„Santaka“ / Makiažo meistras Egidijus į Lietuvą nori parvežti paryžietišką laisvę

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-05-24 15:30

Dalinkitės:  


„Daryk, ką nori daryti, ir tegul niekas tavęs nesulaiko, nebijok savęs“, – sako Egidijus Krocas.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Makiažo meistras Egidijus į Lietuvą nori parvežti paryžietišką laisvę

Kaune gyvenantis kybartietis Egidijus KROCAS jau kelerius metus iš rankų nepaleidžia makiažo šepetėlių. Vos tik baigęs mokyklą, vaikinas išvyko į didesnį miestą gaudyti savo profesinės svajonės. Šiandien Egidijus turi savo prekės ženklą, dirba televizijos projektuose, bendradarbiauja su garsiausiomis makiažo kompanijomis, keliauja ir bando susidraugauti su savimi.

Su Egidijumi kalbėjomės apie iššūkius, pergales ir meną būti kitokiam.

– Kuo šiandien gyvena Egidijus?

– Dabar gyvenu sau. Keista, ar ne? Prieš metus labai daug dirbau, tačiau visai negyvenau dėl savęs. Neturėjau laisvo laiko, laisvų savaitgalių, bet vien karjeroje laimės neradau, todėl šiuos metus paskyriau meilei sau. Stengiuosi keliauti, vakarus praleisti vienas su žvakėmis, geromis knygomis, žiūrėdamas gerus interviu ar filmus, kurie mane įkvėptų. O iš karjeros pusės – pastaruoju metu dirbu su įvairiais projektais, televizija, makiažo kompanijomis.

– O kas lengviau: keliauti karjeros keliu ar, kaip pats sakai, į save?

– Mes, žmonės, esame neišsemiami šaltiniai, dideli kalnai, o gilinantis į tuos kalnus galima tokių deimantų atrasti... Todėl manau, jog sunkesnė kelionė yra į save. Ji reikalauja daugiau laiko, daugiau jėgų, nes labai sunku save išgirsti, kai visuomenė tau sako kitaip. Ir kuo esi žinomesnis, tuo sunkiau išlįsti iš tų ribų ir išgirsti save, nes tau trukdo augantis ego.

– Papasakojai, kuo gyveni šiandien, o dabar grįžkime atgal į Kybartus. Kaip gyvenai tada, prieš 10 metų?

– Žvelgdamas iš dabarties, save iki 18 metų matau kaip visiškai nesusiformavusią asmenybę. Neturėjau per daug svajonių, buvau avantiūristas. Stengiausi tilpti į rėmus, bet buvo sunku. Kybartai yra mažas miestelis, provincija, todėl labai sunku, kai esi šiek tiek kitoks. Mane bandė užgožti aplinka, mokykloje vyravo patyčios, asmeniniame gyvenime buvo daug posūkių.

Tarkime, nuo 16 metų gyvenau su seneliais, o ne su mama. Su broliu dvyniu visą laiką stengdavomės vienas kitą palaikyti, daug diskutuodavome. Galiu drąsiai sakyti, kad mes vienas kitą auginome ir skatinome nieko nebijoti. Tai leido labiau atsiskleisti.

– Kaip Tavo stalčiuose atsirado pirmieji makiažo šepetėliai?

– 12 klasės pradžioje visai atsitiktinai patekau į makiažo pasaulį. Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet po pusės metų jau pradėjau tuo gyventi. Tekdavo dirbti Vilniuje, televizijos projektuose, todėl pamažu atitolau nuo mokyklos ir įsisukau į savo būtį. Taip tarsi automatiškai man buvo nutiesta ateitis. Stengiausi eiti tuo keliu tikslingai, suprasti, ko iš manęs tikimasi, mokiausi parduoti save ir siekti profesionalumo. To mane mokė didesnis miestas ir man gerai sekėsi. Tiesiog ėjau takeliu, kuris man pamažu atsivėrė.

– O kur tame takelyje buvo didžiausios mokyklos, kurios tave mokė profesinių dalykų?

– Tai buvo paties savęs spyrimas iš komforto zonos. Baigęs mokyklą, vasarą leidau Kybartuose, nes visi projektai didesniuose miestuose tuo metu buvo „štilyje“. Tada pagalvojau, kad nenoriu ten likti, o noriu eiti toliau, tobulėti, atrasti naujus dalykus, pažintis. Nusprendžiau, jog turiu keltis į didesnį miestą, ir pradėjau ieškoti darbo Kaune. Jį radęs su dviem dideliais maišais išvažiavau į Kauną, nežinodamas, kur gyvensiu.

– Makiažo rinka yra gana uždara. Kaip Tau, tuomet dar visai nežinomam, sekėsi į ją įsilieti?

– Manau, kad aš esu pakankamai stiprus reklamos srityje. Stengiausi išanalizuoti, ko iš naivaus kaimo vaikinuko yra tikimasi. O tada bandžiau tokiu tapti: profesionaliu, kruopščiu, išvaizdžiu, pasitempusiu. Ir niekuomet niekam neleidau man lipti ant galvos.

– Tau svarbu būti garsiam?

– Tai buvo mano siekiamybė, nors dabar matau, jog čia minusų daugiau nei pliusų. Aš noriu motyvuoti žmones, parodyti jiems savo tiesas, juos įkvėpti, bet tai turi ir tamsiąją pusę. Kai žmonės tave įsivaizduoja vienokį, labai sunku išlaisvinti kitokią savo pusę. Kai esi garsus, tavo ego yra ganėtinai aukštai – bijai kažko netekti, kažkam neįtikti.

– Darydamas žmonėms makiažus su jais bendrauji, tampi savotišku psichologu. Ar emocijos, problemos, kurias atsineša klientai, Tavęs neapkrauna?

– Labai apkrauna. Jei per dieną turiu 10 klienčių, grįžęs namo atsigulu balkone ir ten valandą galiu tiesiog gulėti, nieko neveikti – būti su savimi. Man ganėtinai lengva bendrauti su žmonėmis, bet tai išvargina. Vis dėlto pokalbiai yra įdomi mano darbo dalis, nes saloninis makiažas yra gana ribotas, todėl džiaugiesi klientės emocijomis, pokalbiu, tuo, kaip tu sugebėjai išlaisvinti tą moterį. Sutinku ir labai įkvepiančių moterų.

– Kokia dabar Tavo didžiausia profesinė svajonė?

– Manau, labiausiai save realizuočiau sukūręs makiažo kompaniją. Galėčiau kurti ir ugdyti moteriškumą – to labai trūksta Lietuvos moterims.

– Kokį produktą labiausiai norėtum išleisti?

– Lūpų dažų kolekciją, nes spalvos gali labai daug. Raudono lūpdažio pavadinimas būtų „Amžinai jauna“. Įsivaizduoju su juo penkiasdešimties metų moterį, kuri pasileidusi plaukus eina per miestą ir pasitiki savimi – amžinai jauna.

– Ar turi tokią vietą, kurią grįžęs į Suvalkiją pirmiausia aplankai?

– Taip! Vištytis. Kai būsiu kokių šešiasdešimties, svajoju turėti ten medinę trobelę ir joje gyventi. Vištytis man kvepia tokia magija, laisve, vėjavaikiškumu, pienėmis, kukurūzų laukais.

– O koks pasaulio miestas labiausiai panašus į Tave?

– Neabejotinai Paryžius. Kai grįžtu iš šio miesto, esu visai kitoks. Šiaip dažnai vaikštau susitraukęs, nuleidęs galvą, o kai grįžtu iš Paryžiaus, einu pasitempęs, pakeltu veidu. Ten jaučiuosi išlaisvintas.

– Jei iš Paryžiaus galėtum bet ką parvežti į gimtąjį rajoną, kas tai būtų?

– Parvežčiau tai, ko nemačiau jokiuose kituose pasaulio miestuose. Tai atsipalaidavimo ir vėjavaikiškumo jausmą. Žmonės Paryžiuje vaikšto iš lėto, kartais net nežinodami, kur eina. Jie moka mėgautis akimirkomis – saule ar rytine kava. Jie apie kitus galvoja tik teigiamai arba išvis negalvoja. Gerai nuteikia tas jų pozityvas ir mėgavimasis buvimu čia ir dabar.

– Pats jautiesi kitoks?

– Labai stipriai. Nemanau, jog esu nenormalus, bet būdamas kitoks nebijau drąsiai apie tai kalbėti, nes neturiu ko prarasti, nenoriu visiems įtikti.

– Gali papasakoti apie Zofiją – tatuiruotę ant tavo rankos?

– Žinoma. Kai man buvo 17 metų ir gyvenau pas senelius, išgėriau pigaus vyno butelį, kambary užsidegiau cigaretę ir nusprendžiau, kad rašysiu knygą apie lesbiečių porą. Reikėjo veikėjams sukurti vardus. Vienas buvo aiškus – mano žiurkės vardas Beatričė. Kito vardo norėjau tokios moters, kuri labiau primintų mane. Zofija pasirodė stiprus, paslaptingas ir šventas vardas.

Aišku, tos knygos aš neparašiau, bet su Zofija atradau save, visai kitokią savo spalvą, kuri pradėjo neduoti man ramybės.

Skaičiau vieną knygą apie laukinę moterį. Kai prie jos priartėji savyje, vėliau be jos pasidaro labai sunku gyventi. Šitą mano spalvą – Zofiją – labai išlaisvino Londonas. Po pirmo apsilankymo jame man buvo sunku gyventi, nes negalėjau būti toks, koks buvau ten. Bandžiau nuo to pabėgti, paslėpti šitą savo pusę darbu, bet tai vis tiek išryškėja ir tada nesijauti laimingas, nejauti, kad gyveni. O gyventi turime taip, kaip norime, nes gyvenimą turime vienintelį.

– Kodėl tos pusės neišeina išlaisvinti Lietuvoje?

– Žmonės turi savo įsitikinimus, tam tikros sąvokos turi blogas reikšmes, kurias žmonės susikuria galvose. Tarkime, žodis „prostitutė“ daugeliui skamba kaip didžiausia nuodėmė ir pats žemiausias luomas, net nesistengiama suprasti to žmogaus. Todėl niekada nebandau savęs sutalpinti į jokią sąvoką – visi mes esame asmenybės.

Žmonės jaučia baimę kažkam, yra susireikšminę. Iš baimės ir pavydo visada stengiasi pažeminti ir „nusodinti“ kitą. O aš nenoriu gyventi pagal kažkieno sukurtus standartus, aš noriu stebuklo. Noriu keliauti į Balio salą, ten pasigerti, vartytis paplūdimyje ir jausti gyvenimą po savo kojomis.

– Kokį patarimą būtum norėjęs gauti vaikystėje, bet negavai?

– Jokiu būdu nekaltinu savo artimųjų, kad manęs nepalaikė. Jie mane palaikė taip, kaip tuo metu jiems atrodė teisingiausia. Tačiau būčiau norėjęs, kad kažkas man būtų pasakę: „Daryk, ką nori daryti, ir tegul niekas tavęs nesulaiko, nebijok savęs.“

– O kokį patarimą pats duotum kitiems?

– Nebijoti kažko keisti. Juk neturime ko prarasti. Gyvenime turime tik save ir, kol neišduosime savęs, nieko negalėsime prarasti. Mums niekas nepriklauso: nei antra pusė, nei namas, nei jokie kiti daiktai. Norėčiau, kad jaustumėmės laimingi ne dėl daiktų, o patys savo viduje.



Aušrinė VAŠČĖGAITĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas