„Santaka“ / 50 metų kultūrai atidavęs Vitas Venclova: „Be muzikos aš niekas“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-07-26 15:54

Dalinkitės:  


Pusę amžiaus muzikuojantį Vitą Venclovą visi keliai vedė į kultūrą.

Autorės nuotr.


50 metų kultūrai atidavęs Vitas Venclova: „Be muzikos aš niekas“

Kultūrinės veiklos penkiasdešimtmetį švęsiantis Vitas Venclova iš Alvito be muzikos savo gyvenimo neįsivaizduoja. Nors prieš tris dešimtis metų paties įkurtos kapelos „Širvinta“ vairą Vitas netrukus perleis naujam vadovui, nuo muzikos nutolti jis nesiruošia.


Muzikavo visa šeima


V. Venclova groti pradėjo būdamas vos ketverių. Tarp dešimties brolių ir seserų augęs alvitiškis meilę muzikai paveldėjo iš dainininkų tėvų. „Tėtis vienam broliui nupirko armoniką. Šis ją saugodavo ir užrakindavo pašiūrėje. Bet kai tas brolis išeidavo į laukus ganyti gyvuliukų, mes su kitu broliu paslapčiomis atsirakindavome tą slaptavietę ir ten bandydavome groti. Taip ir išmokome“, – prisiminė pašnekovas.

Kiek paūgėję, Venclovų vaikai buvo laukiami visose apylinkėje vykusiose vestuvėse. Pasikeisdami jie kiekvieną savaitgalį spėdavo pagroti net keliose šventėse. Kaip Vitas patikino, tuomet vestuvės buvo geriausia muzikos mokykla.

Vis dėlto baigęs mokyklą V. Venclova muzikos keliu pasuko ne iš karto. Jis įstojo į žemės ūkio technikumą, tačiau greitai suprato, kad sėdi ne savo rogėse. Dar bestudijuodamas Vitas pradėjo dirbti meno vadovu Gražiškiuose, o baigęs technikumą įstojo į Marijampolės (tuomet Kapsuko) kultūros mokyklą, kurioje mokėsi chorvedybos.

Vėlesnis V. Venclovos gyvenimas nuo muzikos buvo neatsiejamas – vyras dirbo meno vadovu Balsupiuose, Čyčkuose, Alvite, vargonavo Alvito bažnyčioje, mokykloje vaikus mokė muzikos. Jis buvo subūręs įvairiausių kolektyvų, pradedant etnografiniu ansambliu, baigiant dūdų orkestru.


Spėja viską


Pastaruoju metu V. Venclova derino tris darbus: vargonavo, vadovavo Alvito kapelai „Širvinta“ bei Aklųjų ir silpnaregių draugijos ansambliui „Žara“. Veiklos netrūksta ir namų kieme – ten kasdien laukia žemės ūkio darbai. Paklaustas, kaip viską spėja, Vitas nusišypso: „Svarbiausia mokėti susiderinti laiką.“

Tiesa, jau šį sekmadienį su viena iš veiklų alvitiškis atsisveikins. Po 30 metų, praleistų vadovaujant kaimo kapelai „Širvinta“, kolektyvo vairą jis perduos į kitas rankas. „Jau seniai mąsčiau apie tokį sprendimą, pasitariau su šeima ir nusprendžiau vadovavimą perleisti jaunesniems“, – pasakojo pašnekovas.


Pasitaiko sunkumų


Kapelą V. Venclova subūrė atvykęs dirbti į Čyčkus. Vyras prisimena, kai išsakęs savo norą kurti kapelą išgirdo nuomonių, kad čia muzikuojančių žmonių tikrai neras. Tačiau Vitas nenuleido rankų ir tą pačią dieną nuėjęs į dirbtuves bei pasiūlęs ten dirbusiems žmonėms prisijungti prie kolektyvo surinko visą kapelą. Nors beveik visi naujieji nariai neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo, nepažinojo natų, vadovo entuziazmas ir pedagogikos žinios padėjo naujokams greitai perprasti instrumentus.

Kiek vėliau kapela persikėlė į Alvitą, todėl pakito jos sudėtis. Vitas prisiminė, kad per jo vadovavimo kapelai metus pasikeitė daug muzikantų kartų. „Vis stengiuosi pasikviesti jaunų žmonių, juos išmokau groti instrumentu, koncertuojame, tačiau ateina laikas, kai jie baigia mokyklą, išsikrausto gyventi į kitus miestus ir kapela jų netenka. Tada vėl reikia eiti per miestelį ir ieškoti, kas galėtų ir norėtų groti. Tai yra sunkus darbas. Atrodo, žmonės patys turėtų prašytis priimami į kolektyvą, bet taip niekada nebūna“, – kalbėjo muzikantas.

Jis neslėpė, kad buvo ir sunkių akimirkų, kai norėjosi viską mesti, bet greitai tokios mintys išgaruodavo. „Nors tikrai gerai sutariame su visais kapelos nariais, bet kartais ir susipykstame, sykiais mane irgi labai sunervina. Kažkas supykęs pasako, kad išeis iš kolektyvo, ir viskas – griūva kapela. Bet tai trumpalaikiai pykčiai, netrunkame susitaikyti ir grojame toliau. Dirbdamas vadovu, tu esi beveik niekas. Aš už repertuarą, už jo kokybę atsakau. Bet šiaip ant manęs kas ką nori, tas tą sako, o aš nieko negaliu kitiems pasakyti, nes spjaus ir išeis iš kapelos. Visą laiką turiu nusileisti, klaupti ant kelių, eiti ir prašyti, kad sugrįžtų. Bet nėra namų be dūmų“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.


Sujungia kartas


„Širvintos“ kapeloje groja įvairaus amžiaus žmonės. Vitas į vieną kolektyvą geba suburti tiek moksleivius, tiek pensininkus. Vadovas patikino, kad jokių nesklandumų dėl amžiaus skirtumų niekada nebūna. Atvirkščiai, visi puikiai sutaria: jaunesni klauso vyresnių kolegų patarimų, iš jų mokosi ir semiasi patirties.

Muzikantas pastebėjo, kad bėgant laikui keitėsi žmonių požiūris į liaudišką muziką.

„Kai iš Čyčkų į Alvitą persikėlėme ir darėme koncertus, salės būdavo pustuštės, o dabar žiūrovai jau netelpa. Klausytojai šiandien labai reiklūs ir išmanūs, žmonės jau daug supranta, nes dažnai į rajoną koncertuoti atvyksta įvairių atlikėjų. Aišku, kai kam atrodo, kad mes, menininkai, nieko neveikiame. Anksčiau nuvažiuodavau į dirbtuves, o ten traktorininkai vis pašaipiai žiūrėdavo į mane, vis tyčiodavosi, kad aš muzikantas. Vieną kartą aš jiems pasakiau: „Duokite traktorių, aš sėsiu ir važiuosiu, o jūs imkite smuiką ar akordeoną ir pagrokite.“ Po to atvejo visiškai pasikeitė jų požiūris“, – prisiminimais dalijosi V. Venclova.


Muzikos nepaliks


Sekmadienį Alvito šv. Onos atlaiduose V. Venclova simboliškai atsisveikins su „Širvintos“ kolektyvu ir kartu su dukra atlikęs tradicine tapusią jų dainą, kaip pats sako, kapelos akordeoną perleis naujam vadovui.

Nors kolektyvui nevadovaus, Vitas patikino, kad kol kojos laikys, tol jis kapeloje gros. Visą gyvenimą su muzika praleidęs muzikantas pabrėžė, kad be kultūros jis – niekas, tad kol jėgos leis, tol ir muzikuos.



Aušrinė VAŠČĖGAITĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas