„Santaka“ / „Laiko gijos“ gimė iš meilės savajam kraštui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-08-02 16:38

Dalinkitės:  


Iš Šakių krašto kilusi Jolanta Garkauskaitė savo feisbuko paskyroje aprašo ne tik Vilkaviškio rajono istorines vietoves.

Nuotr. iš asmeninio albumo


„Laiko gijos“ gimė iš meilės savajam kraštui

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Atėjo laikas, kai vis labiau atsigręžiame į savo krašto istoriją ir geidžiame pažinti savo šaknis. Straipsniai apie kultūrinį paveldą tampa vis labiau populiarūs, internetinės svetainės, aprašančios kelionės po savąjį kraštą, sulaukia daug sekėjų.

Viena iš tokių svetainių – feisbuke ne taip seniai pasirodžiusi paskyra „Laiko gijos“. Per neilgą laiką ji sulaukė daugiau nei 4 tūkst. gerbėjų. Jų skaičius ir toliau sparčiai auga.

Paskyros autorė – Šakių rajone, Gelgaudiškyje, užaugusi Jolanta Garkauskaitė. Kaip pati prisipažino, daug jos giminaičių gyveno Vilkaviškio krašto dvaruose, gal todėl apie šią vietovę ir gimtuosius Šakius ji rašo daugiausia.



Senovės kerai

– Viskas prasidėjo nuo pat mažų dienų, kuomet močiutė pasakodavo apie gilią senovę. Pamenu, ji sakydavo, kad buvo bajoraitė. Tuomet man dar daug kas buvo nesuprantama, bet labai įdomu. Jos pasakojimai įstrigo giliai širdyje. Užaugusi vis prisimindavau močiutės sodybą, prie vieškelio stovintį malūną, bažnyčią, kuriuose vasarą atostogaudama, galima sakyti, gyvendavau. Taip susiklostė, kad mes su tėvais gyvenome miestelyje, kuriame buvo dvaras. Mane senovė tiesiog traukė. Įlindusi pro langą į apleistą dvarą, aš, septynmetė mergaitė, klajodavau po kambarius, grožėjausi pečių kokliais, išlikusiais lipdiniais ir įsivaizduodavau anų laikų gyvenimą, – pasakojo J. Garkauskaitė. – Užaugusi nenustojau tuo domėtis, o mano visas laisvas laikas buvo skiriamas kelionėms į dvarvietes ir jų istorijų aprašymams puslapyje „Laiko gijos“, kuris gimė iš didelės meilės dvarams.



Dėkinga močiutei

– Labai dažnai pričiumpu save besvajojančią apie močiutės sodybą, kuomet dar visai mažutė, tik išlipusi iš kaiman atvežusio autobuso, nusispirdavau batus ir nusimovusi baltas kojinaites pasileisdavau basomis smėlėtu vieškeliu. Kelio gale, ištiesusi savo grublėtas rankas, laukdavo ji. Laikas pas močiutę buvo pats brangiausias. Jau tuomet basakojės pyplės mažoje galvelėje kirbėjo daug klausimų: kodėl prie vieškelio stovintis malūnas nebemala miltų? Ar todėl, kad dideli sparnai nebesisuka? O gal jie nebesisuka, nes stiprus vėjas nepučia? Ir kodėl prie vieškelio stovinčios bažnytėlės niekas nebelanko? Ir tik aš, atkabinusi vartelius, prasmunku į kiemelį, kuriame ošia beržai. Pasisukiojusi jame, beržų kompanijoje atrandu grybų, kurie, pasirodo, paberžiais vadinami. Bet argi rūpės mažam vaikui grybai, kai žinai, jog bažnytėlės durys neužrakintos?! Įsmukusi vidun patekdavau į kitą pasaulį – į mane žvelgdavo labai gražios šventųjų skulptūros. Parbėgusi klausdavau močiutės, kodėl bažnytėlė stovi tuščia ir kodėl tos gražios skulptūros apdaužytos, skylėtos. Tada ji prisimindavo karą, pokario metus, dar dėdes, stribais vadinamus, kurie išdaužė bažnytėlę ir sušaudė Mariją su Dievuliu, kažko ieškodami. Ir močiutei anuomet kliuvo: mušė su rykštėmis, tardė, ar ko nemačiusi besislapstant, – vaikystės prisiminimais dalijasi J. Garkauskaitė.

Pasak jos, gal todėl dardėti gimtojo krašto kaimo keliukais dabar toks malonumas. Čia, skirtingai nei kokiame greitkelyje, lėtai slenka tėviškės vaizdai. Tuomet atgimsta senovės vaizdiniai ir tarsi iš tikro girdėti monotoniškas pasagų kaukšėjimas. Kaip sakė J. Garkauskaitė, už įskiepytą meilę tėvynei ir jos istorijai ji pirmiausiai dėkinga savo močiutei.



Meilė Suvalkijai

– Aš labai myliu Suvalkijos kraštą, nes jis yra mano mamos gimtinė. Jei tik galėčiau keliauti laiku, norėčiau pamatyti senuosius Gižus, kai šie dar glaudėsi prie greta augančios didelės girios, – sako „Laiko gijų“ autorė.

Jos mintyse jau gimsta senųjų Gižų vaizdas: trobų tada buvo tik keliolika, bet kaimelis jau turėjo karčemą ir nedidukę kalvę. Nameliai stovėjo prie kelio, kuris per miškynus dailiai vinguriavo nuo Kalvarijos krašto link Pilviškių. Laikui bėgant giria retėjo, medkirčiai Rausvės upe plukdė medžius, vėliau gyventojai rovė kelmus ir dirbo žemę.

Legenda pasakoja, kad medkirčiai urėdo, tvarkiusio Punios miško plotus prie Šešupės, paliepimu nuėjo į šiaurę vieną varstą toliau pagal Rausvės upelį ir nurodytoje vietoje aptiko pelkę. Tuomet žingsniavo pusę varsto į rytus ir rado proskynoje aukštesnę vietą. Vyrai nusprendė, kad čia ir kurs gyvenvietę.

„Laiko gijose“ J. Garkauskaitė plačiai aprašo ne tik Gižų dvaro istoriją. Jos sukurtoje paskyroje galima paskaityti apie Bartninkus, Klampučių dvarą, Šūklius, senąsias Vilkaviškio kapines, išnykusį Vilkabalių dvarą ir kitas rajono vietas. Ten pat galima atrasti įdomios informacijos apie autorės aplankytas vietas visoje Lietuvoje, iš naujo pažvelgti į jau žinomus lankytinus objektus ir atrasti vietovių, kuriose nebuvome, bet kurias verta aplankyti.






Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas





Galerija: „Laiko gijos“





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas