„Santaka“ / Iš Antanui Vaičiulaičiui skirto konkurso „Gimtoji žemė Tavęs ilgisi ir savo širdyje didžiai tavęs pasigenda“ dalyvių kūrybos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-08-06 17:24

Dalinkitės:  


Iš Antanui Vaičiulaičiui skirto konkurso „Gimtoji žemė Tavęs ilgisi ir savo širdyje didžiai tavęs pasigenda“ dalyvių kūrybos

Dėl kilnumo... ir vieni dėl kitų...



Mergaitė stovi basa vidury skruzdžių lizdo. Ji taip stovi jau labai ilgai. Tarp jos kojų pirštų narplioja skruzdėlytės, ant savo ištvermingų nugarėlių nešdamos ateities kartas. Mažoji mergytė stovi ir tyliai stebi besidarbuojančias skruzdėles, nesuprasdama, kaip tokie smulkūs padarėliai gali suteikti tiek daug reikšmės pasauliui ir kiekvieno gyvybei. Mergaitei svarbiausia suprasti, o kodėl tai svarbu – ji nežino.

Mažųjų vabaliukų kojytės miklios, ropodami jie kutena mergaitės nuogus pirštus. Toji sukrizena, tačiau nepajuda iš vietos – juk skruzdėlės gali išsigąsti! Jos kojos nešvarios, nes ji mėgsta lakstyti basa po švelnią pavasario žolytę, kuri šukuoja jos mažučius padus. Skruzdės migruoja viena paskui kitą kaip kareiviai. Kareiviai. Mergaitė sustingsta, kuomet šiltas pietų vėjas apkabina jos liesus pečius, ir ji užsimerkia. Pamažu vėjas nukelia ją laiku į vieną iš jos prisiminimų apie brolio žaislinius, išdrožinėtus iš medžio ir vašku aplietus kareivėlius.

...Mergaitė vilki violetinius, rožiniu dirželiu suveržtus šortus ir lininius marškinėlius, kurie gerokai jai per dideli. Tikriausiai jie mamos. Ji mėto spalvotus kamuoliukus, bandydama išmokti žongliruoti. Mažoji meta pirmąjį raudoną kamuoliuką į orą, paskui jį – mėlyną ir, kai ruošiasi mesti geltonąjį, pirmi du kamuoliukai bumbteli ant kietų, medinių grindų. Raudonasis nurieda po drabužių spinta, o mėlynas – po neklota tėvų lova, kur mergaitė visada bijojo lįsti, mat ten gyvena ponas Baubas. Vaikui prireikia pagalbos ir ji nedvejodama sušunka vyresniojo brolio vardą. Niekas neatsiliepia, išskyrus už lango burkuojančius karvelius, kurie tik ir laukia, kada mergaitė atneš jiems riekelę baltos duonos ir padės ją ant palangės, o šie ją kaptelės ir nusineš į savo lizdą.

– Ne dabar, paukšteliai! – mergaitė, supykusi, kad niekas jai neatskuba į pagalbą, trinkteli koja į grindis ir išbėga iš kambario, stipriai užtrenkdama duris.

Pikčiurna išnarplioja kiekvieną namo kambarį, ir beieškant brolio jos įtūžis pamažu atlėgsta. Niekur jo neradusi ji nusprendžia nueiti į virtuvę ir įsipilti stiklinę pieno. Atidariusi stiklines duris ji randa ant grindų pažertą kareivėlių krūvą, o šalia krūvos – tvarkingai sustatytą medinių, vašku aplietų kareivių legioną. Vėliausiai ji pastebi savo dešimtmetį brolį, kuris susikaupęs stato kariuomenę.

Mergaitės pyktis galutinai pranykęs ir ją užplūsta malonus smalsumas bei susidomėjimas brolio šedevru.

– Kodėl šie žmonės šitaip tvarkingai sustoję? – ji paklausia, nugalėta smalsumo.

– Nes jie yra kareiviai, jų toks darbas, – ramiai, nepakeldamas akių nuo savo didingo kūrinio atsako brolis.

– Ir ką jie daro? Argi jie tik stovi ir puošia mūsų virtuvės grindis? – mergaitė pasilenkia ir iš arčiau apžiūri figūrėles.

– Žinoma, kad ne, – berniukas pakelia savo susijaudinusias akis ir įdėmiai pasižiūri į seserį. – Jie mus gina! Jie dėl mūsų aukojasi! Jie kovoja už tuos, kurie patys negali už save pakovoti, ir net už tuos, kurie pasiduoda!

– Kodėl jie taip daro? Aš nesuprantu, kam taip aukotis dėl tų, kuriems tu net nerūpi...

– Būtent! Jie gina net ir tuos, kurie to neverti. Manau, kad tai arba beprotiškas kilnumas, arba juos kažkas verčia... – brolis nusišypso ir mirkteli jai viena akimi.

–Tu! Juk tu juos verti! Tu juos šitaip sustatei! – mergaitė iš visų jėgų bando suprasti, ką jai nori pasakyti brolis, bet jai niekaip neišeina.

– Na jau ne! Mano žaidime – viskas dėl kilnumo. Šie kareiviai tiesiog nori būti geri ir išgelbėti savo tautą. Jie tai daro vieni dėl kitų ir dėl savo tautiečių! – berniukas įsikarščiuoja, nes sesuo nieko nesupranta. Jis tik nori, kad nors bent jo sukurtame žaidime būtų šiek tiek dorybės ir atsidavimo. – Eik iš čia! Netrukdyk man! Tu vis tiek nieko nesupranti...

Mergaitė sutrikusi nusisuka durų link ir eidama tyliai, bet girdimai sušnibžda:

– Kai užaugsi, tapk toks pat geras kaip ir tavo kareiviai!

Pagaliau ji viską suprato. Netgi geriau nei derėtų mažamečiam vaikui...

...Mergaitė atsimerkia ir paskutinį kartą žvilgteli į ropojančias skruzdėles. Komanda. Štai kodėl jos visur eina kartu. Kai viena iš jų susižeidžia, kitos atskuba į pagalbą ir nusineša nelaimėlę ten, kur jai bus saugu. Jos rūpinasi vienos kitomis, kad ir kas nutiktų.

Mažametė atsargiai pasitraukia iš skruzdėlių tako ir palikdama savo pėdų antspaudus žemėje lėtai nužingsniuoja namo. Dabar jai belieka išsiaiškinti, kodėl žmonės tokie savanaudiški ir nesielgia taip pat, kaip skruzdėlės. Jai reikia išsiaiškinti, kodėl jie nemoka būti tvirta, kilni komanda.



Emilija MIELIAUSKAITĖ

Gražiškių gimnazijos VIII klasės mokinė






Tėvas



Jis ateitų, jis tikrai ateitų

Ir per pūgą, ir per smarkų lietų.

Pasakytų: „Vaike, iki greito“,

Ir ateitų, jeigu tik galėtų.



Jei galėtų, vakarą paguostų,

Savo meilės akimis žiūrėtų,

Vienišumą šluostytų nuo skruostų,

Apkabintų, jei tiktai galėtų.



Jis ateiti pas mane negali

Per žieduotą sodą pamažu

Lazdele barbendamas takelį.

Nes širdy jo sielą aš nešu.



Mano akys mato jo peizažą,

Mano kojos eina jo keliu,

Rankos glosto želmenėlį mažą –

Jo širdim dainuoju ir verkiu.



Jo širdim einu pas savo vaiką,

Laukiu jo ir juo tikiu.

Ir jaučiu, kaip laikas laiką raiko

Meile ir tikėjimu taikiu.




Jovita GRAKAVINIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas