„Santaka“ / Didžiosiose scenose dainuojanti virbalietė koncertuoti grįžta ir į savo kraštą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-07-23 16:37

Dalinkitės:  


Rita Žuravskienė (dešinėje) su bendradarbe Edita Karpičiene iš Kauno valstybinio choro prieš koncertą.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Didžiosiose scenose dainuojanti virbalietė koncertuoti grįžta ir į savo kraštą

Nuostabaus balso Rita ŽURAVSKIENĖ, kilusi iš Virbalio, nuo pat vaikystės svajojo stovėti scenoje ir dainuoti. Sunkiu darbu ir užsispyrimu jauna moteris pasiekė to, ko troško.

Dabar virbalietė dainuoja įvairiose scenose su Kauno valstybinu choru, kuria vaidmenis garsių režisierių statomose operose ir džiaugiasi savo darbu, kuris kartu yra ir pomėgis. „Santakos“ skaitytojų dėmesiui – pokalbis su kraštiete apie muzikinį kelią, kūrybą ir meilę gimtajam miestui.

– Kai pagalvoju apie Tave, atmintyje iškyla nedidelės mergaitės su didžiuliu akordeonu vaizdas. Kodėl pasirinkai šį instrumentą?


– Mano tėvelis namuose grodavo akordeonu. Tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau būtent šį instrumentą. Vilkaviškio muzikos mokykloje baigiau akordeono klasę, o universitete teko lankyti fortepijono paskaitas. Dar apie porą metų grojau trombonu, pati savarankiškai perpratau gitaros pradžiamokslį ir, žinoma, buvo vargonai, kuriais nuo 14 metų grojau savo gimtojo miesto bažnyčioje.

– Muzikalumas įgimstamas ar įgyjamas?


– Kaip išmokstama skaityti ar rašyti, taip įmanoma išlavinti ir muzikinę klausą. Šis faktas įrodytas moksliškai. Tiesa, siekiant tapti profesionaliu atlikėju vien tik noro mokytis neužtenka. Manau, čia didelį vaidmenį atlieka paveldėti gabumai.

– Turi ir kitokių įgimtų gabumų – prieš 15 metų buvo išleista Tavo eilėraščių knygutė „Labas rytas, Virbali“. Kaip toji knygelė gimė?


– Prisimenu, mama pasakojo, kad vos išmokusi rašyti žodžius jungdavau į sakinius ir visur, kur tik papuldavo, juos užrašinėdavau. Dažniausiai ant suvalgytų saldainių ar šokolado popierėlių. Mama visus tuos popierėlius surinko, o tekstus perrašė – iš pradžių ranka, vėliau – kompiuteriu. Pamačiusi, kad sąsiuviniai jau pilni eilėraštukų, juos nusiuntė parodyti rašytojui Jeronimui Lauciui. Šis, peržvelgęs mano vaikišką kūrybą, pasiūlė išleisti eilėraščių knygelę vaikams. Taip ir gimė knygutė, prie kurios, beje, prisidėjo visa mano klasė, kadangi vaikiški eilėraštukai buvo iliustruoti bendraklasių piešiniais. Tai buvo labai smagi ir įdomi patirtis ne tik man, bet ir visiems klasės draugams.

Dabar eilėraščių neberašau, bet tikiuosi, kad mano mūzos dar kada nors sugrįš ir įkvėps mane kūrybai iš naujo.

– O kaip atsirado meilė dainai?


– Visada labai norėjau dainuoti. Pirmasis mano bandymas buvo darželyje, kai nuėjusi pasakiau auklėtojai, kad ir aš noriu viena dainuoti, kaip dainuoja kitos mergaitės. Tada man buvo atsakyta, jog ne visi vaikai turi tokią Dievo dovaną, bet vieną posmelį leido atlikti solo.

Tolimesnis mano kelias į dainavimą buvo nelengvas, teko susidurti su įvairiais sunkumais, pavydu. Viskas pasikeitė, kai nuėjau į Virbalio kultūros namus. Ten sutikau puikų mokytoją Alfonsą Juškevičių, kuris išsyk pamatė mano talentą ir leido jam skleistis be jokių suvaržymų.

– Dainavai merginų grupėje, beje, įdomiu pavadinimu „eRa“.


– Į pavadinimą norėjome sudėti kuo daugiau grupės narių vardų: Edita, Rita, Alma, Agnė, Neringa. Taip ir gimė grupės pavadinimas – „eRa“.

Dainavimas šioje grupėje man suteikė daug įdomios patirties, kuri vėliau pravertė tiek laikant stojamuosius egzaminus į Muzikos akademiją, tiek ten studijuojant ir ieškant darbo. Tai yra neįkainojama – įgyta drąsos, išmokta atsakomybės ir nugalėtas scenos baimės jausmas, socializacija visuomenėje bei tikra, nesuvaidinta draugystė.

– Ar tai reiškia, kad ryšį su merginomis palaikote ir dabar?


– Tarp mūsų išliko stiprus ryšys ir manau, jog jis niekada nenutrūks. Dalis buvusios grupės merginų gyvena užsienyje, su jomis bendraujame internetu, o su kitomis susitinkame labai dažnai, valandų valandas dalijamės prisiminimais ir be perstojo juokiamės. Dabar jau linksma prisiminti, kaip, pavyzdžiui, per pasirodymą kuriai nors iš merginų scenos grindyse įstrigdavo batelio kulniukas. Visus šokio judesius tekdavo atlikti vienoje vietoje nejudant ir apsimetant, kad toks ir buvo režisūros sumanymas. O tada būdavo nejuokinga.

– Baigusi vidurinę mokyklą turbūt nedvejojai, kur studijuoti?


– Abejonių tikrai nebuvo. Nuo 9 klasės žinojau, kad stosiu į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Ten studijavau meno pedagogikos specialybę. Tai perspektyvi specialybė, suteikusi daug žinių. Teko lankyti chorinio dirigavimo, dainavimo, fortepijono, solfedžio, polifonijos, harmonijos, muzikos istorijos, muzikos teorijos, vaidybos ir daug kitų įdomių paskaitų. Tame pačiame universitete, Katalikų teologijos fakultete, baigiau edukologijos magistro studijas.

Beje, savo pasirinkimu nė karto nesuabejojau. Tai buvo puikiausias etapas mano gyvenime, nes turėjau garbės lankyti geriausių Lietuvos dirigentų, muzikantų bei teoretikų paskaitas, perimti jų žinias bei gyvenimiškus patarimus, kurie įstrigo visam laikui.

– Ar galima dainavimą vadinti darbu?


– Darbu to nepavadinčiau. Tai greičiau pomėgis, neįkainojama patirtis, neišdildomi įspūdžiai bei įdomios pažintys. Ir už visa tai dar gaunu atlyginimą!

Nuo 2016 metų dirbu Kauno valstybinėje filharmonijoje. Esu nuostabaus ir profesionalaus kolektyvo dalis. Dainuoju Kauno valstybiniame chore, kurio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas yra Petras Bingelis.

Kauno valstybinis choras bendradarbiauja su Vilniaus miesto opera ir režisiere Dalia Ibelhauptaite, tad teko vaidinti tokiose operose, kaip Š. Guno „Faustas“, Š. K. Sen Sanso „Samsonas ir Dalila“, L. Vilkončiaus roko operoje „Eglė“ (režisierius G. Šeduikis) bei J. Juzeliūno operoje „Žaidimas“ (rež. N. Petrokas).

Pati įspūdingiausia ir įsimintiniausia opera, kurioje teko vaidinti, – „Faustas“. Ją miniu dėl neapsakomo grožio kostiumų. Kiekvienam dainininkui kostiumai buvo siūti individualiai, visi skirtingi ir vienas už kitą gražesni. Kadangi veiksmas vyksta XIX a. aukštuomenės Paryžiuje, patys galite įsivaizduoti, kokia didybe ir prabanga dvelkia visa opera.

Apskritai mano širdis scenoje visada džiaugiasi nuo pirmo iki paskutinio dirigento rankos mosto.

– Sakoma, kad kartais scenos žmonėms sunku „sugrįžti iš vaidmens“. Ar Tau irgi taip būna?


– Kartais būna. Keliaujame po spektaklio ar koncerto namo su kolektyvu ir visą kelią diskutuojame apie patirtus įspūdžius, išgyventus jausmus ir muziką, o širdis daužosi dar vis taip pat, lyg stovėtum scenoje. Lipdama į sceną kiekvieną kartą visą nerimą išgyvenu iš naujo. Tačiau, mano manymu, tai ir yra svarbiausias indikatorius, kuris rodo, kad muzikantas publikai atiduoda visą save.

– Ar dažnai sugrįžti į savo gimtąjį miestą Virbalį?


– Gyvenu Kaune, tačiau vos tik pasitaikius progai visada su vyru grįžtame į gimtinę, nes čia mūsų tėvai. O kur tėvai – ten ir namai, kur namai – ten širdis.

Kartais pakviečia pasirodyti scenoje gimtajame mieste. Jeigu tik leidžia galimybės, niekada neatsisakau padainuoti savame krašte. Čia jaučiuosi drąsiau, nes aplink – daug mylinčių ir palaikančių žmonių. Tačiau ar dainuočiau savame krašte, ar Lietuvos didmiestyje, ar užsienyje, visuomet įdedu visą savo širdį bei atiduodu visas pastangas, nes be galo myliu publiką ir savo darbą.



Agnė RAINYTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas