„Santaka“ / Katedros statytojui rūpi gyvas žmonių ryšys su bažnyčia

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-07-04 13:41

Dalinkitės:  


Vilkaviškio katedra švenčia 20-ies metų jubiliejų.

Autorės nuotr.


Katedros statytojui rūpi gyvas žmonių ryšys su bažnyčia

Liepos 11-ąją atstatytai Vilkaviškio švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedrai sukanka 20 metų. Per du dešimtmečius keitėsi ne tik bažnyčios išorė, bet ir bendruomenė. Apie jubiliejų, darbus ir pokyčius kalbėjomės su dekanu prel. kan. Vytautu GUSTAIČIU, kone dešimt metų gyvenusiu katedros statybų rūpesčiais.

– Žiūrėdami į praeityje vykusius dalykus dažnai žmonės juos mato kiek kitaip nei tuomet, kai jie vyko. Kaip Jūs šiandien vertinate katedros statybų laikotarpį?

– Galiu prisipažinti, kad aš dar net nemačiau katedros konsekracijos vaizdo įrašo. Pradedu žiūrėti ir išjungiu, nes dar per jautru.

Dvidešimt metų prabėgo labai greitai. Kartais su humoru sakau, kad žmonėms atrodo, jog tai buvo užvakar, o man – kad vakar.

Dvidešimt metų – ir daug, ir mažai, bet tai savotiškas atskaitos taškas, galimybė pažvelgti į tai, kas jau padaryta, ką dar reikėtų padaryti, kas buvo ne taip, kaip reikėjo. Galvoju, kad pagal šiandienos įstatymų bazę ir kitas galimybes mes su tomis lėšomis, kurias turėjome tuomet, bažnyčios nebūtume pastatę. Ją būtume turėję tik iki langų apačios, o dabar jau du dešimtmečius čia meldžiamės.

– Katedra augo beveik kartu su nepriklausoma Lietuvos valstybe. Galbūt įžvelgiate kokių nors paralelių tarp valstybės ir bažnyčios augimo?


– Jei tą valstybės laikotarpį vadinome Sąjūdžiu, Atgimimu, tai katedra augo kartu su Atgimimu, tai buvo lyg prisikėlimas iš nebūties į būtį.

Paruošiamuosius darbus pradėjome 1989 m., o statybos pajudėjo 1990-aisiais, su nepriklausomybės paskelbimu. 1991 m. buvo pašventintas kertinis akmuo ir tuomet septynerius metus statėme.

Tas dvidešimtmetis su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu labai dera, todėl malonu švęsti, kai kartu minimos tokios dvi datos. Bet pagrindinė bažnyčios konsekracijos šventės mintis yra ne pats pastatas. Aš labai gerai prisimenu per katedros šventinimą pasakytus žodžius: „Dabar katedrą statykime savo širdyse.“ Juos aš norėčiau kartoti visiems, kad būtent tai ir būtų daroma.

– Koks bažnyčiai buvo pastarasis dešimtmetis?


– Gyvenimas nestovi vietoje, jis juda į priekį.

Nuo konsekracijos iki dešimtmečio buvo padaryta daug dalykų: įrengti suolai, klausyklos, vargonai. Dabar viso to perdaryti nereikia, tačiau yra kitų darbų, kurie niekada nesibaigia. Gal jie ne tokie matomi, bet yra.

Per dešimtmečio minėjimą pasipildė katedros lobynas, nes įstaigos, įmonės, organizacijos padovanojo daugybę dalykų. Visi bandėme padaryti, kad katedra būtų turtingesnė.

Dvidešimtmečiui turime vieną akcentą – šiuo metu katedros šoninėje koplyčioje montuojamas altorėlis šv. Antano relikvijoms. Jas gavome prieš keletą metų ir dabar, kad relikvijorius nebūtų zakristijoje ar kažkur kitur paslėptas, bus pastatytas altorėlis. Šiuo dvidešimtmečio akcentu pagerbsime šv. Antaną – Vilkaviškio vyskupijos globėją.

– Ne kartą esate minėjęs, kad katedrą galite vadinti tarsi savo vaiku – matėte jos augimą, visus gyvavimo etapus. Dažnai vaikai, sulaukę pilnametystės, nori tapti savarankiškesni, laisvesni. Kaip keitėsi Jūsų santykis su katedra, jai sulaukus „pilnametystės“?


– Svarbu, iš kurios pozicijos žiūrėsime: iš vaiko ar iš tėvo. Vaikas norėtų atitrūkti, bet tėvui vaikas visada pasilieka vaiku. Todėl labai natūraliai, galbūt kartais ir neparodydamas to, tėvas rūpinasi visais jo reikalais, išgyvena, jei kažkas nepasiseka, bet neišsiduoda, kad jam galbūt skauda labiau nei tam vaikui.

Tiesa, kartais per drąsiai pasakau, kad tai mano vaikas. Bet man iš tiesų katedra labai rūpi. Dažnai galvoju, ką dar reikėtų pataisyti, kaip papuošti. Šių metų mintis, kurią, tikiuosi, pavyks įgyvendinti, – įruošti krikštyklą.

– Bažnyčią galima suvokti dvejopai: kaip pastatą ir kaip bendruomenę. Kaip keitėsi bendruomenė?


– Pastatą pastatyti yra paprasčiau nei suburti, suformuoti bendruomenę. Dažniau visi norime kažką gauti ir negalvojame, kad turime ir kažką duoti. Dabar į bažnyčią žiūrima kaip į paslaugų teikėją: reikia krikšto – atėjau, reikia santuokos, – atėjau, o bažnyčios reikalai dažniausiai nedomina.

Aš džiaugiuosi šauniu Vilkaviškio dekanato Šeimos centru, jo žmonėmis, kurie nuoširdžiai dirba pastoracinį darbą, padeda spręsti įvairius klausimus. Noriu pasidžiaugti iniciatyva parapijos salėje rodyti filmus, kurių pažiūrėti, pabendrauti susirenka pakankamai daug žmonių, bei atsinaujinusia „Carito“ veikla ir visomis kitomis organizacijomis.

Visi po truputį auga, bet klebonui, aišku, visada negana. Man iš žmonių norisi daugiau aktyvumo, atsakomybės. Nebijokime vieni kitų, ateikime vieni pas kitus ne tik tada, kai atsitinka kokia nors bėda, bet ir tada, kai turime idėjų. Bažnyčia turi būti šeima, kurioje visi kalbamės, tariamės. Parapija nėra klebono nuosavybė, norisi, kad visi įsijungtume į tą gyvenimą.

Kartais juokaudamas klausiu: kokios profesijos žmonių bažnyčioje daugiausiai? Atsakau: teisėjų, nes mes visi labai greitai teisiame. O turėtume būti broliai, nes kartais gero žodžio kitam reikia daug labiau negu 5 eurų.

– Kartais per šv. Mišias šmaikščiai papriekaištaujate, kad susirenka mažai žmonių. Ar jaučiate, jog į bažnyčią užsuka vis mažiau ir mažiau vilkaviškiečių? Kaip manote, kodėl taip yra?


– Yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmiausia, pas mus mąžta tradicinių katalikų – jie miršta. Anoji karta tikėjimą priėmė su motinos pienu, o dabartinės mamos pačios tikėjimo pagrindų neturi, tai ką jos gali perduoti? Nelikę gyvo ryšio su bažnyčia. Antra priežastis – emigracija.

Aišku, gal ir mes per mažai lankstūs, gal reikėtų paieškoti įvairesnių būdų, kaip žmones pakviesti į bažnyčią? Bet kur dabar žmonės renkasi gausiau nei anksčiau? Nebent į koncertą. Ir tai jei nemokamas. Sukišome nosis į kompiuterius ir neturime kada bendrauti – elektroninė erdvė viską užvaldė, nutrūko ryšys tarp žmonių.

Susvetimėjimas akivaizdus. Neieškome vieni kituose atramos, nesuprantame, kad vieni kitiems galime suteikti džiaugsmo. Internete gali bendrauti kito nematydamas, bet ką bet kam pasakydamas, nes jautiesi labai drąsus, kai nereikia kitam į akis žiūrėti. Linkėčiau, kad žmogus sugrįžtų prie žmogaus. Juk ko mums labiausiai reikia? Kad kas nors apkabintų, padrąsintų, būtų kartu, palydėtų.

– Šitame besikeičiančiame pasaulyje tenka prisitaikyti prie pokyčių. Ar keičiasi ir bažnyčia?


– Bažnyčia labai keičiasi, bet esminių dalykų pakeisti negalima. Dievo žodis yra toks pat, koks buvo ir koks bus ateityje. Formos, kaip jį priimti ir pateikti, yra kitas klausimas. Jų ieškome įvairių.

– Bažnyčios misija yra skelbti Dievo žodį, bet matome, kad ji užsiima ir kita veikla, yra visuomeninio gyvenimo dalis.


– Bažnyčia negali likti gyvenimo nuošalėje. Bažnyčia yra pasaulyje, o ne pasaulis bažnyčioje. Ji turi būti druska, bet jei bus vien tik druska, niekas sriubos nevalgys, nes ji bus per sūri. Druskos turi būti saikingai, kad žmogus turėtų ir laisvės.

Bažnyčia negali likti atsiribojusi nuo pasaulio, tarsi pasaulis neveiktų jos arba tie žmonės, kurie gyvena pasaulyje, nebūtų jos vaikai. Tos kitos veiklos ir yra tam, kad jaustume, jog bažnyčia yra šalia, kad ji nėra priešas, kad galime dirbti kartu, o kartu ir daugiau padaryti.

– Kas per šiuos 20 metų Jus džiugino labiausiai?


– To pasakyti nei vienu žodžiu, nei sakiniu neįmanoma. Labai didelis džiaugsmas – tikra, nuoširdi išpažintis, kai jauti, kad žmogus nuėjo nuo klausyklos palikęs naštą. Tai ir sunku, ir be galo džiugu – tai atsivertimo ženklas. Džiugu kaskart, kai matai, kad daroma kažkas tikro, nesuvaidinto.

– Kaip ruošiamasi paminėti jubiliejų?


– Tikroji katedros konsekracijos diena yra liepos 11-oji. Tačiau visos šventės paprastai švenčiamos sekmadienį, tad atlaidai vyks liepos 8 dieną. Džiugu, kad pažadėjo dalyvauti ir arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, ir iš mūsų krašto kilęs Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, ir abu Vilkaviškio vyskupijos ganytojai – vyskupas Rimantas Norvila ir vyskupas emeritas Juozas Žemaitis. Pakviesti iš Vilkaviškio kilę kunigai bei tie, kurie čia tarnavo. Tikiuosi, kad dalyvaus daug žmonių, nes katedra buvo statoma dėl jų. Ypač laukiami tie, kurie katedros gyvavimo metais joje buvo pakrikštyti, priėmė Pirmąją komuniją, susituokė. Šventė ir yra tam, kad visi kartu ja džiaugtumėmės.



Aušrinė VAŠČĖGAITĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas