|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Gyvenimas
Gyventi netinkamą socialinį būstą išgražinusi vilkaviškietė jo vertę iškėlė keliskart.Autorės nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Gyvenimas bibliotekoje Paskambinti į redakciją vilkaviškietę Gėlę P. paskatino „Santakoje“ išspausdintas rašinys „Socialiniame būste gyvenantis vyras laukia nesulaukia langų“. – Perskaičiau, kad socialiniame būste gyvenančiam vyrui siūloma pačiam pasikeisti langus, ir neištvėriau, – sakė vilkaviškietė. – Aš nuomojamame socialiniame būste pasidariau kapitalinį remontą, tačiau dėl to sulaukiau tik nemalonumų. Su vyru išsiskyrusi ir su dviem vaikais, kurių vienas buvo neįgalus, į Vilkaviškį atsikrausčiusi Gėlė P. tuomet ieškojo bet kokio būsto. Tad sužinojusi, kad buvusiame profesinės mokyklos bendrabutyje stovi tuščios patalpos, moteris įsiprašė leisti ten gyventi. – Tos patalpos gyvenamojo būsto nepriminė, – daugiau negu dešimtmečio senumo įvykius pasakojo vilkaviškietė. – Buvo didžiulė salė su dviem kolonomis, aukšti seno pastato langai užkamšyti skudurais. Nors pačiame pastate vandentiekis buvo atvestas, tačiau tame bute nebuvo nei vamzdynų, nei tualeto. Žmonės sakė, kad tose patalpose anksčiau buvo įsikūrusi mokyklos biblioteka ar kažkas panašaus. Tačiau su vaikais neturėjusi kur apsistoti moteris džiaugėsi gavusi bent kokią pastogę. Ji viena dirbo, išlaikė vaikus ir kiek galėdama kabinosi į gyvenimą. – Kai remontavo „Sodros“ pastatą ir išėmė senuosius paketinius langus, pažįstamas parūpino, tai išsimokėtinai įsigijau ir įsidėjome savo būste, – pasakojo vilkaviškietė. – Didžiulis kambarys tapo ne tik jaukesnis, bet ir šiltesnis. Moteris ne kartą dėl vandentiekio buvo kreipusis ir į Savivaldybės administraciją, ir į tuometę butų ūkio valdybą, tačiau jokios šių institucijų pagalbos nesulaukė. Viskas pasikeitė po to, kai į varganą moters buitį dėmesį atkreipė Maltos ordino pagalbos tarnyba, kuriai priklausė ir verslininkas Viktoras Jašinskas. Pas neįgalų Gėlės P. sūnų geografijos mokyti ateidavusi verslininko žmona, „Aušros“ gimnazijos mokytoja Regina Jašinskienė papasakojo vyrui apie gabų neįgalų vaiką ir jį supančią skurdžią buitį. Kaip tik tuomet Vokietijos Timmendorf Strand Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai į mūsų rajoną atvežė labdarą. V. Jašinskui pasiūlius, vokiečiai sutiko paremti sunkiai besiverčiančios šeimos būsto remontą ir skyrė tam 700 eurų. Pati Gėlė P. pasiėmė paskolą iš banko, kad galėtų kiek įstengdama prisidėti. Kitą dalį lėšų paaukojo verslininkas V. Jašinskas, baldus virtuvei ir kompiuterį gabiam paaugliui nupirko vilkaviškietė Rimutė Gagienė. Labdarių, meistrų ir pačių Gėlės P. šeimos narių pastangomis butas tapo neatpažįstamas. Iš senojo būsto prisiminimui liko tik grindys. Prieškarinio pastato lubos buvo sužemintos, įrengus pertvaras padarytos sienos, įvestas vandentiekis ir kanalizacija. Taip šeimos gyvenimui nepritaikyta salė virto trijų kambarėlių butu su virtuve ir sanitariniu mazgu. Gėlė P. puikiai prisimena, kaip drauge su neįgaliu sūnumi per remontą šveitė sienas, kaip lakavo išlikusią senovinių plytų sienelę, po truputį įsigijo baldų. Tačiau nuo to laiko jau praėjo 12 metų ir kelis dešimtmečius menančios grindys dėl sename pastate įsiveisusio pelėsio pradėjo pūti, jas reikėtų keisti. Tačiau Gėlė P. pasvarstė, kad nuolat investuodama į valdišką būstą jau galėjo jį išsipirkti, tad kreipėsi į Savivaldybės administraciją dėl privatizacijos. Tačiau iš valdininkų išgirdo, kad prieš privatizuojant būstą jo kainą turi nustatyti turto vertintojai. – Kai pasakiau, kad į būstą įdėjau daug savo lėšų ir jis anksčiau nebuvo nė pusės tiek vertas, išgirdau, jog niekas manęs to daryti neprašė, – pasakojo Rožė P. – Valdininkas paaiškino, kad neturėjau teisės Savivaldybės būste daryti rekonstrukcijos, taigi pati esu kalta. Be to, jei ką investavau, turėjau rinkti kvitus. Žmonėms, gyvenantiems valdiškuose butuose, prieš investuojant savo pinigus vilkaviškietė patartų pirmiausia viską išsiaiškinti su valdininkais. Rajono Savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų ir turto valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Algimantas Simanynas paaiškino, kad socialinį būstą gaunantys asmenys turėtų geriau įsiskaityti į nuomos sutartį. Joje aiškiai išdėstyta, ką galima ir ko negalima daryti valdiškame bute. – Savivaldybei priklausančiame bute nuomininkas gali ir privalo daryti tik einamąjį remontą, bet ne kapitalinį ar rekonstrukciją, – sakė A. Simanynas. – Išskyrus tuos atvejus, kai kapitalinis remontas būtinas dėl būsto būklės. Tuomet nuomininkas turi rinkti dokumentus apie investicijas į Savivaldybės turtą ir jam bus atlyginta. Tačiau visais atvejais prieš kapitaliai remontuodamas būstą nuomininkas turi gauti Savivaldybės sutikimą. Einamajam remontui priskiriamas ir langų keitimas, jeigu nedidinamos angos, negriaunamos sienos ir pan. A. Simanynas sakė suprantantis, kad tokiame būste, kokį prieš daug metų gavo Rožė, šeimai gyventi buvo labai sudėtinga. Tačiau valdininkas sakė tais laikais Savivaldybėje nedirbęs, tad komentuoti negalįs. Dabar situacija visiškai pasikeitusi, Savivaldybė išnuomoja tik sutvarkytus ir gyventi tinkamus būstus. – Tokiais išskirtiniais atvejais, kai žmogui buvo suteiktas netinkamas būstas ir nuomininkas turėjo jį pritaikyti, galima kreiptis į Savivaldybę, kurios sudaryta komisija gali skirti kompensaciją – pritaikyti nuolaidą privatizuojant būstą, – aiškino A. Simanynas. – Tačiau investicijos visais atvejais turi būti pagrįstos dokumentais. Publikuota: 2018-06-26 09:36:17 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|