„Santaka“ / „Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-04-26 15:08

Dalinkitės:  


„Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu“

„Džiugu, kad vėl mus visus kvieti, žadini jausmus ir meilę žodžiui, kalbėjimui, gimtajai žemei, Tėvynei“, – Mažajam poezijos pavasariui adresuodama savo eilėraštį rašė Leonarda Gaurylienė. Į šį kvietimą atsiliepė nemažas būrys rajono literatų. Šiuose „Santakos“ laikraščio puslapiuose spausdiname didelį pluoštą jų atsiųstų eilėraščių. Tai – literatų dovana šimtmetį švenčiančiai Lietuvai. Skaitykite, mėgaukitės poezija ir savo nuomonę išsakykite tel.: (8 342) 20 801, 8 685 69 140.

Praėjusiais metais Mažojo poezijos pavasario šventė svečiavosi bartninkiečių poezijos gerbėjų Mildos ir Juozo Šalčiūnų sodyboje, o šiemet literatai kvietimo sulaukė iš Karklinių bendruomenės bei bibliotekos. Taigi poezijos ir muzikos šventė „Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu“ gegužės 11 d., 17 val., vyks Karklinių bibliotekoje. Čia bus vainikuotas dvidešimt aštuntojo Mažojo poezijos pavasario laureatas, paskelbti diplomantai ir nominantai, muzikinę programą ruošia vietos meno mėgėjai, vadovaujami Kęstučio Vievesio. Į renginį kviečiami visi kuriantys ir kūrybą Mažajam poezijos pavasariui siuntę literatai bei poezijos gerbėjai. Neturintieji kuo nuvažiuoti į Karklinius bus pavėžėti autobusu, kuris 16 val. lauks prie Vilkaviškio kultūros centro.

Pavasaris įkvepia poezijai ir bendravimui!



„Santakos“ redakcija,

Vilkaviškio literatų klubas „Seklyčia“






Trys milijonai



Eleonora BAUKIENĖ



Nors kartą dar

Uždeki mūsų širdis,

Džiaugsme, virpėjęs mumyse

Saulėtosios jaunystės metais,

Kai jungė mus tada

Tikėjimas, viltis ir meilė,

Kai rūpesčiai, vargai,

Skausmingi tautos likimo smūgiai

Nepajėgė palaužti mums sparnų.

Karštai ieškojome per pokario

Siaubingą laiką to tikro kelio –

Mylėt tėvynę Lietuvą

Ir neišduot savųjų idealų.

Uždek ir šiandien, džiaugsme,

Mus meile ir viltim,

Kad dar išvysime šviesesnę būtį:

Mūs broliai, žmonos, vyrai –

Visi sugrįšite į laukiančią tėvynę

Ir apkabinsit ją ne posmų žodžiais,

O gerais darbais.

Linksmai dainuosime visi „Trys milijonai“,

Ir džiaugsmas pagaliau vilnys

Mūs šimtmečio trispalvėse!




Pavasario akys



Valerija BLAŽAITIENĖ



Pavasaris žemdirbio daliai –

Gražiausių svajonių lopšys.

Mes lenkiamės gamtinei galiai –

Ji sėkmę aruoduos rašys.

Kai širdį apžioja neviltis

Mes šaukiamės Dievo tiesos.

Ar esame verti pasiklydę

Tos dieviškos meilės šviesos?

Į viltį – svajonių miražą,

Kai laimės tik šukės lydės,

Nedaug kas tikėjimą gražų

Į maldą karščiausią sudės.

Įšaldytą dvasinį skurdą

Tirpdykim iš savo širdžių.

Išgirskim menkiausiąjį skundą –

Paguoskim sparnuotu žodžiu.

Vis siekim troškimų pilnatvės,

Sveikatos ir laimės žvaigždės,

Ir žalsvos pavasario akys

Dienom ir naktim mums spindės.

Te niekad mums neprailgsta

Laukimas dienų geresnių.

Te laimė visų pasiilgsta

Ir siunčia vilčių giedresnių.

Branginkime laisvę Tėvynės

Ir darbas, viltis mums padės.

O Lietuva, laisvę apgynus,

Po viešpačio delnu žydėk.




Lietuvai



Rima ČIUPRINSKIENĖ



Tu rytmečio aušra,

Tu žibanti rasa,

Tu šypsena veide,

Visur Tu mano Lietuva.

Kur vaiko klegesys,

Kur paukščių čiulbesys,

Kur saulė danguje,

Visur tu mano širdyje.

Tu ištiestam delne,

Tu liūdinčiam veide,

Tu kryžkelėj vilties,

Visur Tu man esi išties.

Ar lengva man,

O gal sunku,

Šypsausi aš,

O gal verkiu,

Ar vieškeliu aš išeinu,

Vis tiek aš pas Tave grįžtu,

Nes Tu tikrai tokia viena,

Šalie, Tu mano mylima.




Medis



Marija DAMUŠIENĖ



Šnari tu, vienišas medi, palaukėj,

Nežinia, kaip likai, kaip likai...

Debesys plaukia ir plaukia –

Tavo aukštybių draugai.



Stovi, tėviškės medi,

Nieko aplink neturi.

Lapai, lapeliai gedi –

Viens su savim kalbi.



Šnara medžiai amžiną maldą,

Šnara jie gėlą laukų...

Kartais paukščiai nakvynę randa –

Šiltą jaukumą namų.



Geliančiai šventas buvimas

Tame laukų pakrašty...

Vienišo medžio šventas buvimas

Šnara kaimo širdy.






Elena DEREŠKEVIČIENĖ



O kaip norėčiau...

Medžių viršūnėmis nubėgti

iki saulės ir tyliai prisiglausti...

Pagauti putojantį debesį,

nusiplauti rankas ir,

sugavus Laimės paukštę,

sugrįžti į žemę...

O kaip norėčiau...

Šarmota jūros banga

pasinerti į gelmę ir

surinkusi Jūratės ašaras

pastatyti gintaro rūmus...

Rūmus... Meilės būstą

žydrai Laimės paukštei...

O kaip norėčiau

ilgai ir laimingai gyventi

vaikiškoj pasakoj...




Suglauskime pečius



Ona GABARTIENĖ



Toks mielas ežerėlių mėlis,

Lygumų spalvingos gėlės,

Smėlėta gintarinė Palanga

Su jūros ošiančia banga.

Tai tu, šalie gimtoji,

Mano Lietuva!

Užgimę tavame glėby,

Čia augom ir subrendom skrydžiui.

Su tavimi stovėjom

Baltijos kely –

Įrodėme pasauliui jėgą ir vienybę.

Jau šitiek Lietuvos vaikų

Pasaulio vieškeliais išklydo.

Sušauki juos, Tėvyne,

Iš visų kraštų:

Iš Dublino, Stokholmo ar Berlyno.

Dabar nesantaika, grėsmė aplinkui,

Dangus niūrus ir apsiblausęs tvyro.

Užmirškim rietenas, pečius suglaudę,

Paremkim Lietuvą, kaip tąkart Sausį.






Gražvydas GAVĖNAS



Mano mintys per lauką nubėga,

Mano takas perkerta upę.

Ir vaidenas sapnai, kada miega

Debesys saulę apsupę.



Nuklajoju dienų horizontu

Pasisemt žalios patirties,

Kad pajusčiau gamtos sakramentą

Ir įgaučiau savy išminties.



Kai sugrįšiu laikui suaugęs

Ir priglusiu prie medžio liemens –

Bus džiugu, nors būsiu pavargęs, –

Kaip želmuo prie seno akmens...



Pasiliks mano takas per upę,

Mano mintys dienų siautuly...

Ir sapnai prie slenksčio suklupę,

Nepaklusnūs, bet širdžiai savi...






Leonarda GAURYLIENĖ



Iš nakties dar dvelkia vėsuma,

Bet pavasaris jau ritasi per Lietuvą.

Šniokščia ir ūžia upokšniai,

Sukantys gyvenimo malūnų ratus.

Nurimę jie spindi dideliuose tvenkiniuose

Ir tyliai laukia, kada vėl išsilies.

Toli nuaidi monotoniška muzika.

Ir apkabinu aš Lietuvą žodžių skambėjimu...

Ties priebučiu, prie baltų atramų

Žaliuoja rūtos.

Jos laukia grįžtančių...




Rytas Lietuvoje



Jovita GRAKAVINIENĖ



Tuoj, pravėręs vokus,

Pasilabins lietuviškas rytas,

Iš visų mylimiausias,

Nes liudija džiaugsmą ir laimę

Į paveikslus jo žvelgiant –

Kaip čia bangos raminančiai ritas!

Arba skamba daina,

Širdyje atsiradus savaime...



Aš sakau jam žodžius,

Kuriais tėvas kadaise kalbėjo,

Šluostau ašaras, riedančias skruostu,

Kaip tai darė mama.

Jis ilgai neužtrunka,

O išeidamas linki man vėjo,

Gero, amžino vėjo,

Kaip kad meilės versmė amžina.




Jericho rožė



Algimantas GRAKAVINAS



Dykrų vėjais

Tėvynė nešiojama

Užklupo mane

Ašarėlių lietum...

O reikėjo tik lašo

Nelaisvėje kopų,

Kad galėčiau vėl šlovę

Kvapais ir žydėjimu pint.



Vėl ant smėlio geltono

Šakelė žaliuoja,

Nes tiesiau į Mariją

Sukruvintą ranką...

Tos trys audeklo spalvos –

Laisvės kelias į rojų...

Jame skelbė išminčiai:

– Vasario vienybės pakanka!..




Laisvės vėliavos



Romualdas IVANAUSKAS



Paklausyk, ar girdi, mielas drauge,

Kaip Vasario varpai aidi, gaudžia?

Plazda vėjuose trispalvių šilkas –

Laisvė! Laisvė! Koks kelias jos ilgas,

Kančiomis ir krauju išbandytas...



Išdidi mūs tauta ir garbinga.

Nepalaužė jos dvasios trėmimai.

Prie poliarinio rato, Laptevų –

Meilė Lietuvai, Laisvės troškimas

Niekada širdyse nenurimo...



Aš žinau, nes ir mūsų seneliams

Kaip išbandymas – tremtinio kelias...

Teko Sibiro speigą patirti,

Ir akistatoj – būti ar mirti –

Meilė Lietuvai suteikė Viltį.



Šiandien džiaugiasi mūsų anūkai,

Prie senelio lyg žvirbliai sutūpę,

Jie iš mūsų istorijos mokos,

O vėliau – gal prireiks ir Šapokos,

Kad suprastų, ką reiškia TĖVYNĖ.



Nepriklausomi esame orūs.

Pareiga, supratimas ir norai

Su trispalvės šlamėjimu kviečia

Kurti ateitį saugią ir šviesią,

Kad visiems būtų gera gyventi.




Užrakinta mintis



Stasė JUCAITIENĖ



Užrakinau paveiksle

Mintį.

Jo vieną raktą

Sau pasilikau.

Kas gali rast

Kitus raktus jo –

Išbarstytus?

Gal laikas,

Lekiantis erdvės

Žvaigždėtais laiptais?..

Gal vėjas,

Paslaptingai varstantis

Nevardintus vartus?

Gal saulės spindulys,

Besiveržiąs vidun

Pro lango stiklą?..

Gal meilė,

Gal svajonė,

Gal viltis?..

Gal seniai laukianti

Ant sienos tuštuma,

O gal tiesiog

Nuo kasdienybės

Bėganti siela?..




Lietuviškas pavasaris



Ričardas JURGELEVIČIUS



Tėvas Nemunas dar plukdo lytis,

Bet jau pempės pasveikina – gyvi.

Tuoj ir varnėnai čiulbuoniai parskris,

Vyturiai vis čirens čyri vyri.

Gervių klykimas aidės paraistėm,

O jų šokis primins mums suktinį.

Gandrai lizdus iš aukštai apžiūrės

Ir neš remontui žabą beržinį.

Tik gegutė skraidys po karklynus,

Jai nerūpi, kaip lizdą susukti.

Tokiam būdui yra ji užgimus,

Dėt kiaušinį ir nuolat kukuoti.

Pamiškės arimai kvepia duona,

Artojai pluša iki vėlumos.

Tai darbas – džiaugsmas ir paguoda,

Sėja baigta ir lauki žalumos.

Šlaite baltos plukės pražydo.

Žibutės mišką išdabins.

Kiškio kopūstai eglynan brido,

Aštri rūgštelė lūpas atgaivins.

Prie sodžiaus vartų žydi ievos,

Alyvos rausvos tarsi dobilai.

Medumi jau kvepia kaimo pievos,

Geltonos pienės – saulės spinduliai.

Bitės ir kamanės, netgi širšės

Džiovina saulėje savus sparnus.

Gelsvi drugiai skraidžioja apgirtę,

Jų meilės blyksnis toks trapus trapus.

Kaip neganyt akių po tokį grožį?

Kaip man Tėvynės savo nemylėt?

Upokšniai pavasariu putoti,

Taip noris visą Tėviškę apglėbt.




Testamentas



Asta KASNAUSKIENĖ



Apraudota, palikta,

Išgirta ir niekinta.

Tu atidavei visą šį palikimą.

Esi mano liūdesys, skausmas ir džiaugsmas.

Savo neišsvajotom svajonėm mane užpildei.

Tu atidavei visą šį palikimą –

Akmeniu slegiantį, lengvutį kaip paukščio skrydis,

Meile neišmylėta, ilgesį, lūkesčius.

Esu Tavo iš Tavęs, iš Tavęs...

Nežinau, kaip pajėgsiu.

Tu atidavei man šį palikimą

Aš jį priimu.

Sukasi Laiko ratas...




Čia Lietuva



Levutė KERŠEVIČIENĖ



Jau paraudo padangė,

Jau prasiskleidė žiedas,

Su skaisčiais spinduliais

Atsimerkė aušra.

Lyg mažais karoliukais,

Užkalbėtais rožančiais,

Žemei nuometą audžia

Rytmetinė rasa.



Ir pražilo jau miškas,

Pasipuošęs snieguolėm.

Mėlynakės žibuoklės

Mėlynuoja šiluos.

Plukių aukso ugnelės

Laukuose spinduliuoja,

Paukščiai, grįžę namolei,

Džiaugias savo lizduos.



Ak, pavasari mielas,

Kur sustojai... Ko ieškai...

Gal pasislėpė Žemė

Po lietinga skara.

Jeigu žirgu baltuoju

Šuoliais tu neatjosi,

Tai atūžki su vėjais...

Čia lietaus Lietuva...




Lietus tėviškėje



Janina KURTINAITIENĖ



Po vasaros šilto lietaus

Basa einu per žolę.

Rugiai išplaukę, šiurena smilgų šilkas.

Prisirpus žemuogė ištirpsta burnoje.

Medum pakvimpa liepos.

Ramunėm pievos šypsos pakelėj.

Po vasaros šilto lietaus

Aš savo žemę laiminu

Ir visą ją širdy turiu.

Širdim apkabinu

Šią žemę, savo tėviškę,

Mano tėvų mylėtą.

Kokia graži ji –

Lyg tyras rasos lašas

Ant žalios žolės - - -






Irma KALVAITYTĖ-LIŠAUSKIENĖ



Aš – plukė balta.

Apsigaubusi

Vėstančio rūko skara,

Kaip aušra nuolanki,

Bet tvirta.

Mano akys –

Dangus.

Mano mintys –

Lietus.

Mano veidas blyškus

Kaip mėnulio sūnus.

Aš liauna

Tarsi seserys pušys miške

Ir drąsi

Tartum ąžuolas brolis

Šalia.

Ankstyva

Lyg pavasario ryto dukra

Ir gaivi

Kaip nuo tirpstančio sniego

Pakilus dulksna.

Mano miškas –

Namai.

Man pasaulis –

Sapnai.

Ir žinai,

Mano siela laisva!

Nepagaut!

Nepririšt!

Ji – gyva!

Kaip pavasaris tas,

Iš kurio ateinu.

Ateinu į tave.

Ir tampu likimu.




Skaudžia žaizda tylėsiu...

(Sausio 13-osios aukoms atminti)



Aldona MAKSVYTIENĖ



Tylėjimu sušuksiu,

Skaudžia žaizda tylėsiu,

Į aušrą atsigręžus,

Sugersiu ryto vėsą...

Ir ilgesiu boluosiu

Kaip švyturys prie kranto...

Pajusiu netekimą,

Žvaigžde į žemę krentant.

Ir žolele virpėsiu

Prieš sąžinę, prieš skriaudą.

Skaudžia žaizda tylėsiu,

Širdy paslėpus raudą.

Lyg akmenį prie tako

Jei kojom mindys skaudžiai,

Tylėjimu aš šauksiu...

Išgirskite! Man skauda!..




Ateinu



Aurelija MARČIUKAITIENĖ



Jau ateinu iš krikšto pievos,

Kur parugėm braidžiau basa.

Kasoj – suvarstytos purienos.

Žibuoklė spindi kaip rasa.



Ištiško ašaros... Sula

Aptaškė nuo sakuoto klevo.

Gimtine mano, tu miela,

Akyse sirpus, sužaliavus.



Saulutė žemę padabins,

Pripils kraites gardžiausio juoko.

Einu pavasarėlio link

Su šypsena kaskart kitokia.






Agnė MILIAUSKAITĖ



Jūs išeisit į žydinčius sodus,

Vainikavę save pilnatim.

Ir su grįžtančiais paukščiais giedosite,

Ir raudosit rasa kartu su naktim.

Iš alkakalnių, pilkapių, girių,

Iš speigų ir ledo tremties,

Iš kalėjimų, sudegintų pirkių,

Iš aklų ežerų, užmaršties.

Basomis grįšit vėl savo žemėn

Aplankyti savų,

Plauksit pievose rūko laivais,

Pakelėse mediniais Dievukais šypsositės,

Krausit varpas laukuos su javais.

Ir siūbuositės nokstančioj duonoj,

Sutartinėj bičių skambėsit,

Pasiliksite lūpose skoniu pirmo medaus.

Iš Dausų nusileidę mūs protėvių vėlės,

Saule kvepiančiose vasaros vieškelio dulkėse,

Duokit mums gabalėlį vilties ir dangaus....




Mylimai Tėvynei



Nastutė MAČIULAITIENĖ



Nežinau, ir už ką aš tave pamylėjau,

Tartum asmenį brangų jaučiu.

Kiek tau žodžių gražiausių sudėjau,

Kuo toliau, tuo labiau vis myliu.



Aš matau tave rūtos šakelėj,

Giesmėj vyturio tave girdžiu.

Tu esi baltam smėlio takely,

Kur vingiuoja pušynu žaliu.



Tu atrodai kaip pasakų fėja,

Apsigaubus žaliąja skara.

Kai sumirga žiedais tavo pievos,

Žėri, spindi sidabro rasa.



O miškai, kalvos, lygumos, upės

Ir piliakalniai tavo šventi.

Ežerai tarsi akys motulės,

Miestuos bokštai bažnyčių aukšti.



Tėviškės žemele gimtoji,

Tu kaip motina mus maitini,

Kai pavargstam, ant rankų nešioji,

Kai užmiegam, prie savęs glaudi.




Mielai mamai



Salomėja ALEKSANDRAITĖ-MIKELAITIENĖ



Tankiuos papievių kmynuos

mamos daina skambėjo.

Prie namo senos liepos

vien laimę man žadėjo.

Duok, Dieve, nepamiršti

mamos, kuri nešiojo,

mažytę vygėj supo,

naktelę nemiegojo.

Leisk, Dieve, apkabinti,

kol beržai ošia, šlama,

kol pušys tyliai groja,

sparnuotą mintį kelia.

Susėskim, patylėkim.

Mama viena vienužė,

obelėle pražydusi

kaip kad balta žiemužė.

Tylėsim, bet pajusim –

namai mūs ištuštėję.

Vienai labai sunku –

vaikai išvažinėję.



Išglostykim jai veidą,

suteikim vėlei viltį.

Neleiski mūsų mamai,

Dievuli, nusivilti...




Lietuva



Aldona MURAUSKIENĖ



Išblaškyta ir išsibėgiojusi.

Tokia šiandien gintarinė Lietuva.

Tarp kitų šalių savęs ilgai ieškojusi,

Svetimšalių mindyta, grobta, tremta.

Kvepia Lietuva medum ir duona,

Žydi liepos, noksta saulėje rugiai.

Vis mažiau rugiagėlių, rausvų aguonų,

Pievose tik pienės gelsvosios, margi drugiai.

Vėl čiurlioniškas godas godoja miškas,

Spindi kaimas, apgaubtas nakties tylos.

Gintarinėmis bangelėmis sutviskus,

Baltija savus vaikus namo vilios.

Jų tiek daug, svetur šaknis įleidusių,

Čia, Tėvynėje, nereikalingų, pamirštų,

Skaudžiai įžeistų ir įsižeidusių,

Suklaidintų, mylimų, lauktų.

Lietuvėle, mano Lietuvėle,

Tu kaskart mažyn ir svetimyn.

Bičiulystės kamuolį kitiems iškėlus,

Būk nors retkarčiais saviems

Svetinga ir dosni...




Tau, Tėvyne



Justinas NAUJOKAITIS



Girdžiu šauksmą kažkur iš toli,

Jaučiu smiltys jau laikrodyj mąžta.

Lieka pėdos įmintos kelyj,

Lieka žodžiai įausti į raštą.



Nebijau pasitikti lemties,

Nesvarbu, ar aš gyvas, ar miręs.

Man negaila dienų praeities,

Jų nesu išdavystei paskyręs.



Gal rusena krūtinėj žaizda,

Kad nuveikti kažko nesuspėjau.

Bet širdis neraudos niekada,

Kad, Tėvyne, tavęs nemylėjau.



Tu buvai man kaip žvaigždė kelyj

Per nelaisvės dienas ūkanotas,

O jei žodžiais kalbėt negali,

Kalba mintys, jausmai, kalba protas.



O kai laikrodyj smilčių neliks,

Pats pavirsiu į mažą smiltelę.

Ir vis tiek – nesvarbu, kas ištiks,

Tau nugrįsiu į ateitį kelią.




Gimtinė



Orija



Vienatvė...

Tavo meilės

Dovana.

Ji mano mintį

Išaugina,

Subrandina.

Esi šalia...

Esi greta...

Nematoma mana

Gimtine...



Džiaugsmingais

Sąskambiais

Kreipies

Į šį pasaulį.

Tavo žodį

Gilios vienatvės

Šviesoje

Aš mokaus

Tyliai pakartoti.



Gimtine,

Gimstanti kančioj

Ir sumaišty

Netobulumo,

Esi didi.

Esi tauri.

Dvasia it milžino

Galiūno.



Veržli banga

Tavos būties

Į mano rytmetį

Atplūsta.

Kaip Tu meldi!

Kaip Tu šauki!

Kaip ragini

Pabusti!



Vienatvės

Erdvėje skambės

Minties Tavos

Apsireiškimas.

Valia Aukščiausia –

Per Tave...

Ir per Tave –

Likimas...




Apkabinsiu Lietuvą



Narvydas PAULIONIS



Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu

Ir dainuosiu aš dainą širdies.

Kiek nedaug gyvenime reikia –

Tik tikėjimo meilės ugnies.



Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu

Ir širdingai papuošiu gėlių žydėjimu.

Laukia mūsų šviesi ateitis,

Negęsta ir dega amžinoji viltis.



Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu

Ir būsiu laimingas džiaugsmo kely.

Subrandinsiu aš žingsnį į tikslą –

Lietuva mano meilės glėby.



Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu

Ir prasmingai aš eisiu su laiko skubėjimu.

Teskambės mano žodžių daina,

Tebus pilna džiaugsmo mano kiekviena diena.



Apkabinsiu aš Lietuvą žodžių skambėjimu,

Prasmingų darbų nuoširdžiausiu judėjimu,

Lietuvos – mūsų mylimos šalies švytėjimu

Ir pergale mūsų naujo ryto.




Šimtmečio genijams



Biruta PĖVERAITYTĖ-GIRAITIENĖ



Kalbėkite mums ąžuolo stiprybe,

Šnarėkite liepos kvapniu medumi.

Ištieskite vėl padorumo lyną,

Pagirdykite dar tiesos šaknis.



O meilė didvyriams – vaiskiam erdvyne

Sklando ir plečiasi išdidumu.

Žirgų kanopos skamba akmenyse,

O protėviai – paminklų gausumu.



Kovos tiesa už gėrį ir už grožį,

Pasėtos sėklos sąžine tedygs.

Šimtametėje darnos alėjoj

Paliesti briliantus aš skubu.



Pakartoti jų darbų dalelę –

Kiekvieno patrioto pareiga.

Nepavėluokime būties nektare

Atskleisti išmintingąsias galias.




Parskrido paukštė



Antosė PAULAUSKIENĖ



Poezijos parskridus paukštė

Į širdis, į pilkumas dienų,

Pakilo ji į svaigų aukštį

Lig pat žydrųjų debesų.



Ji paupiais, žaliom palaukėm

Vis skrenda nesustodama.

Visus metus jos kantriai laukėm,

Ji vėl pas mus – tokia sava.



Žaliam beržely nusileidžia,

Skaičiuoja žibutes šile.

Gelsvom purienom pievoj žaidžia,

Žiūrėk, ir nutupia šalia.



Pavarto sąsiuvinio baltą lapą,

Pieštuką į rankas įduoda.

Parodo ji į širdį taką,

Į praeities dienų aruodą.



Ir nejučia imi rašyti

Po raidę, po eilutę mažą.

Taip noris viską išsakyti,

Sugrįžti į dienų miražą.



Tu niekur neišskrisk,

Poezijos gražuole paukšte,

Ir pas visus tu kelią raski,

Palikusi žydrynės aukštį.




Manoji sesė LIETUVA



Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Prisėsk šalia, mieloji sese,

Kaip gyveni ir kaip laikais?

Pasaulyje radai sau vietą,

Sakyk, gerai tau ar blogai?

Jau nepuoši kasų darželio rūtom,

Bijūnai nebežydi po langais.

Palaiminta dievų, išaukštinta poetų

Gal laimingesnė tu buvai?



Pirmus žingsnius pradėjus žengti

Prie krivių iškūrentų aukurų,

Žemynos išnešiota, apdovanota Mildos meile,

Perkūno lydima ėjai kovų paženklintu taku.

Priklaupus prie Daukšos ir Mažvydo maldynų,

Gyvenus donelaitiškus metus,

Nueik, sesut, į Baranausko šilą,

Ten pailsės širdis ir sielai gera bus.



Kai kaupės debesys juodi, perkūnijos burnojo,

Pavasarinius žiedus tau Maironis barstė po laukus.

Čiurlionio drobėse ir varpo skambesy atgimus,

Vartai tu amžių knygos meile ženklintus lapus.

Čia didelis sudėtas mūsų kraitis

Prie Žemaitės spingsulės,

Prie Aušros spindulių.

Iš tautinių juostų, lietuviško žodžio, tikėjimo mūsų

Ir mūsų maldų.

Prisėski, sesut, dar nesibaigia kelias,

Te šimtametis ąžuolas bujos.

Uždeki šiandien širdyje ugnelę,

Nešk per pasaulį vardą Lietuvos.




Iš sapnų



Dalia SAKALAUSKIENĖ



Samanotas kamienas obels,

Obuolių salsvas rudenio kvapas...

Boružėlė maža ropinėja

Ant skaisčių ramunėlės žiedų.

Nuvingiuoja į tolį laukais

Parugėmis nubėgantis takas –

Kartais jį tarsi tolimą sapną,

Lyg vaikystės miražą menu.



Ten rasos sidabriniais lašais

Beržų kasos kas rytmetį verkia

Ir dienos alsuma nubanguoja

Duona kvepiančiu rugių lauku.

Ten sugrubusiais tėvo delnais

Kelio dulkes vakarai nusibraukia,

Pailsėti pavargę prisėda

Ant palaukės senų akmenų.



Tyliai vėjas niūniuoja naktim

Beveik pamirštą gaidą lopšinės

Ir spingsule rusena laukimas

Mamos žvilgsniu iš gryčios langų.

Širdis veržias sugrįžti tenai,

Lyg pavargęs kely piligrimas

Pasisemt atgaivos iš šaltinio

Susapnuotų vaikystės namų...




Karūna



Zina SARTAITYTĖ



Pradžioje – tekėjo upė,

Krištolinė upė Lietava.

Klostė bangeles ji, plukdė

Ir suklostė žodį Lietuva.



O lietaus lašais pasklido skiemenėliai,

Sužaliavo ąžuolo didinga karūna.

Jį daigino žemė iš brandžiųjų gilių,

Savo gyvybingą daigą, didesnį už save.



Kilo tai, kas mums yra svarbiausia,

Tarsi duonos kepalo pluta,

Juosta, juosianti tautą stipriausiai,

Mūsų gimtai šaliai vardas Lietuva.




Emigrantams



Juozas ŠALČIŪNAS



Kur eini, juk čia Tėvynė tavo.

Ko tu ieškai – čia tavi namai.

Juk tarp svetimybių įsiterpęs,

Ar sugrįši ten, kur gyvenai.

Ar sugrįši, per ilgai prabuvęs?

O nutolus nuo gimtų krantų,

Ką mylėjai, atminčiai prigesus,

Liks skiautelės bruožų primirštų.

Ar atrasi, kas namuos paliko,

Ar bus gera, kaip kadaise vėl.

O gal tarpsnis, kurs svetur pranyko,

Brausis sielon priekaištu – kodėl!




Žvakutė ant šventinio stalo



Irena ŠUNOKIENĖ



Lietumi išprausta Lietuva,

Karalių delnuos išsūpuota,

Po savo languota skara

Slepi tu ir baltą, ir juodą.



Negiedosiu tau odžių skambių,

Eilėmis aš tavęs nežavėsiu.

Tik apglėbus tarp rankų savų

Ramiai, paprastai mylėsiu.



Nes abi mes – identiškos dvynės

Ir nešiojamės dvasią vienodą,

Teikdama tau savo stiprybę

Egzistuoju po tavo oda.



Iškilmingo gimtadienio šventėj

Ne visi susirinkom prie stalo,

Bet visi kukliai patylėjom,

Kaip labai Lietuva nukraujavo...



Aš ir tu – mes turim svajonę...

Kad širdies mums daugiau neskaudėtų,

Taip iš naujo sudėstyt dėlionę,

Kad visa KALBA namo partekėtų.



Tau linkiu iš visos širdies savo,

Kad po šimto ar tūkstančio metų,

Būtų kam užpūsti žvakutę

Ant šventinio tavo stalo.




Klestėk



Vida VOSYLIENĖ



Šnara trispalvių šilkas.

Buvo dienos niūrios ir pilkos.

Laisvė grandinėm surakinta,

Daugel metų plakta ir kankinta.

Į Sibiro tolius, į mirtį išklydus,

Žibuoklėm ant nežinomo kapo pražydus.

Ant patalo snaigių krauju nudažyta

Tą šiurpųjį sausio tryliktos rytą...

Gražus, nuostabus šimtasis jubiliejus!

Per kovą, mirtį, kančias ir vėl suklestėjus,

Gyvuok, brangi Laisve, gimtoj Lietuvoj,

Klestėk darbuose, dainoj ir maldoj.






Birutė VAIŠNIENĖ



Apkabinsiu aš Lietuvą eilėraščių posmais

Ir žiedais išdabinsiu, ir rūtom žaliom,

Kai pavasarį sodai žiedlapiais sninga,

Tie žiedai visados „Vardan tos Lietuvos“.



Apkabinsiu aš Lietuvą eilėraščių posmais,

Teskambės jie pasaulyj gražiausiom dainom,

Kai sūpuos užjūry motinėlė sūnelį ant rankų –

Ji niūniuos dainų posmus su vardu Lietuvos.



O aš? Kas aš būčiau be tavęs, o Lietuva?

Žmogus be tėvynės, tautybės, šaknų?..

Būčiau tik vargšas benamis klajūnas,

Būčiau tik pasimetęs šioj žemėj žmogus.



Apkabinsiu aš Lietuvą eilėraščių posmais,

Pasimelsiu Viešpačiui, paprašysiu ypatingos globos:

Kad niekad nemindytų priešo batai mūs žemės,

Kad nedrįstų niekas menkinti mūs Lietuvos.

Gaudžia, gaudžia varpai – Lietuvai 100-as...







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas