„Santaka“ / Baltrušių holokausto kapinės primena Pilviškiuose vykusius baisumus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-05-21 17:24

Dalinkitės:  


Iš Londono į Baltrušius buvo atvykęs rabinas Avrahamas Ginsbergas, kuris yra organizacijos, besirūpinančios žydų kapinių išsaugojimu Europoje, vadovas.

Autorės nuotr.


Baltrušių holokausto kapinės primena Pilviškiuose vykusius baisumus

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Praėjo beveik aštuoni dešimtmečiai nuo holokausto baisumų, tad likusių gyvų liudininkų jau beveik nėra. Tuomet, kai jau apverkėme sovietmečiu išvežtą į Sibirą ir kitaip kankintą bei naikintą lietuvių inteligentiją, atsigręžėme ir į greta mūsų gyvenusių žydų tragediją.



Išnaikinta tauta

Dabar žmonės pasakoja istorijas, girdėtas iš savo tėvų, senelių. Kartais jos eina iš lūpų į lūpas ir atrodo per šiurpios, kad būtų tiesa. Realios statistikos, kiek mūsų rajone žuvo žydų, – nėra.

Prieš pat holokaustą Vilkaviškio mieste ir jo apylinkėse gyveno 3609 žydai – tai buvo beveik pusė visų gyventojų. Tačiau iš keleto tūkstančių liko gyvi tik keli. Dabar išgyvenusiųjų palikuonys mūsų rajone ieško savo šaknų, lanko jų protėviams buvusias brangias vietas, padeda atkurti istoriją ir rūpinasi čia gyvenusios tautos įamžinimu.

Remiantis istorikų turimais duomenimis, 1937 m. Pilviškiuose buvo 5 mėsininkai, 4 siuvėjai, 2 skardininkai, 2 laikrodininkai, 2 kirpėjai, po 1 stiklių, skydininką, skrybėlininką, batsiuvį, dailininką, fotografą, dygsniuotoją. Veikė Verkelio buhalterijos kursai, hebrajų mokykla ir darželis, skautų draugija, „Makabi“ sporto klubas.

1935 m. įkurtas didžiulis „Tigro“ kailių fabrikas, priklausęs žydams Fridmanui, Basui ir Kalvariškiui. Jame dirbo apie 200 darbininkų. Jurkšų ir Juozūniškių kelių sankryžoje veikė linų fabrikas, seserys Funkaitės turėjo siuvyklą.



Tariasi su šakiečiais

Apie izraeliečio Ralfo Selindžerio Vilkaviškyje vykdomą veiklą rašėme ne kartą. Šio žmogaus pavyzdys įkvėpė ir kitą jo tautietį, Natanijoje (Izraelis) gyvenantį Pilviškių rabino palikuonį Ramį Rezniką. Jis rūpinasi, kad būtų sutvarkyta jo senelio „ganytų“ Pilviškių žydų amžinojo poilsio vieta Baltrušių kaime, kuris yra Šakių rajone. Holokausto aukų kapinės čia ypač didelės, bet sunykusios. Sakoma, jog šioje vietoje nužudyta apie tūkstantis Pilviškių apylinkių žydų. Dėl kapinių sutvarkymo R. Reznikas šiuo metu tariasi su Šakių rajono valdžia, kuri apsiėmė padaryti visus darbus, o izraelietis pasižadėjo finansuoti įsigyjant reikalingas medžiagas. Šakiečiai dėl prisidėjimo kreipėsi ir į Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją, tačiau mūsiškiai padėti atsisakė. Tad šiuo metu šakiečiai kapinėse tvarkosi vieni.

Kad viskas vyktų pagal žydų religinius kanonus, R. Reznikas iš Londono atsivežė rabiną Avrahamą Ginsbergą, kuris yra organizacijos, besirūpinančios žydų kapinių išsaugojimu Europoje, vadovas. Jis apžiūrėjo kapines ir davė patarimų, kaip ir ką galima daryti, siekiant nedrumsti čia besiilsinčiųjų ramybės bei tinkamai juos pagerbti. Rabinas rekomendavo būtinai aptverti abi teritorijas tvora. Mat Baltrušiuose – dvi greta esančios kapavietės. Vienoje atgulė vyrai, kitoje – moterys, vaikai ir rabinai.



Liudijimai apie tragediją

Apie Pilviškiuose vykusius baisumus yra išlikę liudytojų pasakojimų, kurie saugomi Jad Vašem muziejuje Jeruzalėje. Čia renkami ir įamžinami žydų aukų vardai, nes daugelio net nežinoma amžinojo poilsio vieta. Tarpininkaujant R. Reznikui pavyko gauti holokaustą išgyvenusių žydų Leibelio Zibergo, Berlo Kreingelio, Avrahamo Gutermano ir Rivos Pktrovsky liudijimus, kuriuos į anglų kalbą iš hebrajų išvertė Lazeris Mishulovinas. Šiame dokumente minimos ir budelių pavardės, ir daugybė baisių dalykų, kuriuos darė ne tik vokiečiai, bet, kad ir kaip būtų gaila, ir mūsų tautiečiai.

Liudijimuose rašoma, jog kai tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos kilo karas, Pilviškiuose gyveno apie tūkstantis žydų šeimų. Vokiečiai įžengė į miestą birželio 23-iąją. Tą dieną krito pirmoji auka – pagyvenęs vyras Hertzelis Luria.

Veikiai Pilviškiuose susikūrė vietinė policija. Ji valdė miestą. Vokiečių vardu vadovavo tik komendantas ir jo padėjėjas. Policijos vadovas buvo lietuvis. Birželio 28 d. žydams buvo liepta nešioti geltonus raiščius su Dovydo žvaigžde, draudžiama apsipirkti turguje, įvesta komendanto valanda, tai yra draudžiama vaikščioti gatvėmis po 8 valandos vakaro. Kiekvienas, pažeidęs šias taisykles, buvo skaudžiai policijos baudžiamas.



Demonų šokiai

Vieną dieną žydų bendruomenė kartu su savo dvasiniu vadovu rabinu Avrahamu Rezniku buvo suvaryta į turgaus aikštę. Čia policija vyrams nukirpo barzdas ir vertė juos atlikti fizinius pratimus, kuriuos žydai pavadino „demonų šokiu“. Lietuviai liepė žydams dirbti sunkiausius darbus. Kai nelaimėliai baigdavo dirbti, varydavo juos į pelkes, kur šie vėl buvo priversti „sportuoti“. Vieną dieną 20 vyrų, visą dieną krovusių anglis, buvo priversti 2 kilometrus į miestelį grįžti keturiomis. Liepos pradžioje vyrai buvo atskirti nuo moterų bei vaikų, suvaryti į grūdų sandėlį ir kruopščiai apieškoti. Tarp žydų Pilviškiuose buvo ir tie, kurie pabėgo iš Vilkaviškio, taip pat Vilkaviškio rabinas Elija Aharonas Grynas.

Komendantui Krameriui įsakius, buvo suburta siuvimo artelė, kurios pagrindiniu siuvėju paskirtas Leibelis Zibergas. Prie komendanto galėję prieiti žydai šiam pranešė apie lietuvių pasityčiojimus. Juos išklausęs komendantas sakė nežinojęs apie tokius patyčių mastus. Kitą dieną išleistas įsakymas, draudžiantis lietuviams eiti į žydų namus ir imti iš jų, ką nori. Komendantas taip pat liepė į darbą imti ne vyresnius nei 50 metų vyrus ir moteris iki keturiasdešimties. Uždraustos ir „sportinės pratybos“ pelkėse. Krameris paskatino įsteigti žydų tarybą, kuri, reikalui esant, kreiptųsi tiesiai į jį. Tarybą sudarė keturi vyrai, vadovaujami Yitzchako Ushpitzo. Padėtis tapo lengvesnė.



Kruvinos kasyklos

Deja, neilgai trukus komendantas buvo perkeltas kitur. Į jo vietą buvo paskirtas jaunas 22 metų vokietis. Padėtis vėl tapo baisi. Rugpjūčio 27 d. rytą turgaus aikštėje buvo surinkti visi vyrai nuo 14 iki 70 metų amžiaus, sergantys atvežti vežimais. Visą dieną aikštę saugojo lietuvių „aktyvistai“. Pasak liudijimų, jie elgėsi žiauriai. Vakare žydai buvo suvaryti atgal į grūdų sandėlį. Kitą dieną atvykęs komendantas liepė į darbą grįžti dešimčiai siuvėjų. Dar kitą dieną, 3 val. ryto, visi vyrai išvaryti iš sandėlio. Kas slėpėsi, buvo žiauriai sumušti, keli nužudyti. Iš visų atrinkta 200 vyrų, jiems įduoti kastuvai ir pasakyta, kad juos veš į Vokietiją dirbti kasyklose. Atrinktieji nuvežti į kaimą už pusantro kilometro nuo miesto. Tarp išvežamųjų būta ir 20 merginų. Jos buvo miesto intelektualės, todėl laikytos politinėmis nusikaltėlėmis. Vyrai atvežti į netoliese esantį mišką, jiems įsakyta iškasti dvi dideles duobes. Kai darbą baigė, jie buvo sušaudyti. Liudijime minimos ir egzekucijai vadovavusiųjų pavardės...



Prakeikė žudikus

Rugpjūčio 29 dieną greta iškastų duobių sušaudyta apie 500 vyrų, tarp jų ir žmonės, suvaryti iš aplinkinių nedidelių gyvenviečių, bei 20 minėtų merginų. Tarp nužudytųjų buvo dr. Mošė Dembovskis, buvęs Lietuvos kariuomenės generolas, apie savo gydytojo tarnybą kazokų batalione Pirmojo pasaulinio karo metais parašęs prisiminimus. Jis kreipėsi į žudikus sakydamas, jog garsas apie jų baisius darbus pasklis po visą krikščionišką pasaulį ir jie niekada nebus pamiršti, o pralietas kraujas šauksis keršto. Budeliai daužė jo galvą šautuvu, skandino upėje, kol gydytojas mirė. Nušautas ir M. Dembovskio sūnus. Visi suversti į vieną kapą.

Pilviškių mieste liko moterys, vaikai ir 10 vyrų, dirbančių komendantūroje, taip pat apie 30 pasislėpusių vyrų, tarp jų – rabinai Reznikas ir Grynas iš Vilkaviškio, kuriuos moterys slėpė rūsyje.



Ėjo su savo bendruomene

Rugsėjo 14-oji buvo nerami, kalbėta, jog kitądien įvyks kažkas baisaus. Apie 70 žydžių moterų pabėgo į kaimus ir pasislėpė. Kitą dieną moterims ir vaikams nurodyta pasiimti tik keletą reikalingiausių daiktų ir palikti namus – neva reiksią važiuoti į Kauno getą. 10 žydų, dirbusių vadavietėje, uždaryti kalėjime. Jiems buvo pasakyta, kad jie čia slepiami nuo gestapo akių, tačiau žydai suprato, kas jų laukia. Į likusius kreipėsi Mošė Plensbergas ir paskaitė žydišką maldą. Tarp dešimtuko buvo ir chemikas Bulnikas. Jis išgėrė su savim turėtus nuodų miltelius.

Po kelių valandų dešimt vyrų išvesti į turgaus aikštę, kurioje jau buvo surinktos moterys ir vaikai. Keletas vyrų, nutaikę progą, sugebėjo pabėgti. Moterys ir vyrai sustatyti eilėmis. Žiauriai mušami guminiais bizūnais, vokiečių komendanto paliepimu prižiūrimi jaunų lietuvių su šautuvais, žydai buvo gabenami į tą patį mišką, kur anksčiau buvo sušaudyti vyrai. Kartu ėjo ir rabinai. Mat tądien rabinas Reznikas išėjo iš savo slėptuvės ir pasakė, jog eis kartu su savo bendruomene.



Bėgti buvo vėlu

Kai moterys suprato, kad juos veža visai ne į getą, bandė mėtyti vertingus daiktus, siekdamos brangenybėmis nukreipti lydinčiųjų dėmesį ir pabėgti. Tačiau joms tai nepavyko. Nelaimėlės smūgiais buvo palydėtos iki tuščios duobės ir sušaudytos. Vaikai sumesti į duobę gyvi. Gyvieji ir mirusieji palaidoti kartu...

Tamsią lapkričio 14-osios naktį už miesto išvežta ir nušauta dar apie 40 žmonių. Keletas pabėgusių moterų sugautos ir išvežtos į Vilkaviškį. Aštuoni vyrai, dirbę kailių raugykloje, 1942 m. gegužės mėnesį išvežti į Kauno getą. Išliko dvidešimt šeši žmonės, kuriuos išslapstė ūkininkai. Vienas iš išlikusių žmonių, Baruchas Reuveinas Bialivluskis, 1946 metais buvo nušautas prieš Tarybų valdžią sukilusių lietuvių.

Vėliau karą išgyvenę pilviškiečiai masinių žudynių vietoje pastatė paminklą. Dabar čia – du paminklai, kuriuos pastatė dar sovietinė valdžia...





Galerija: Pilviškiai





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas