„Santaka“ / Relikvijos primena kilnius poelgius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-08-02 16:36

Dalinkitės:  


Elena Andriušienė su Dembovskių šeimos relikvija.

Autoriaus nuotr.


Relikvijos primena kilnius poelgius

1941-ųjų, Antrojo pasaulinio karo metų, vasara Lietuvoje pasruvo krauju. Tūkstančiai civilių gyventojų, mūsų valstybės piliečių žydų, atgulė pačių išsikastose duobėse greta savo miestelių, šalia gimtųjų namų.

Įbauginti prieš metus vykusių represijų ir tremčių į Sibirą, nukentėję nuo sovietinės valdžios ar panorę pralobti, vokiečių baudėjams talkino ir kai kurie lietuviai. Tačiau kita dalis lietuvių net gresiant mirtinam pavojui savo kaimynus žydus gelbėjo iš mirties nagų.



Pilviškių daktaras

Pilviškių bei miestelio apylinkių gyventojai gerbė, mylėjo savo daktarą Maušą Dembovskį bei jo žmoną dantų gydytoją. Numylėtasis daktaras – tai žmogus legenda. Per pirmąjį pasaulinį karą gydė karius, įrengęs savo karo lauko ligoninę fronte Paežeriuose, netoli priešakinių linijų.

Po revoliucijos Rusijoje M. Dembovskis buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Jos gretose kartu su garsiuoju raudonuoju karvedžiu S. Budionu pražygiavo visą Užkarpatę ir Bukoviną. Gyvendamas Pilviškiuose apie šį žygį paskelbė atsiminimus.

Palikęs S. Budiono raudonųjų raitelių pulkus M. Dembovskis grįžo į Lietuvą ir savanoriu stojo tarnauti į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Karo gydytojas užsitarnavo Lietuvos kariuomenėje aukštą pulkininko laipsnį.

Pilviškiuose, Paežeriuose, Antanave tebegyvena garbaus amžiaus senoliai, kurie prisimena lietuvius mylėjusį daktarą. Jis gydė ir mažus, ir senus, dažnai neimdamas jokio atlygio. Per Pilviškių miestelį nutįsusioje ilgoje S. Nėries gatvėje, jos pabaigoje, suradau guvią, judrią, mielai bendraujančią buvusią M. Dembovskio pacientę Eleną Andriušienę.

– Mano tėvai bendravo su daktaro šeima. Dembovskiai turėjo du namus. Vieną Pilviškiuose, kitą – greta mano tėvų, Parausių kaime. Daktaro žmona ir tėveliai pirkdavo kiaušinių, pieno, o mamytė lankydavosi Dembovskių namuose. Kai užėjo vokiečiai, mano mama Dembovskienę sutiko gatvėje, Pilviškių miestelyje. Vyrai su baltais raiščiais gatve varėsi būrelį žmonių su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinės ir nugaros, – mena senolė. – Vienas iš lydinčių vyrų, pamatęs daktaro žmoną, ją grubiai pastūmė prie namo sienos. Mano mamai sargybinis taręs: „Ko tu kalbi su žyde? Ji juk ne žmogus.“

Pasak Elenos, jos tėvai laikėsi kitos nuomonės. Gerbė kitų tautų, tikėjimų žmones, sakydami, kad jie lygiai tokie patys, kaip ir lietuviai katalikai.

Tą lemtingą dieną, kai Elenos motina užtarė Dembovskio žmoną, ši ją pakvietė į namus ir padovanojo porcelianinių lėkštelių komplektą. Elena Andriušienė išsaugojo šią relikviją. Lėkšteles, įvyniojusi į popieriaus servetėles, ilgus metus saugojo spintoje. Dėžutėje ji paslėpė ir šios relikvijos aprašą, lapelį atsargiai apjuosusi vilnoniu siūlu.

Senolė nesulaiko ašarų, prisimindama tragišką jos tėviškės kaimynų likimą. Vokiečių baudėjai ir juos lydėję vietiniai baltaraiščiai lietuviai garsųjį gydytoją ir kitus Pilviškių žydus nužudė Baltrušių kaime. Ūkininko Lozoraičio žemėje, prie Višakio upelio, dviejose duobėse nužudyti ir užkasti visi miestelio žydai.

Vokiečių gestapininkų ir lietuvių baudėjų į mirties slėnį Višakio upelio vingyje nulydėtas Lietuvos kariuomenės savanoris M. Dembovskis nepakluso budelių reikalavimams nusirengti prieš stojant prie duobės krašto ir buvo užmuštas ąžuoline lazda. Vytautas Grinius, aprašęs gydytojo mirties sceną, jį pavadino Lietuvos ąžuolu (Dembovskis, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia Ąžuolaitis – aut. past.).



Gelbėtojai ir globėjai

Tie, kurie išdrįso karo metais žydams paduoti duonos kąsnelį ar slėpti namuose, rizikavo savo ir šeimos narių gyvybėmis.

Levas Goldbergas rašo: „Išsigelbėti pavyko mano senelio anūkei Rachelei. Ji rado prieglobstį pas pažįstamą lietuvį ūkininką. Ji keitė savo slapstymosi vietą net 24 kartus ir išliko gyva. Pilviškių krašto gyventojai išgelbėjo iš mirties glėbio 26 žydus. Didžioji dalis buvo moterys. Abiejose duobėse iš viso buvo sušaudyta apie 1500 žmonių.“

Daktaro M. Dembovskio istorinių relikvijų saugotoja Elena Brazaitytė-Andriušienė atmena, kaip į jos namus buvo atvežta jauna žydaitė.

– Menu, ji sėdėdavo ant mašinsuolio. Aš jai atnešdavau mamos paruoštą sumuštinį, duonutės, užteptos sviestu ir pabarstytos česnako skiltelėmis, – pasakojo Elena.

Moteris prisimena, kaip po karo į Parausių kaimą užklydo elgetaujanti vokietė su mažu sūneliu. Elena pakviečia mane į jaukią svetainę ir iš spintos išima dėželę su dar viena relikvija. Rankose laikau Silezijoje pagamintą porceliano lėkštę.

– Šią lėkštę mamai padovanojo vokietė. Ji pas mus paliko savo gal ketverių metų sūnelį, o pati išėjo į kaimą pasirinkti maisto. Tamsoje pasiklydo. Nesulaukęs motinos, mažylis pradėjo garsiai verkti, berniuko nesudomino net maistas. Ryte motina sugrįžo. Už vaiko globą ji atsidėkojo porceliano lėkštele iš stalo servizo. Tėvas tvarte į maišą prikimšo šieno ir elgetautoja virtuvėje skaniai išsimiegojo, – prisiminimais dalijosi moteris.

Įdomi ir pačios Elenos Andriušienės šeimos istorija. Jos vyro brolis kovojo už Lietuvą partizanų gretose, o sutuoktinis kalėjo Sibire.

Daug gražių ir gerų žmonių gyvena mūsų Lietuvoje, mūsų kaimynystėje. Pažinkime juos, didžiuokimės ir gerbkime.



Antanas ŽILINSKAS

Istorikas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas