„Santaka“ / Istoriją mena ir bažnyčios griuvėsiai / Seniūnijų portretai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Seniūnijų portretai

Dalinkitės:  


Seniūnė Violeta Raulinaitienė senuosius bažnyčios griuvėsius vadina Bartninkų vizitine kortele ir viliasi, kad juos pavyks išsaugoti.

Autorės nuotr.


Istoriją mena ir bažnyčios griuvėsiai

Eglė MIČIULIENĖ

Balandžio 25 d., suėjo penkeri metai nuo tos dienos, kai Bartninkų seniūne tapo Violeta Raulinaitienė. Taigi tęsdami pasakojimų apie Vilkaviškio rajono seniūnijas ciklą šįkart kalbamės su jauniausia pagal seniūnijos vadovo kėdėje praleistą laiką rajono seniūne.

– Vadovaujate seniūnijai, iš kurios pati esate kilusi. Turbūt ir jaučiatės kaip namuose?

– Taip, esu kilusi iš Bartninkų seniūnijos, mano namai – Lakštučiuose, arčiau Vilkaviškio. Patys Bartninkai man jaunystėje atrodė toks užkampis, kone pasaulio kraštas, o dabar jie tapo mano antraisiais namais. Tai labai gražus kraštas. Čia pat, miestelio centre, stūkso bažnyčios griuvėsiai – tikra ramybės oazė su ypatinga aura. Turime nepaprasto grožio Piliakalnių piliakalnį. Didžiulis mūsų krašto lobis – Basanavičynė. Unikali vieta – senosios totorių kapinės, tokių jau mažai kur pamatysi. Neseniai seniūnijoje lankėsi svečių iš Vilniaus, aprodžiau jiems tiek, kiek spėjau. Žmonės negalėjo patikėti, kad nuo Bartninkų kalvų matosi Marijampolė, o vaizdą pamatę savo akimis buvo sužavėti, – šypsojosi Violeta Raulinaitienė.



– Seniūno darbas – bendrauti su žmonėmis. Kaip Jums sekasi sutarti su bartninkiečiais?

– Žmonės čia geri. Svarbiausia, kad pastebėtum tą gėrį, o ne ydas. Prieš keletą metų pas mane užsuko toks vyriškis – šaunus žmogus, bet stipriai išgeriantis. Tąkart jo paklausiau: kodėl geri, tu juk gali negerti. Ir koks buvo stebuklas, kai po pusantrų metų užėjęs vyras man pasakė: aš nebegeriu, juk sakėte, kad galiu. Tada taip smagu dūšioj pasidarė. Žinoma, dažniausiai gyventojai užsuka tada, kai reikia spręsti problemas, bet kitas ateina tiesiog išsipasakoti kaip pas kleboną. Su žmonėmis kalbėtis reikia. Užpernai per liūtis gyventojai negalėjo įvažiuoti į Grajauskų kaimą, kelias buvo baisus. Prisirinko pilnas kabinetas žmonių, galvojau, puls mane su šakėmis. Bet pakalbėjome, susitarėme, net juokauti pradėjome. Gyventojai suprato, kad nepasidaro viskas „čia ir dabar“. Kelias buvo aptvarkytas, ir šiemet dar tvarkysime. Žmonės jau patenkinti.

O žvyrkelių būklė – viena didžiausių problemų, ir manau, kad ne tik mūsų seniūnijoje. Mes turime 113 kilometrų vietinės reikšmės žvyrkelių. Greiderį siunčiame ten, kur būtina, kur autobusai važiuoja, vaikus į mokyklas veža. Tačiau ką su vienu greideriu gali padaryti – duobes aplygina, ir viskas.



– Visa Lietuva didžiuojasi iš Bartninkų seniūnijos, Ožkabalių kaimo, kilusiu Jonu Basanavičiumi. O kokiais vietiniais žmonėmis galite pasidžiaugti šiuo metu?

– Yra tikrai puikių asmenybių, kūrybingų, nagingų žmonių. Štai įvažiuodami į Bartninkus matote iš medžio sumeistrautą riboženklį. Tai mūsų skulptoriaus, poeto Juozo Šalčiūno kūrinys. Jo sodyboje rengiami tradiciniai poezijos skaitymai, o vienas įspūdingiausių J. Šalčiūno darbų – medinis Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altorius. Labai gražius, meniškus darbus iš metalo kala Sausininkų kaime gyvenantis kalvis Valdas Mažulaitis. Pašeimenių kaime gyvena audėja Gražina Galeckienė, kurios austais drabužiais puošiasi tautinių šokių šokėjai. Kaimo turizmo sodybą savo rankomis, padedamas šeimynos, įkūręs Gedeminas Babeckas. Mockabūdžiuose senas fermas puikia turizmo sodyba pavertė darbštus ūkininkas Zenonas Mikalauskas. Tokios sodybos – ir traukos objektai, ir sukurtos darbo vietos.



– O kur dar žmonės gali rasti darbo Bartninkų krašte?

– Nemažai vietinių žmonių dirba ŽŪ kooperatyve „Melbras“, kuriam vadovauja Rimutis Gudaitis. Jo brolis Gintaras Gudaitis Bartninkuose, senose fermose, įkūręs dirbtuves ir ruošia medieną (malkas) eksportui į Prancūziją, Portugaliją.

Lakštučiuose sėkmingai veikia UAB Vilkaviškio agrocentras, įkurtas buvusiose dirbtuvėse. Beje, lygiai tokios pačios senos dirbtuvės buvo likusios ir Lakštučiuose, ir Piliakalniuose. Pastaruosiuose liko tik griuvėsiai, o Lakštučiuose pastatai suremontuoti, aplinka sutvarkyta, įdarbinti žmonės. Be to, Lakštučiuose dvi nedidelės įmonės gamina baldus.



– O kokia ūkininkų situacija?

– Visada džiaugiuosi Albino Šneiderio pieno ūkiu. Ne vien dėl to, kad ten žmonės įdarbinti, – šitaip sutvarkyti sodybą, laikydamas tiek gyvulių, sugeba tikrai retas. Pienininkyste verčiasi ir Vartų kaimo ūkininkas Romas Norkus.

Tiesa, mūsų kraštas gražus, bet žemdirbiams nėra palankus. Nuo Bartninkų Vilkaviškio link driekiasi derlingos žemės, o į kitą pusę nuo miestelio prasideda kalvos, žvyras, akmenys. Tad ūkininkai augina gyvulius. Vienų ūkiai stambesni, kiti turi tik 3 hektarus, karvutę ir iš to gyvena.

Tačiau yra ir tokių atvejų, kai šeimoje auga šeši vaikai, o tvarte nėra karvės, nes... neapsimoka. Tiesiog ne visi dirbti nori: tai sunku, tai neapsimoka. Kartą paskaičiavome vienos iš pašalpų gyvenančios šeimos pajamas ir supratome, jog tas žmogus niekada neieškos darbo. Ypač jei prisiduria nelegaliai uždarbiaudamas, bet tų pajamų nerodo ir dar gauna pašalpas.



– Kaimuose žmonių mąžta. Kokia situacija Bartninkų seniūnijoje?

– 2018 m. sausio 1 d. duomenimis, Bartninkų seniūnijoje buvo 2233 gyventojai. Kai atėjau dirbti 2013 m., čia gyveno 2421 žmogus, tad gyventojų per penkerius metus sumažėjo 188. Per tą laiką į užsienį išvyko 133 žmonės, dauguma iš jų ten ir liko. Žmonės iškeliavę į Angliją, Norvegiją, o, pavyzdžiui, Pašeimenių kaimo gyventojai, susižinoję vienas nuo kito, išvažiuoja į Daniją. Su nerimu klausiu išvykstančiųjų, ar dar sugrįš. Kai kurie žada grįžti, tada truputį ramiau. Aš sakau: juk visur jausiesi emigrantu. O jei tie žmonės Lietuvoje dirbtų tiek, kiek papasakoja dirbantys užsienyje, tai ir čia gyventų ne blogiau.

Tačiau ne visi bėga, yra namus perkančių jaunų šeimų. Kai kurie iš miesto keliasi į kaimą, nori gamtos, švarios erdvės, o dirbti važinėja į Marijampolę, Vilkaviškį. Ir būstų kainos gerokai mažesnės, ir miesto triukšmo nėra.



– Vienas gražiausių objektų, kaip ir minėjote, – bažnyčios griuvėsiai miestelio centre. Tačiau šis paveldas nyksta. Ar kas nors jį bando gelbėti?

– Per karą sugriautos Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, anksčiau prižėlę krūmų ir užversti plytgaliais, buvo išvalyti mūsų klebono Alvydo Dvarecko iniciatyva. Šie bažnyčios likučiai patenka į gražiausių Lietuvos griuvėsių penketuką, o keletą pastarųjų metų čia rengiami įspūdingi garsių atlikėjų koncertai. Deja, griuvėsiai smarkiai ỹra, „siūlės“ prieš saulę šviečiasi. Ne vienas žmogus dėjo pastangų šį turtą išsaugoti, aš ir pati ieškojau visokių galimybių. Atstatyti bažnyčios nesiekiame, bet statinio likučius būtina konservuoti, kad jie daugiau negriūtų. Deja, iškyla įvairių kliūčių. Pirmiausia, tai yra dekanato nuosavybė, antra – kultūros paveldas, tad jį sutvarkyti pagal visus reikalavimus kainuotų didžiules sumas. O juk šioje bažnyčioje krikštytas Jonas Basanavičius.

Šie griuvėsiai – Bartninkų vizitinė kortelė, ir bus nepaprastai gaila, jei jų nebeliks.



– Tačiau galite pasidžiaugti atgijusia Basanavičyne?

– Ten – visai kita situacija. Basanavičynė yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, tad ir finansavimas kitas. Jos Tautinio atgimimo ąžuolyne vyksta folkloro festivaliai „Žalias ąžuolėli“, mėgėjų teatro festivaliai „Atžalynas“, istoriniai-literatūriniai skaitymai, lankosi ekskursijos. Tai – didžiulis traukos centras, ir jei ne Basanavičynė, neturėtume nei asfalto į Ožkabalius, nei gražių šaligatvių Bartninkų centre, nei taip puikiai prižiūrėto kelio.



– Tie penkeri vadovavimo seniūnijai metai tikriausiai pralėkė vėju. Ar per tą laiką pasikeitė Jūsų reakcija į įvairias problemas, kurias kasdien tenka spręsti?

– Pirmi metai buvo labai sunkūs, nuolat jaučiau įtampą, rūpestį, dėl visko labai išgyvenau. Dabar reaguoju ramiau, kitaip dirbti negalėčiau. O kai rūpesčiai labai išvargina, kartais nuvažiuoju iki Piliakalnių piliakalnio. Ten taip gražu, ramu, viskas žaliuoja, paukščiai čiulba... Įbrendu į upelį, vanduo kojas atvėsina – ir įtampa viduje atlėgsta, ir bėdos jau ne tokios didelės atrodo...




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas