„Santaka“ / 1941-ųjų vasara: tai atsitiko Kybartuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-06-28 16:23

Dalinkitės:  


Karo išvakarėse, 1941-ųjų birželį, pas savo vyrą kariškį į Kybartus atvykusi devyniolikmetė Lidija Nekrasova-Voronkova tikėjosi susikurti asmeninę laimę, tačiau po kelių dienų, išgyvenusi vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje, tapo samdine, pigia darbo jėga.

1941-ųjų vasara: tai atsitiko Kybartuose

(Tęsinys. Pradžia Nr. 50)



Naktiniai siaubai

Ryckių namuose naktį pasigirdus beldimui į duris šeimininko duktė Elena Lidiją skubiai nuvedė į slėptuvę, netaisyklingai rusiškai aiškindama: „Atėjo Šaknickis, šimto dvidešimt žemių dvarininkas. Sako, tavo „politrukas“... Kaunas... Sodino kalėjimas... Dabar jis atėjo, nori užmušti tave. Tėtė neduoti, tėtė pasakė ponia vakar išėjo miestas! Ir Gaidys čia!“

Atėjūnai šaukė Jonui išduoti rusų „politruko“ žmoną. Šis priešais mosavo vokiečio karininko dokumentu. Kybeikių kaimo vyrai užtarė Ryckį.

Vakare Lidiją išvedė pas kaimyną Galinį, kuris karininko žmoną paslėpė šalinėje. Ją globojo Galinio žmona Marytė ir dvylikametis sūnus Vitas. Jis parodė savo užrašų sąsiuvinį su įrašu „Sergejus Voronkovas“. Berniuką rusų kalbos mokė Lidijos vyras.

Galiniai Lidiją slapstė šiene, maitino, nes Šaknickas nenurimo, visur ieškodamas „politruko“ žmonos. Lidija nusprendė pati vykti į policiją, nes bijojo, kad dėl jos nenukentėtų geradariai.



Vokiečių nelaisvėje

Vieną rytą Ryckis išvežė Lidiją į miestą. Buvo turgaus diena. Kaimiečiai duoną, lašinius, kiaušinius, miltus mainė į drabužius, druską, degtukus, žibalą, muilą.

Miesto policijoje Ryckis perdavė Lidiją budinčiam policininkui. Šis nuvedė į pastatą, kur didžiuliame kambaryje ant grindų sėdėjo, gulėjo tarybinių karininkų žmonos ir vaikai. Čia ji sutiko vyresniojo leitenanto V. Zgvozdjanovo žmoną Žaną su sūneliu ant rankų. Dvidešimtmetę gražuolę ukrainietę vienas vokietis, atėmęs iš jos vaiką, nusitempė į virtuvę. Iš ten ji grįžo siūbuodama, su mėlynėmis veide, ir krito ant grindų. Po kelių savaičių Žana mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes bandė atsikratyti naujos gyvybės.

Našlaitis berniukas verkė graudžiomis ašaromis. Po kelių dienų moteris aplankė lietuvis policininkas ir grąžinęs pasus pasakė, kad karininko žmoną išniekinęs vokietis nubaustas ir išsiųstas į frontą.

Išvestos į komendantūrą moterys matė, kaip vokiečiai, sunkvežimiu atvežę grupelę žydų, privertė juos iš šio pastato požemių išvilkti žuvusius raudonarmiečius. Gindamiesi pasienio komendantūroje žuvo keturiolika rusų karių. Keturios moterys atpažino savo vyrus ir juos apraudojo.

Vienas vokietis, parodęs ranka į žuvusiuosius, savo kareiviams iškilmingai pareiškė: „Kareiviai! Štai taip reikia kovoti už Tėvynę – kaip šie rusų didvyriai!“



Padėka geradariams

Kelyje moterys išvydo dar vieną liūdną vaizdą. Virtinė vežimų vežė sušaudytų lietuvių geležinkelio darbuotojų komunistų kūnus. Buvo sakoma, kad dėl jų mirties kaltas kažkoks viršininkas rusas. Jis turėjęs sunaikinti seifą su komunistų sąrašais. Tačiau viršininkas, pasodinęs į garvežį savo žmoną ir vaikus, įrėmęs pistoletą mašinistui į galvą, paspruko į Rusiją. Vokiečiai, atidarę seifą, rado sąrašus ir areštavo geležinkelininkus.

Lietuvis policininkas išdavė Lidijai leidimą aplankyti Ryckį ir pasiimti iš jo dalį savo daiktų. Ji pastebėjo iškabintus ant medžių ir stulpų įsakymus, draudžiančius savivalę ir linčo teismus. Pas Ryckį Lidija sutiko ir Galinį, vyrams ji padėkojo už išgelbėjimą nuo savivaliautojų.

Iš Ryckio Lidija sužinojo, kodėl kai kuriuose kaimuose lietuviai žudė raudonarmiečius ir jų šeimos narius. Likus savaitei iki karo be teismo daug šeimų buvo išvežta į Sibirą ir sklido gandai, kad ten moterys, vaikai buvo sušaudyti. Iš Ryckio Lidija sužinojo, kaip lietuvių šeimas į vagonus grūdo milicininkai lietuviai ir kariškiai. Ryckis Lidijai parodė jos žuvusio vyro kapą ir atidavė kruviną kario knygelę. Po karo S. Voronkovo palaikai buvo perlaidoti Kybartų sovietinių karių kapuose.



Susidorojimas ir gelbėjimas

Belaisvės rusų karininkų moterys po keturiolika valandų per dieną dirbo skalbykloje. Skalbiniai ir vokiečių karių apranga buvo sandėliuojami buvusio kino teatro antrajame aukšte.

Gete Marijai Kisieliovai prasidėjo sąrėmiai. Policininkai iškvietė lietuvę medicinos seserį pagelbėti gimdyvei, bet ši kategoriškai atsisakė. Į pagalbos šauksmą atsiliepė gydytojas Juozas Zubrickas. Jis ką tik buvo grįžęs iš Kauno kalėjimo, kuriame kalėjo areštuotas sovietinių pareigūnų. Kaip rašo L. Nekrasova-Voronkova, gydytojas negalvodamas atskubėjo į pagalbą „rusų komisarei“. Medikas Zubrickas buvo plataus profilio gydytojas, turėjo savo kliniką ir sodybą netoli Kybartų. Likus dviem savaitėms iki karo buvo suimtas. Nors ir nukentėjęs nuo tarybų valdžios, gydytojas laikėsi Hipokrato priesaikos, gelbėjo žmones, nepaisydamas jų tautybės ir įsitikinimų.

Buvusiose kareivinėse vokiečiai įkurdino iš visos apylinkės suvežtus žydus. Geto gyventojai galėjo nusipirkti tik du šimtus gramų duonos ir pusę litro pieno vienai parai. Davę kyšį lietuviai galėjo patekti į getą. Už maisto produktus žydai atiduodavo daiktus, brangenybes.

Rusės ir ukrainietės buvo apgyvendintos tuščiuose kybartiečių namuose. Ukrainietės namelius nudažė balta spalva. Vietiniai šį kvartalą pavadino Rusų gatve. Tai buvo Gedimino gatvė.

Lidija iš draugių sužinojo, kad atsirado lietuvių vyrų, kurie norėjo vesti žydaites ir krikštytis. Bet valdžia tai griežtai draudė.

Vieną dieną po Kybartus pasklido žinia, kad žydus kažkur išveža. Prie geto pradėjo rinktis miestiečiai. Į sunkvežimius atnešė ir ligonius, tarp jų – ir gerai kybartiečiams žinomą gydytoją Koganą. Kalbėta, kad mediką stengėsi išgelbėti jo buvę mokiniai. Garsus gydytojas J. Zubrickas net siuntęs telegramą Hitleriui. Žmonės kalbėjo, kad greitai atėjęs atsakymas, jog žydams, kad ir kas jie būtų, jokio pasigailėjimo negali būti... Gete likusioms moterims buvo paaiškinta, kad jų vyrus išveža į Liubliną dirbti.

Po kelių dienų mieste pasklido baisūs gandai, kad smėlyne tratėjo kulkosvaidžiai, buvo girdėti riksmai.

Netrukus prie kareivinių atvyko dengti sunkvežimiai, moterims buvo liepta neimti daiktų ir pasakyta, kad jas išveža į Liubliną.



Parengė

Antanas ŽILINSKAS



(Bus daugiau)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas