„Santaka“ / Vilkaviškietė šokėja Vilniaus nepamilo / Jaunimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Jaunimas

Dalinkitės:  


Dar besimokydama mokykloje Greta Meseckaitė šokius pradėjo kurti pati.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Vilkaviškietė šokėja Vilniaus nepamilo

Aušrinė VAŠČĖGAITĖ

Vilkaviškietė Greta Meseckaitė Vilnių ir Gibraltarą iškeitė į Vilkaviškį. Baigusi šokio pedagogikos studijas Lietuvos edukologijos universitete mergina nusprendė grįžti į gimtinę ir įgytomis žiniomis dalytis su kraštiečiais.

Dabar Greta šokti moko Virbalio pagrindinės mokyklos mokinius, o Čyčkuose repetuoja su jaunimo kolektyvu „Agatas“.



– Kaip prasidėjo Tavo draugystė su šokiu?

– Pirmoji pažintis su šokiu buvo pirmoje klasėje. Mama – pirmoji mano mokytoja. Buvo įdomu stebėti, kaip ji moko kitus ir kaip vaikai jos klauso. Per pertraukas įsijungdavau muziką ir trepsėdavome, rodydavau judesiukus. Niekada neužmiršiu, kaip mama per pertrauką mane užklupo stovinčią su pamokai jos paruoštomis užduotimis ir „mokytojaujančią“: „Tai ką, vaikučiai, šiandien norite spalvinti – bitutes ar varlytes?“.

Tiesą pasakius, tuo metu minčių apie šokio mokytojo profesiją tikrai dar neturėjau. Tiesiog buvau labai judrus vaikas, kuris mėgo suktis tarp žmonių.

Buvau antrokė, kai persikėlėme gyventi į Vilkaviškį ir mama nuvedė į kultūros centrą pas šokio mokytoją Sonatą Jankienę. Prisimenu tik tiek, kad aš, kaimietukė, kantriai laukiau, kol ateis mano eilė šokti, kai tuo tarpu miesto vaikai sugebėdavo man prieš nosį „prašokti“ du kartus...

Tuometėje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje pradėjau lankyti šokio būrelį, vėliau šokau „Aušros“ vidurinėje mokykloje pas choreografę Birutę Žadvydienę. Atėjus mokytojai Vilijai Jakubauskei draugystė su šokiu dar labiau sustiprėjo. Su merginomis daugiau repetuodavome, dažniau koncertuodavome, įgūdžiai vis gerėjo. 10 klasėje pabandžiau šokius kurti pati. Sekėsi visai neblogai ir merginas suburti pavykdavo. Šis procesas pradėjo vis labiau patikti, tikriausiai tai ir lėmė mano pasirinkimą.



– Daug jaunų žmonių bijo rinktis su menu susijusias specialybes, esą jos neperspektyvios, mažai apmokamos.

– Visiškai apie tai negalvojau. Šokis man buvo viskas. Net per pamokas svajodavau, kaip šoku, kur šoku ar kaip koncertuoju... Dėl to įvairių dalykų mokytojams dažnai tekdavo sakyti: „Greta, grįžtame į klasę!“.

Aš manau, kad geriau rinktis tokią specialybę, kuri tau teikia malonumą ir kuriai esi atsidavęs. Tuomet atsiras ir perspektyvų. Žmonės labai greitai pastebi, ar tam tikros srities specialistas savo darbą dirba su meile, ar tik dėl to, kad reikia.

Jauni žmonės, kurie specialybę pasirenka pagal tėvų norus ar madas, vėliau nusivilia ir išvažiuoja į užsienį. Man tėvai leido rinktis ir nuspręsti pačiai.



– Kas lėmė pasirinkimą grįžti į gimtinę?

– Neslėpsiu, kai baigiau mokyklą ir išvažiavau mokytis į Vilnių, galvojau, kad didelio miesto gyvenimas yra įdomesnis, atveriantis daugiau galimybių. Bet per visus studijų metus pasitaikė tik pora savaitgalių, kai negrįžau į Vilkaviškį. Ir tie patys buvo praleisti koncertuose ar seminaruose.

Atlikau praktiką vienoje Vilniaus mokykloje, dirbau su vyresniais ir jaunesniais vaikais, bet vis tiek savęs Vilniuje nemačiau – jis man didelis ir šaltas. Trūko žmonių paprastumo, nuoširdumo, mažesnio miesto šurmulio. Supratau, kad geriau jaučiuosi ten, kur yra daugiau ramybės. Vilniuje erzino kamščiai, nuolatinis skubėjimas, betonas ir stikliniai pastatai.

Taip pat dirbau sporto klube Gibraltare – vedžiau šokių užsiėmimus moterims. Sužavėjo ten gyvenančių žmonių nuoširdumas, draugiškumas, rūpestingumas, pasitikėjimas savimi. Lietuvoje taip pat yra daug gerų, nuoširdžių žmonių, tačiau šypsenų ir pozityvumo pritrūksta. Gal dėl to, kad saulę matome rečiau? Širdis traukė grįžti ten, kur užaugau. Supratau, kad Vilkaviškis, kuris seniau man atrodė pilkas, neįdomus, yra ta vieta, kurioje noriu gyventi ir dirbti. Ar pavyks, parodys laikas.



– Kas sunkiausia ir kas labiausiai džiugina, dirbant su vaikais? Ko reikia, norint užmegzti su jais artimą ryšį?

– Sunkiausia – neparodyti, kad supykai. Labiausiai džiugina vaikų nesuvaidintas nuoširdumas. Norint su jais užmegzti artimą ryšį, pirmiausia reikia susidraugauti. Manau, kad atvirumas, nuoširdumas ir draugiškumas gaunamas mainais.

– Gal prisimeni kokį nors linksmą nutikimą iš repeticijų ar pasirodymų su vaikais?
Geriau rinktis tokią specialybę, kuri tau teikia malonumą ir kuriai esi atsidavęs. Tuomet atsiras ir perspektyvų.


– Per vieną renginį mūsų kolektyvas šoko du šokius iš eilės. Antrą šokį turėjau šokti kartu su mokiniais, prieš jį su kita šokėja turėjome apsikeisti sijonais. Didžėjus turėjo šiek tiek palaukti ir neleisti muzikos, kad spėtume pasikeisti aprangas, bet pamiršo... Įlėkiau į sceną prieš pat pirmąjį šokio žingsnį ir dar išvirkščiais šortais. Žiūrovus toks šokio variantas prajuokino ir aplodismentų sulaukėme daugiau nei įprastai.



– Kaip kuriamas šokis?

– Pirmiausia kalbamės su šokėjais, koks turėtų būti šokis, nuotaika, charakteris, stilius, idėja. Išklausau, kokie vaikų lūkesčiai, ko jie norėtų išmokti. Tada ieškome muzikos, kuri atspindėtų šokio idėją ir šokėjus, kad jiems patiems būtų smagu šokti. Išbandome žingsnius, jungiame juos į derinius.

Tariamės ir dėl aprangos. Kadangi mūsų finansinės galimybės ribotos ir yra per brangu kiekvienam šokiui turėti vis kitą kostiumą, tenka „projektuoti“ kelių sluoksnių ir spalvų sijonus, kad scenos užkulisiuose galėtume juos greitai išversti į kitą pusę ir antrą šokį sušokti kitaip pasipuošusios ir nusiteikusios.



– Ką Tau reiškia būti mokytoja?

– Bendrauti, padėti mokytis, būti ta, kuri išklauso, kartais padeda surasti teisingą atsakymą. Smagu būti drauge, pagalbininke ir guodėja, o kartais net ir mama, kartu su vaikais kurti gražius dalykus, kurie džiugina juos pačius, jų tėvus ir aplinkinius.

Labiausiai džiaugiuosi, kai vaikai manimi patiki, pasitiki, pradeda ir patys galvoti, kaip pasiekti geresnį rezultatą. Džiugu stebėti, kaip grupė pamažu tampa komanda, kuri siekia bendrų tikslų, matyti, kaip kasdien kolektyvo nariai vis labiau supranta, kad ne konkuruodami, o padėdami vieni kitiems jie pasieks geresnio rezultato.



– Kokie yra šiandienos vaikai?

– Padūkę! Žinantys, ko nori, atvirai reiškiantys nuomonę. Šokį mėgsta ne visi. Ne visiems vienodai gerai sekasi, bet aš juos puikiai suprantu, nes ir man ne visi dalykai sekdavosi mokykloje. Svarbiausia rasti kompromisą, susitarti ir parodyti, kad kiekvieno nuomonė yra svarbi.



– Ko reikia miestui, kad jis būtų patrauklus jauniems specialistams?

– Pirmiausia – darbo vietų.



– Kokį geriausią patarimą esi gavusi?

– Viskas pasiekiama bandymų ir klaidų keliu. Nebandysi, neklysi – nesužinosi, ar gali ko nors pasiekti, išmokti. Klaidos priverčia pakeisti mąstymą, iš naujo sudėlioti vertybes, atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie anksčiau tau neteikė jokios prasmės ir džiaugsmo.












Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas