūkstančių tūkstančiai!

Tarsi apibendrindama K.Griniaus veiklą sveikatos apsaugos srityje, jo bendradarbė gyd. E.Miknevičienė rašė: „Nuostabaus darbštumo, aukštos vidinės kultūros gydytojas K.Grinius atliko milžinišką darbą, papuošė Lietuvos medicinos istoriją, kultūrą gražiausiu žiedu...“ „Norėtųsi, kad dabartinė medikų karta neliktų abejinga šio nuostabaus Lietuvos veikėjo atminimui ir bent nedidele dalimi pasistengtų būti panaši į jį“, – vylėsi gyd. J.Norvaišienė.

Ar ne dėl to jį žmonės ne prezidentu ar varpininku vadino, o pagarbiai sakė – „mūsų daktaras“. Ne veltui jam, trečiajam Lietuvoje po dr. J.Basanavičiaus, buvo suteiktas Garbės daktaro vardas.



Vytautas GRINIUS

Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---