„Santaka“ / Galvosūkių meistras prisimena karą, kolūkius ir šokius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-07-16 16:47

Dalinkitės:  


Renginio viešnių ir profesorės dr. Giedrės Čepaitienės (sėdi centre) pokalbis sukosi apie Kudirkos Naumiesčio praeitį.

Autorės nuotr.


Galvosūkių meistras prisimena karą, kolūkius ir šokius

Bendruomenės „Virbalio vartai“ narys Mykolas AŠMONAS garsėja savo išmanumu lankstyti įvairiausius galvosūkius iš vinių. Juos išnarplioti bando visi, kas atvyksta į Virbalyje esantį amatų centrą. Prie centro įkūrimo taip pat pridėta Mykolo ranka. Jis buvo pagrindinis duonkepės krosnies statymo meistras. 78-uosius gyvenimo metus skaičiuojantis M. Ašmonas padeda visiems, kas tik ko paprašo, bet pastaruoju laiku veiklą apmažino: garbiame amžiuje reikia daugiau laiko atgauti jėgas.

Mykolo pasakojimų galima klausytis ir klausytis. Jis randa kalbą ir su jaunu, ir su senu.

– Kokia buvo Jūsų vaikystė? – pokalbį apie gyvenimo kelią pradėjau su savo pašnekovu.


– Mūsų šeima buvo didelė – dvylika vaikų. Du mirė mažiukai, užaugo dešimt, bet dabar jau likę tik devyni. Aš gimiau panašiai per vidurį. Esame penki broliai ir penkios seserys. Tvarkingi visi užaugome – ne peštukai, ne pijokai.

Iš vaikystės ryškūs atsiminimai apie karą. Gerai atsimenu du dalykus. Kai karas užėjo, tai visi iš trobelių kvykavo, kad sudegins, susprogdins. Visus mus į tokią Pavygrio daubą išginė. Buvo jau vakaras, tamsoka, mama, sukūrusi laužą, virė bulvių vakarienei. Tuomet išgirdome gaudimą. Mama užrėkė: „Vaikai, gesinkit ugnį, lėktuvai atlėkė.“

O kitas dalykas, kurį atsimenu, kai mes, vaikai, namie kieme lakstėme ir atskrido lėktuvas. Sodyboje buvo toks bezdo (alyvos – red. past.) krūmas, tai vyresnis brolis Antanas liepė greitai lįsti po juo.

Mes greit sulėkėm, o tas lėktuvas, aišku, kaip atskrido, taip ir nuskrido.

Jau baigiantis karui vokiečiai netoli namų numušė rusų lėktuvą. Pralėkęs labai arti kaimynų stogo smigo į žemę. Kai sprogo – visos skardos išlakstė į šonus. Mes, vaikai, cekavi: nuėjome pažiūrėti to lėktuvo, išsiėmėme iš jo guoliukų ir pasidarėme paspirtuką. Atsimenu, trise ant to paspirtuko atsistojome ir kad pasileidome nuo kalno, tai jau galvojau, kad galą gausime – taip greitai jis lėkė.


– Koks buvo gyvenimas pasibaigus karui?


– Sunkus. Po karo viskas buvo suniokota, labai vargingai gyvenome. Paskui kolūkiai užėjo, tai atmatavo 60 arų. Viena karvutė, pora paršiukų, vištų galėjai kiek nori laikyti – niekas neskaičiavo. Šeimyna buvo didelė, tai dar kralikų augindavome. Tuos dažniau vaikai šerdavo. Taip lygiai dar ir dabar auginu kralikus. O nuo 14 metų jau pradėjau kolchoze dirbti, nes reikėjo valgyti.

– Su žmona gyvenate daugiau nei pusę amžiaus. Kokia laimingos santuokos paslaptis?


– Žmona iš to paties kolūkio buvo, tik iš Vartelių kaimo. Ji vienoj pusėj daubos gyveno, aš kitoj, tai susimodavome iš tolo, susimerkdavome ir galiausiai apsiženijome.

Pasakysiu, kad labai daug reiškia pagarba vienas kitam. Ženijomės bažnyčioje. O kai duodi priesaiką ne prieš ką kitą, bet prieš Dievą, tai paskui negali jos sulaužyt. Be to, vienas prie kito deriniesi.

Jei tolerancija tarp abiejų būna, viskas einasi gerai. Kartais, kai net nebūni kaltas, vis tiek reikia nusileisti. Gal todėl mes jau 56 metai, kai bendrai.

– O kaip seniau žmonės linksmindavosi?


– Kai man buvo 17–18 metų, Vygreliuose buvo „Gimtosios žemės“ kolūkio kontora. Jos salėje savaitgaliais būdavo šokiai ar kokį vaidinimą kartais suruošdavo. Šokdavome iki antros valandos ir iki ryto kartais, kol muzikantui nusibosdavo groti. Pareini, kai jau saulutė teka, pavalgai, persirengi, užsikuri traktorių ir į laukus važiuoji.

Dar papasakosiu atsitikimą, kuris buvo Vygreliuose. Ten kareiviai patruliavo. Salėje vyko šokiai ir atėjo lenkų kareivių. Jie pradėjo merginas šokyt, o Vygrelių vyrams nepatiko, tai tuos kareivukus jie apmušė. Parėjo, pasakė užkardos viršininkui, tai jie užsiundė daugiau kareivių. Tie atėjo su diržais ant rankų apsisukę ir visiems iš eilės davė: nežiūrėjo, jaunas ar senas, mergina ar vyras. Ir langai lakstė, ir viskas. Bet aš išnešiau sveiką kailį.

– Kokie vėjai atnešė į Virbalį?


– O tie vėjai tai buvo įvairūs. Dabar gyvename jau penktoje vietoje. Apsivedę mes pas uošvius gyvenome, tai, kaip sakoma, iš bendro puodo valgėme ir žemę kartu dirbome, nors mums buvo duoti atskiri arai. Kolūkio pirmininkas sugalvojo, kad jei viena šeima, tai ir vienų arų užteks, ir mano dalį atėmė. Tada išėjome į P. Eidukevičiaus kolūkį. Ten išdirbau apie 10 metų, bet vis į partiją ragino stoti, o aš nenorėjau. Kai pamačiau, kad neatstoja, tai išėjau į Kybartų prekybos įrengimų gamyklą. Ten padirbau 8 metus tekintoju, ir vėl pradėjo kabinėtis su savo partija. Vėl teko išeiti. Įsidarbinau Vilkaviškio kelių remonto ir statybų įmonėje. Čia irgi ramybės nebuvo, tai darbus keičiau ir keliavau iš gimtinės į Bajorus, iš Bajorų į Kybartus, o iš ten ir atėjau į Virbalį. Tikriausiai čia jau paskutinis taškas ir bus.

– Kai apsigyvenote Virbalyje, jau nedirbote samdomo darbo. Kuo tada užsiėmėte?


– Kaip tik kūrėsi bendruomenė „Virbalio vartai“. Kaimynas Jonas Zabielavičius pakalbino, taip ir atsidūriau iniciatyvinėje grupėje. Mūsų ten buvo 31 žmogus. Nežinojome, nei nuo ko pradėti, nei ko imtis. Bet Stanislovas Lopeta viską sužiūrėjo, sužinojo ir įsikūrėme. Paskui gavome seną seniūnijos pastatą, reikėjo įsiruošti, tai dirbome ir dienomis, ir vakarais – kas kada galėjo. Taip įkūrėme amatų centrą, kuris ir po šiai dienai gyvuoja.

– Buvote pagrindinis duonkepės statytojas. Ar turėjote patirties mūryti tokias krosnis?


– Oi, ne... Čia buvo pirmas blynas, bet neprisvilęs – dar vis stovi ir kepa duonelę. Mano tėtis buvo visų galų meistras, tai ir aš – kaip jis. Matydavau, kaip tėtis daro, bežiūrėdamas pats išmokau visokių darbų.

Aišku, jei būtų pigesnė tokių pečių statyba, tai būtume kokių meisterių susiradę. Bet kai užsiprašė 10 tūkstančių litų, tai pagalvojome: iš kur juos paimti? Stanislovas, Gedeminas Žebertavičius ir aš buvome pagrindiniai meisteriai, rinkome informaciją, vienas kitą mokinome, lipdėme. Dar Jonas Rakauskas sykiais padėdavo. Taip ir pastatėme.

– O galvosūkiai, kuriuos lankstote iš vinių ir pristatote bendruomenės svečiams, įvairiose šventėse ir parodose, kaip atsirado?


– Galvosūkiai – iš vaikystės. Tokie mūsų žaislai būdavo. Nebuvo gi nei ką pirkti, nei už ką. Tai patys turėjome mislyt, iš ko žaislus pasigaminti. Viskas ėjo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Legendos, kurias pasakoju sprendžiant galvosūkius, gal ir iš tikro gyvenimo. Tiksliai nežinau, ar tai tiesa, nes vienas vieną sumąsto, kitas kitą ir paskui pasidalina.

Kad ir toje bendruomenėje būnant kokie svečiai atvažiuoja, parodai savo galvosūkius, o jie parodo, ką jie žino. Tada aš perimu iš jų kažką, o jie iš manęs. Dar dalį tų galvosūkių gavau iš Anglijos dovanų. Žino žmonės, kad lankstau, tai parvežė man pasižiūrėti. Nukopijavau ir pats pagaminau tokius pat.

– Kur demonstruojate savo galvosūkius?


– Daugiausia – amatų centre Virbalyje ir visokiose šventėse Vilkaviškio rajone. Dar esu buvęs keliose žemės ūkio parodose.

Atsimenu, vienoje parodoje dalyvavo Arūnas Valinskas ir Andrius Kubilius. Tuo metu vienas buvo Seimo Pirmininkas, kitas – Ministras Pirmininkas. Atėjo jie su savo delegacija, o aš ir sakau: „Viską ten sprendžiate valdžioje, išspręskite šitą galvosūkį.“ Padaviau, Valinskas pažiūrėjo, pakraipė ir tuoj išnarino, o Kubilius pažiūrėjo, į kišenę įsidėjo ir sakė, kad žmonai parveš, neva toji daugiau laiko turi. Tas mano sulankstytas vinis ir Prezidentė dovanų gavo. Dar esu jų padovanojęs Loretai Graužinienei.

– Girdėjau, kad niekada neatsisakote kitiems padėti.


– Tai taip jau išeina. Virbalio kultūros namuose neseniai laiptus į sceną padariau. Pas kleboną pagelbėju, ką reikia. Tai karvelinyčią statėme, tai dar visokių reikalų... Kaip gali atsakyti, jeigu žmogui pagalbos reikia?

– Dar ir bažnyčios chore giedate?


– Su tuo giedojimu – ilga istorija. Kai dar gyvenau Kybartuose, eidavau padėti rožančių giedoti. Kaimynas buvo prisikalbinęs. Iš pradžių su baime, paskui vis drąsiau. Giedojau tai nedaug, giesmes giesmininkai vesdavo, o aš labiau paskaitydavau skaitymus. Bet paskui prireikė pagiedoti laidotuvėse. Sutikau. Vargonininkė Jadvyga nuklausė, kad visai neblogai kvarkinu, po tų laidotuvių ir sako: „Ateik pagiedoti į bažnyčią.“ Nuėjau. Tai ir giedojau nuo 1980 metų iki kol persikrausčiau į Virbalį.

Kai apsigyvenau Virbalyje, iš pradžių negiedojau. Susitikusi kleboną vargonininkė pasakė, kad į Virbalį atėjo giesmininkas. Kalėdodamas klebonas pakvietė pagiedoti, tai sekmadienį ir nuėjau. Pamažu pripratau ir Virbalyje, taip ir giedu čia iki šiol.

– Turite padėkų. Už ką jos?


– Tai turbūt už aktyvumą. Esu gavęs padėkų iš Vilkaviškio rajono savivaldybės, bendruomenės pirmininko, Vilkaviškio krašto vietos veiklos grupės pirmininkės Linos Kružinauskienės.

Dabar jau mažiau visur dalyvauju. Kai pradėjo veikti amatų centras, būdavo, kad ir kasdien tekdavo edukacinėse programose dalyvauti. Šiek tiek nuvargdavau. Dėl sveikatos teko kai ko atsisakyti. Jau ne tie metai, jau ir poilsio reikia daugiau.



Agnė RAINYTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas