„Santaka“ / Gižų krašto Lietuvos savanorių keliais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-08-13 17:00

Dalinkitės:  


Savanoris Liudas Akelis 1920 metais.

Nuotr. iš knygos „Vilkaviškio krašto karžygiai“


Gižų krašto Lietuvos savanorių keliais

Kovose už nepriklausomą Lietuvą didelį indėlį paliko Suvalkijos krašto savanoriai. Vien iš Vilkaviškio rajono ginti Tėvynės išėjo 1159 savanoriai eiliniai ir puskarininkiai, karininkai. Aukščiausiu kariniu Lietuvos valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiumi – apdovanota 111 savanorių.



Rūdos kaimo savanoriai

Kovoti už Lietuvos valstybę iš mano gimtojo Rūdos kaimo Gižų valsčiuje 1919-aisiais išėjo net 17 savanorių: Liudas Akelis, Juozas Astrauskas, Petras Baukus, Vincas Biskys, Baltrus Buragas, Jonas ir Pijus Daunoravičiai, Kazys Eidukevičius, Antanas Kulvinskas, Jonas Maziliauskas, Tamošius Narijauskas, Jonas Riškevičius, Feliksas Urnevičius, Jonas Šulinskas, Antanas Stalgys, Juozas Krivickas, Bonaventūras Laskevičius.

Vyčio Kryžiumi apdovanoti L. Akelis, P. Baukus ir J. Maziliauskas. Savanorių sąraše liko neįvardyti tie, kurie į Lietuvos kariuomenę buvo pašaukti kaip į karo tarnybą.

Ir savanoriai, ir šauktiniai patyrė ne tik pergalių skonį. Jie išgyveno jaunos kariuomenės nepriteklius bei išdavystes, tragiškas žūtis.



Du Jonai

Vaikystėje, vaikščiodamas po gimtojo Rūdos kaimo kapines, esančias netoli Gižų miestelio, mamytės klausdavau, kodėl kai kurie kapai pažymėti cementiniais kryžiais, išsiskiriančiais iš bendro kapinaičių vaizdo. Tuomet sužinojau, kad žemais kryželiais pažymėtuose kapuose palaidoti Lietuvos kariuomenės savanoriai. Vienas toks kryžius žymėjo mūsų giminės: Riškevičių, Maziliauskų, Žilinskų – kapavietes.

– Tai mano dėdės Jono Riškevičiaus kapas, – rodydama į smėlio kauburėlį kalbėjo motina. Tada iš jos sužinojau, kad Lietuvos kariuomenės savanoris grįžo trumpų atostogų į tėviškę, o susirgęs atgulė gimtinės kalnelyje.

Apie 1960-uosius tėvą dažnai lankydavo jo geras jaunystės bičiulis Jonas Šulinskas. Apskritaveidis, pliktelėjęs, iškalbusis tėvo draugas man, tuomet paaugliui, paliko didžiulį įspūdį.

Kartą į tėvų namus jis atsinešė pluoštą senų laikraščių. Tai buvo smetoniški leidiniai, sužadinę vaiko smalsumą. Gaila, kad iš Šulinskynės, stovėjusios prie Gižų pieninės, mirus sodybos gyventojui šie laikraščiai dingo.

Iš J. Šulinsko sužinojau, kad į Lietuvos kariuomenę iš Gižų krašto savanoriais išėjo kelios dešimtys vyrų. Buvau sudaręs jų sąrašą, bet paauglio istoriniai užrašai, gaila, neišliko. Dėdė Jonas buvo tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva bus laisva.

– Atminkite mano žodį, – prie stikliuko susėdusiems kaimynas anuomet kalbėjo buvęs savanoris, – atmėlynuos dar nuo Vakarų laisvintojai.

Matyt, jis omenyje turėjo Vakarų Vokietijos kariuomenę.

Tarybinės mokyklos išauklėtas, aš drįsau dėdei Jonui paprieštarauti: juk Lietuvą iš visų pusių supa komunistinės šalys!

Praėjo pusė amžiaus ir Lietuvoje laisvę bei demokratiją gina vokiečiai, šį kartą kaip NATO sąjungininkai. Nedaug klydo buvęs savanoris Jonas Šulinskas.



Tėvo klientų pasakojimai

Jau nebėra ko paklausti apie kitus savanorius iš mano gimtojo Rūdos kaimo. Gerai, kad archyvuose išliko pavardės, o šeimos albumuose – fotografijos, laiškai, dienoraščiai.

Žurnalistas Vilius Kavaliauskas savo sudarytame leidinyje „Vilkaviškio krašto karžygiai“ iš užmaršties prikėlė Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius iš mūsų krašto. Tarp jų yra ir keletas Rūdos, Gižų, Antupių, Keturvalakių, Paežerių kaimų žmonių.

Minėtų vietovių gyventojus gerai pažinojau, nes šitų kaimų vyrai dažnai lankydavosi mano gimtinėje, mat tėvas vertėsi tais laikais nelegaliu amatu – išdirbdavo kailiniams, apykaklėms, kepurėms avių, zuikių, lapių, šernų kailius. Iš tėvo klientų išgirsdavau įdomiausių istorijų apie praeitį, smetoninę Lietuvą, jos tvarką, tarnybą kariuomenėje.

Iš atvykėlių kaimiečių girdėdavau, jog jie tarnavo Marijampolėje, Alytuje, Kaune. Prie Gižų Rūdos pieninės gyvenęs Žulius vyrams vis girdavosi, kad jis – ulonas ir kad su savo žirgu yra laimėjęs ne vienas raitelių ulonų varžytuves Alytuje.



Savanorio Liudo dienoraštis

V. Kavaliausko minėto leidinio pirmuosiuose puslapiuose yra pasakojimas apie 2 pėstininkų Algirdo pulko jaunesnįjį puskarininkį Liudą Akelį, gimusį 1898 m. rugsėjo 18 d. Gižų valsčiaus Patašiškių (Rūdos) kaime.

Sulaukęs dvidešimties metų jis stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais: bolševikais, bermontininkais, lenkais.

Apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu lape apie skyrininką L. Akelį rašoma: „Pristatytas už narsumą ir ištvermę 1919 metų liepos 12 dienos mūšyje ties Advitoniškėmis, kada savo ištverme ir šalta pažiūra į zvimbiančias priešo kulkas nuramino pradėjusius trauktis iš fronto kito dalinio kareivius. 1919 metų lapkričio mėnesį už bolševikų fronte prie Dauguvos parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.“

Kautynėse už lietuviškuosius Seinus 1920 m. rugsėjo 22 d. žuvo arba pateko į nelaisvę dešimtys karių savanorių iš Vilkaviškio apskrities. Į lenkų nelaisvę pakliuvo ir L. Akelis.

Savanorio dukros Danutės Joanos Akelytės-Reimerienės šeimos archyve išsaugoti L. Akelio tarnybos užrašai.



Savanorių vargai

Iš kaimo sermėgių kuriama Lietuvos kariuomenė patyrė daug nepriteklių. Trūko visko: ginklų, šovinių, aprangos, maisto. Kareivinės – be langų, nešildomos, maistas – žirnių, kopūstų sriuba su šlakeliu riebalų.

Glaustos, bet informatyvios užrašų eilutės atskleidžia ne tik šviesiąsias karo tarnybos puses. Dienoraštyje aprašomi savanorio vargai lenkų fronte, kur jauna Lietuvos kariuomenė patyrė daug nuostolių. Seinų, Augustavo žemėje amžiams atgulė dešimtys Vilkaviškio krašto savanorių.

Pakeliaukime vargo keliu, skaitydami L. Akelio dienoraščio įrašus, publikuojamus V. Kavaliausko knygoje „Vilkaviškio krašto karžygiai“. „Ties Seinais mūsų antrą ir trečią batalionus paėmė į nelaisvę. <...> Vakare atvežė į Čenstakovą. Anksti ryte iš traukinio pabėgom iš lenkų nelaisvės. Perėjom Vokietijos sieną ir apsistojom Liubšau dvare. Ėjom į darbą apkasti žiemai runkelius. Vokiečių policininkai mus išvežė į lietuvių lagerį Liubliniece, Aukštutinėje Silezijoje. Apsirgau šiltine. Atvežė į ligoninę. Iš ligoninės grįžau į stovyklą. Mus išvežė iš Silezijos atgal į Lenkiją. Mus atvežė į Balstogę. Vakare visi pabėgom. Anksti ryte mus su draugu Kuznicos miestelyje lenkų žandaras pagavo. <...> Mus perdavė Lietuvos policijai ties Kučiūnais. Atvažiavom į Marijampolę ir parėjau į namus. Per Vilkaviškį išvažiavau į 2-ąjį pėstininkų pulką. Pristatė komisijai ir atleido iš kariuomenės. 1921.03.20 – Parvažiavau namo“, – anuomet rašė L. Akelis.



Negandos prie tarybų valdžios

Karys savanoris L. Akelis gavo 6 hektarus žemės Skaisčiūnų kaime. Buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi, Savanorio, Nepriklausomybės bei DLK Gedimino 3-iojo laipsnio medaliais. Tarybų valdžios metais L. Akelis atleistas iš darbo ir persekiotas. Savanoris tremties išvengė, nes gerų žmonių įspėtas, kad yra įtrauktas į tremiamųjų sąrašus, slapstėsi. Vėliau, siekdamas išvengti stojimo į kolūkį, L. Akelis tapo tarnautoju Marijampolės žemės ūkio valdyboje.

Dukra D. J. Reimerienė, gyvenanti Vilniuje, prisimena: „Tėvelis mums sekdavo pasakas. Bet tai buvo pasakos ne apie karalaičius ar princus, o apie jo jaunystės išgyvenimus, kovas už Lietuvos laisvę. Įsiminė jo posakis, kad tikras lietuvis visada turi būti pasiruošęs ne tik mirti už Tėvynę, bet ir teisingai gyventi dėl Tėvynės.“

Duktė mena, kad tėvelis slapta klausydavosi „Amerikos balso“, tikėjo, jog Lietuva atgaus nepriklausomybę, Vasario 16-ąją drauge su žmona ir vaikais giedodavo „Tautišką giesmę“.

L. Akelis mirė 1986 m. birželio 14 d., palaidotas Druskininkuose. Lietuvos kariuomenės savanoriui įteiktas Vyties Kryžius saugomas Reimerių šeimoje.



Antanas ŽILINSKAS

Istorikas

(Bus daugiau)






Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas