|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2018-06-11 17:07
|
|
|
Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos Vašingtone vadovė Jūratė Bujanauskas su šeima prie ąžuoliuko, pasodinto Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje.
Kiekvienas iš mūsų prisiminimais tapydami vaikystės paveikslą nejučiomis pasijuntame mažais. Tie prisiminimai brangesni už viską pasaulyje, nes suvokimas, ką tai mums reiškia, ateina tik tada, kai užaugame, kai patys turime savo vaikus ir nejučiomis jų vaikystę išgyvename kartu. Tada jau mes patampame jų kūrėjais. Jaučiame, kad turime tam tikras galias dalytis, atiduoti, suteikti, kurti ir džiaugtis.
Po prisiminimų ąžuolu
Kai buvau maža, daugelį savo vasarų praleisdavau pas močiutę kaime. Gyvenimas tuo metu susidėdavo iš mažų rūpestėlių ir atsakomybių. Sena močiutės troba šiuo metu prisiminimuose iškyla kaip paslaptingas pasakų namelis. Kamaraitė (taip buvo vadinamas vienas iš nešildomų kambarių) buvo smagiausia vieta. Vasarą čia buvo galima pasislėpti nuo viso pasaulio ir pasinerti į knygų karalystę. Pradėta rytą skaityti knyga „suvalgydavo“ didžiąją dienos dalį. Močiutė ateidavo pasižiūrėti, ar viskas gerai, atnešdavo į lovą be galo skanių blynų, arbatos ir vis klausdavo: „Na, kada gi tu atsikelsi?“. O man taip nesinorėdavo išlįsti iš šiltų patalų...
Tada po kelis kartus skaitydavau Žiulio Verno, Marko Tveno ir kitas nuotykių knygas. Vaizduotėje išgyvendavau visus knygų herojų nuotykius. Tačiau, kai pagaliau nosį iškišdavau pasisveikinti su saule, tekdavo močiutei padėti namų ūkio darbuose: išvalyti triušides, pašerti triušius, paravėti daržus, pavalyti trobą, pašluoti kiemą. Ir kai jau padarydavau tai, ką reikia, vėl pasiėmusi knygą, sąsiuvinį ir rašiklį bėgdavau prie ąžuolo, augančio rugių lauke. Kažkada II pasaulinio karo metais, ten buvo troba. Po karo jos nebeliko, tačiau ąžuolas, menantis senus laikus, augo ir toliau. Rugiai buvo tokie dideli, sulig manimi arba net ir aukštesni, tad nubristi iki ąžuolo buvo labai smagu. Tai buvo mano slaptavietė. Būdavo pasislepi nuo saulės jo vešlioje lapijoje, užverti galvą aukštyn ir klausaisi rugių šiurenimo, vėjo lopšinių. Taip gimė vieni pirmųjų mano eilėraščių.
Šiuo metu močiutės nebėra, o ir trobos jau beveik nebeliko, tačiau ąžuolas, mano vaikystės medis, menantis ne vieną dešimtmetį, pasitinka mane ir dabar.
Kuriame Lietuvą širdyse
Niekada negalvojau, kad atsitiks taip, jog mano vaikai savo vaikystę praleis ne Lietuvoje. Įdomu yra tai, kad net ir negyvenant mano gimtojoje šalyje jų prisiminimai siejasi su Lietuvoje praleistomis vasaromis ir seneliais, čia gyvenančiais pusseserėmis ir pusbroliais, tetomis ir dėdėmis bei per vasaros atostogas atrastais draugais. Gyvendami ir dirbdami ne Lietuvoje savo vaikams kuriame sąsajas su ja, jos istorija, tradicijomis ir papročiais.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla( KDLM) – ypatinga vieta, kurioje mūsų vaikai kiekvieną šeštadienį ieško ir suranda lietuvių kalbos turtus, pasineria į Lietuvos istorijos įvykius, švenčia visas lietuviškas šventes bei pradeda rašyti savo meilės Lietuvai knygą. Mes, mokyklos bendruomenė, kaip viena šeima, kuriame tai, kas gyvenant Lietuvoje yra tiesiog duotybė, o juk tai yra tokia ypatinga dovana. Kiekvienas iš mūsų savo vaikams stengiamės atiduoti tai, kas mums yra brangiausia, ir pasidalyti tuo, kas mums yra šventa.
Šioje mokykloje septynerius metus dirbau mokytoja. Vis galvojant, kaip įdomiau parengti mokiniams pamokas, gimė videopamokos idėja. Buvo sukurtas tiesioginis tiltas tarp dviejų žemynų – Lietuvos ir JAV.
Mano tėvai – mokytojai: mama – pradinių klasių, o tėvelis – istorijos. Tuo metu jis buvo ką tik išleidęs knygą „Dingusios tautos pėdsakais“, o mūsų mokykla vykdė „Knygų metų“ projektą. Buvo puiki galimybė pakalbėti su knygos autoriumi ir sužinoti knygos rašymo paslapčių. Tai buvo netradicinė pamoka, po kurios užsimezgė nauja idėja – Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne, Jono Basanavičiaus gimtinėje, Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje, pasodinti stiprybės ir ilgaamžiškumo simbolį – ąžuoliuką. Artėjant Lietuvos šimtmečiui ąžuoliuko pasodinimo idėja visai Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos bendruomenei buvo be galo prasminga ir reikšminga.
Šalies istorijos ąžuolynas
Ąžuolynas pradėtas sodinti dar 1988-aisiais, didžiausio Lietuvos žmonių dvasinio pakilimo metu, kai mūsų širdyse netilpo besiveržiantis laisvės troškimas.
Šimtmečio giraitę pradėta sodinti 2014 m. pavasarį. Pirmieji savo ąžuolų guotą pasodino sūduviai su tuomečiu Ministru Pirmininku Algirdu Butkevičiumi. 2015–2017 metais per tris pavasarines talkas buvo pasodinti Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ir Dzūkijos guotai. Mūsų mokyklos ąžuoliukas pasodintas Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje 2016 m. Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos direktorė Jūratė Bujanauskas ir visa mokyklos bendruomenė esame be galo dėkingi Kristijono Donelaičio draugijai, Algiui Vaškevičiui bei mano tėčiui Antanui Žilinskui, kad tą žvarboką, bet saulėtą pavasario dieną Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliukas įleido savo šaknis į šventą J. Basanavičiaus gimtinės žemę. Giraitės kontūrai primena laimę nešantį penkialapį dobilą, kurio kiekvienas lapelis simbolizuoja vis kitą Lietuvos etninį regioną. Mūsų mokykla pavadinta Kristijono Donelaičio vardu, tad ir ąžuoliukas auga numatytame Mažosios Lietuvos regione.
Kad pasiekčiau savo vaikystės ąžuolą, tekdavo bristi per auksaspalvių rugių lauką. Norėdami aplankyti Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliuką keliausime po Lietuvos istoriją menantį ąžuolyną. Šis pasivaikščiojimas – lyg istorinės knygos skaitymas, kurios džiugius ir tragiškus įvykius įamžinę ąžuolai. 1991 m. pavasarį pasodinta 13 ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiesiems Sausio 13-ąją. Rudenį pasodinti medeliai nužudytiesiems liepos 31 d. Medininkuose, taip pat Šalčininkuose ir prie Aukščiausiosios Tarybos. Prisiminti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų deklaraciją pasirašę partizanai, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai. 1998 m. vardinius medelius pradėjo sodinti Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai. Sodino ąžuolus Punsko lietuviai, Latvijos ir Estijos diplomatai. Naujais ąžuolais pažymėtos Lietuvai svarbios datos: 1863 m. sukilimas, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą, Sąjūdžio gimimas, Baltijos kelias.
Mūsų mokyklai buvo be galo džiugu per Vasario 16-osios šventę minint šimtąjį atkurtos Lietuvos gimtadienį vaizdo reportaže pamatyti ąžuolyną ir visai Vašingtono lietuvių bendruomenei pristatyti Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliuką. Mažą, bet labai mylimą ir mūsų visų laukiantį.
Juk gera žinoti, kad šis ąžuoliukas – tai mūsų visų vienybės ir bendruomeniškumo simbolis. Jam ūgtelėjus gal ne vienas iš mūsų pasisems stiprybės ir ramybės, gal po jo skleidžiamu pavėsiu gims nauji eilėraščiai ir bus skaitomos knygos. Mes labai tikime, kad tai bus ne vienus dešimtmečius mus jungianti vieta, nesvarbu, kur begyventume. Svarbu tai, kad Lietuva gyventų visų mūsų širdyse.
Živilė UČKURONIENĖ
Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos 5–6 klasių mokytoja
Kiekvienas iš mūsų prisiminimais tapydami vaikystės paveikslą nejučiomis pasijuntame mažais. Tie prisiminimai brangesni už viską pasaulyje, nes suvokimas, ką tai mums reiškia, ateina tik tada, kai užaugame, kai patys turime savo vaikus ir nejučiomis jų vaikystę išgyvename kartu. Tada jau mes patampame jų kūrėjais. Jaučiame, kad turime tam tikras galias dalytis, atiduoti, suteikti, kurti ir džiaugtis. |
Kai buvau maža, daugelį savo vasarų praleisdavau pas močiutę kaime. Gyvenimas tuo metu susidėdavo iš mažų rūpestėlių ir atsakomybių. Sena močiutės troba šiuo metu prisiminimuose iškyla kaip paslaptingas pasakų namelis. Kamaraitė (taip buvo vadinamas vienas iš nešildomų kambarių) buvo smagiausia vieta. Vasarą čia buvo galima pasislėpti nuo viso pasaulio ir pasinerti į knygų karalystę. Pradėta rytą skaityti knyga „suvalgydavo“ didžiąją dienos dalį. Močiutė ateidavo pasižiūrėti, ar viskas gerai, atnešdavo į lovą be galo skanių blynų, arbatos ir vis klausdavo: „Na, kada gi tu atsikelsi?“. O man taip nesinorėdavo išlįsti iš šiltų patalų...
Tada po kelis kartus skaitydavau Žiulio Verno, Marko Tveno ir kitas nuotykių knygas. Vaizduotėje išgyvendavau visus knygų herojų nuotykius. Tačiau, kai pagaliau nosį iškišdavau pasisveikinti su saule, tekdavo močiutei padėti namų ūkio darbuose: išvalyti triušides, pašerti triušius, paravėti daržus, pavalyti trobą, pašluoti kiemą. Ir kai jau padarydavau tai, ką reikia, vėl pasiėmusi knygą, sąsiuvinį ir rašiklį bėgdavau prie ąžuolo, augančio rugių lauke. Kažkada II pasaulinio karo metais, ten buvo troba. Po karo jos nebeliko, tačiau ąžuolas, menantis senus laikus, augo ir toliau. Rugiai buvo tokie dideli, sulig manimi arba net ir aukštesni, tad nubristi iki ąžuolo buvo labai smagu. Tai buvo mano slaptavietė. Būdavo pasislepi nuo saulės jo vešlioje lapijoje, užverti galvą aukštyn ir klausaisi rugių šiurenimo, vėjo lopšinių. Taip gimė vieni pirmųjų mano eilėraščių.
Šiuo metu močiutės nebėra, o ir trobos jau beveik nebeliko, tačiau ąžuolas, mano vaikystės medis, menantis ne vieną dešimtmetį, pasitinka mane ir dabar.
Niekada negalvojau, kad atsitiks taip, jog mano vaikai savo vaikystę praleis ne Lietuvoje. Įdomu yra tai, kad net ir negyvenant mano gimtojoje šalyje jų prisiminimai siejasi su Lietuvoje praleistomis vasaromis ir seneliais, čia gyvenančiais pusseserėmis ir pusbroliais, tetomis ir dėdėmis bei per vasaros atostogas atrastais draugais. Gyvendami ir dirbdami ne Lietuvoje savo vaikams kuriame sąsajas su ja, jos istorija, tradicijomis ir papročiais.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla( KDLM) – ypatinga vieta, kurioje mūsų vaikai kiekvieną šeštadienį ieško ir suranda lietuvių kalbos turtus, pasineria į Lietuvos istorijos įvykius, švenčia visas lietuviškas šventes bei pradeda rašyti savo meilės Lietuvai knygą. Mes, mokyklos bendruomenė, kaip viena šeima, kuriame tai, kas gyvenant Lietuvoje yra tiesiog duotybė, o juk tai yra tokia ypatinga dovana. Kiekvienas iš mūsų savo vaikams stengiamės atiduoti tai, kas mums yra brangiausia, ir pasidalyti tuo, kas mums yra šventa.
Šioje mokykloje septynerius metus dirbau mokytoja. Vis galvojant, kaip įdomiau parengti mokiniams pamokas, gimė videopamokos idėja. Buvo sukurtas tiesioginis tiltas tarp dviejų žemynų – Lietuvos ir JAV.
Mano tėvai – mokytojai: mama – pradinių klasių, o tėvelis – istorijos. Tuo metu jis buvo ką tik išleidęs knygą „Dingusios tautos pėdsakais“, o mūsų mokykla vykdė „Knygų metų“ projektą. Buvo puiki galimybė pakalbėti su knygos autoriumi ir sužinoti knygos rašymo paslapčių. Tai buvo netradicinė pamoka, po kurios užsimezgė nauja idėja – Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne, Jono Basanavičiaus gimtinėje, Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje, pasodinti stiprybės ir ilgaamžiškumo simbolį – ąžuoliuką. Artėjant Lietuvos šimtmečiui ąžuoliuko pasodinimo idėja visai Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos bendruomenei buvo be galo prasminga ir reikšminga.
Ąžuolynas pradėtas sodinti dar 1988-aisiais, didžiausio Lietuvos žmonių dvasinio pakilimo metu, kai mūsų širdyse netilpo besiveržiantis laisvės troškimas.
Šimtmečio giraitę pradėta sodinti 2014 m. pavasarį. Pirmieji savo ąžuolų guotą pasodino sūduviai su tuomečiu Ministru Pirmininku Algirdu Butkevičiumi. 2015–2017 metais per tris pavasarines talkas buvo pasodinti Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ir Dzūkijos guotai. Mūsų mokyklos ąžuoliukas pasodintas Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje 2016 m. Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos direktorė Jūratė Bujanauskas ir visa mokyklos bendruomenė esame be galo dėkingi Kristijono Donelaičio draugijai, Algiui Vaškevičiui bei mano tėčiui Antanui Žilinskui, kad tą žvarboką, bet saulėtą pavasario dieną Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliukas įleido savo šaknis į šventą J. Basanavičiaus gimtinės žemę. Giraitės kontūrai primena laimę nešantį penkialapį dobilą, kurio kiekvienas lapelis simbolizuoja vis kitą Lietuvos etninį regioną. Mūsų mokykla pavadinta Kristijono Donelaičio vardu, tad ir ąžuoliukas auga numatytame Mažosios Lietuvos regione.
Kad pasiekčiau savo vaikystės ąžuolą, tekdavo bristi per auksaspalvių rugių lauką. Norėdami aplankyti Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliuką keliausime po Lietuvos istoriją menantį ąžuolyną. Šis pasivaikščiojimas – lyg istorinės knygos skaitymas, kurios džiugius ir tragiškus įvykius įamžinę ąžuolai. 1991 m. pavasarį pasodinta 13 ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiesiems Sausio 13-ąją. Rudenį pasodinti medeliai nužudytiesiems liepos 31 d. Medininkuose, taip pat Šalčininkuose ir prie Aukščiausiosios Tarybos. Prisiminti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų deklaraciją pasirašę partizanai, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai. 1998 m. vardinius medelius pradėjo sodinti Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai. Sodino ąžuolus Punsko lietuviai, Latvijos ir Estijos diplomatai. Naujais ąžuolais pažymėtos Lietuvai svarbios datos: 1863 m. sukilimas, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą, Sąjūdžio gimimas, Baltijos kelias.
Mūsų mokyklai buvo be galo džiugu per Vasario 16-osios šventę minint šimtąjį atkurtos Lietuvos gimtadienį vaizdo reportaže pamatyti ąžuolyną ir visai Vašingtono lietuvių bendruomenei pristatyti Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliuką. Mažą, bet labai mylimą ir mūsų visų laukiantį.
Juk gera žinoti, kad šis ąžuoliukas – tai mūsų visų vienybės ir bendruomeniškumo simbolis. Jam ūgtelėjus gal ne vienas iš mūsų pasisems stiprybės ir ramybės, gal po jo skleidžiamu pavėsiu gims nauji eilėraščiai ir bus skaitomos knygos. Mes labai tikime, kad tai bus ne vienus dešimtmečius mus jungianti vieta, nesvarbu, kur begyventume. Svarbu tai, kad Lietuva gyventų visų mūsų širdyse.
Živilė UČKURONIENĖ
Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos 5–6 klasių mokytoja
Galerija: Lituanistinė mokykla
Publikuota: 2018-06-11 17:07:21
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|