„Santaka“ / Suklypusi pavėsinė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-06-28 15:47

Dalinkitės:  


Suklypusi pavėsinė

Tolumoj dangus žioravo,

Liejosi gaili daina.

Vėjuose klegėjo gervė,

Tėviškėlėn skrisdama...

(Antanas VAIČIULAITIS)




Rankoje laikau stiklinę apelsinų sulčių. Jos rūgščios, šaltos. Puikiai padeda atsivėsinti, kojas svarinant ant devintame aukšte lūksančio balkono turėklo. Būtent to kas vakarą laukiu grįždamas į nediduką, neseniai išpirktą butą dulkėtame Niujorko pakraštyje. „Namuose būčiau reikalingas, aukštas pareigas užimantis profesorius“, – tariu sau kaskart žvelgdamas į pajuodusias panages. Deja. Pasaulį kuria žmonės, o taisykles jam rašo turtingieji.

Iš nežinia kur suskamba sudulkėjęs ir pamirštas laidinis telefonas. Iš karto suprantu – skambina namiškiai. Vangiai keliuosi, atsirandu priebutyje ir po akimirkos jau kalbu. Kitame laido gale girdžiu pagyvenusios moters sriūbavimus. Tai mama. Net klausti nesinori. Išties, nedažnai bendravau su mama, nedažnas svečias buvau ir mūsuose.

Ir štai po trijų dienų sėdžiu ekonominės klasės soste. Keliauju į gimtinę. Ne šventė ar didžiulis ilgesys pargena mane, o tėčio netektis. Žmogaus, su kuriuo ir atsisveikinti nespėjau. Nespėjau ir susitaikyti... Skrendant per žydrumu tviskantį vandenyną mane kamavo sąžinė, neapykanta ir suvokimas, jog pakeisti, deja, nieko nebegaliu.

Po dvylikos valandų sekinančios kelionės su juodais paakiais nusileidžiu namuose. Pavasaris. Pavasario pabaiga. Tiek daug prisiminimų iš manęs pilasi kaip iš stiklinės. Buvau primiršęs ir žydinčių alyvų kvapą, ir Nemuno didybę, ir alėjos takelius. Daug medžių iškirsta ir neatsodinta, daug žmonių išmirė ir nebeliko. Keista ir vėl būti namuose. Keista, nes grįžęs namo pasijauti kaip svečias. Svečias, neatpažįstantis veidų.

Oro uoste mane pasitinka mama. Jos akių kampučiai drėksta, o lūpos trūkčioja. Matau, jog greit paplūs ašaromis. Ridenu savo varganą lagaminą link jos, pastatau ir lygiai dvi minutes stovime apsikabinę netardami nė žodžio. Įkvėpusi, dėl mandagumo pasiteirauja, kaip kelionė.

Panūdau vienas pasivaikščioti po senas vietas. Tačiau po akimirkos apsigalvojau. Grįžau namo. Keldamas viršun pravėriau senus, išpuvusius medinius vartelius. Netyčia užkliuvau už akmens, bet staigiai, kad niekas nepamatytų atsistojau. Žvilgteliu dešinėn – sūpynės, kuriomis vaikystėje supdavęs tėtis, pažvelgiu kairėn – daržas, kurį ištrempdavo mūsų, pienburnių, gauja, kai žaisdavom gaudynes. Viskas pasidaro sava, jauku. Tik įžengti pro duris sunku. Kaupiu ir kaupiu drąsą, tačiau ši lėtai kaupiasi. Pagal senų žmonių tradicijas mirusieji šarvojami namuose. Nebeatmenu, kas taip darydavo. Gal prieš daugybę metų močiutę taip šarvojom, gal ir senelį, bet gal tris dešimtmečius atgal... Tačiau tėvas pats norėjo užgesti tik savuose namuose. Suimu save į rankas ir žengiu per slenkstį. Pažvelgiu kairiau ir greit užsisuku. Užsiėmęs barzdą ir akis tyliai bandau nuslėpt, bet akys rausta...

Laidotuvių procesija. Per visą gatvę kartu su keliais kitais vyrais gabenu tėvo palaikus į kapines. Sunkus ne karstas, bet jausmas. Netoliese eina ir mama. Ji įsikniaubusi į tetos parankę rauda vis garsiau. Vėl pajaučiu sąžinės graužatį. Niekada nebesikalbėjau po paskutiniųjų rietenų su tėčiu. Septyneri metai. Ilgas laiko tarpas. Galiausiai karstas leidžiamas į duobę. Akimirkai praradęs koordinaciją paslystu ir stipriai pasvyru į tą pačią duobę. Nedaugelis atkreipė dėmesį, todėl pasijaučiau kiek jaukiau. Kunigo pamokslas mamą virkdė dar labiau, teko girdyti raminamuosius. Laukiau procesijos pabaigos, o kuo labiau laukiau, tuo blogesnis žmogus jaučiausi.

Pagaliau vakaras. Šalta, lašnoja. Grįžtam į namus. Nieko nelaukęs prislėgtas neriu į lovą. Nepajėgiu. Padėjęs galvą ant pagalvės varčiausi, nerimavau. Velniškai sunku miegoti po tokių įvykių. Tačiau nuovargis laimi kovą. Pro duris įžengia tėvas. Jo veidas liūdnas. Tėvas apkabina mane kaip vaikystėje ir sako, jog nepyksta. Tikina, kad atleido jau seniai. Tačiau kaltina, jog apleidau jį ir motiną, kad nebesirūpinau ir nebelankiau. Kaltina, kad savo protą padovanojau ten, svetur, ne čia, namuose. O kad jis žinotų, jog protą iššvaisčiau dėl juodų panagių ir kasdien tirpstančių rankų... Tėvas viltingai paprašo padėti suremontuoti suklypusią pavėsinę, kurioje praskriejo dešimtys šeimos švenčių, šiltų vasarų ir gęstančių vakarų. Jis nusišypso. Jo veido raumenys besišypsant niekada nejudėdavo. Šypseną būdavo galima pajusti iš jo šiltų akių. Jaučiu, kaip širdyje man palengvėjo. Mes susitaikėm. Pabundu išpiltas prakaito. Tai tebuvo sapnas. O pabudau su šypsena veide. Turiu išpirkti kaltę... Ne tik turiu, bet ir noriu. Suprantu, kad tai ženklas iš aukščiau.



Lukas RAKAUSKAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas